Vadybininkės skambutis išgelbėjo klientei gyvybę?

Loreta EŽERSKYTĖ

„Turiu ir gyvenimiškos, ir darbinės patirties, tačiau toks įvykis nutiko pirmą kartą. Manau, jo niekada nepamiršiu. Nors praėjo savaitė, bet tai prisiminus per kūną perbėga šiurpuliukai…“ – prisipažino UAB „Cgates“ Ukmergės aptarnavimo skyriaus vadybininkė Edita Bakšienė.

Ukmergiškė „Gimtajai žemei“ pasakojo, kad pastaruoju metu, kai šalyje buvo paskelbtas ir tęsėsi karantinas, su įmonės klientais bendrauti teko telefonu – atsakyti į jų skambučius, skambinti pačiai. Tokia buvo ir praėjusi savaitė.

„Ryte pradėjusi darbą paskambinau vienai klientei pasitarti dėl sutarties pratęsimo. Pagal galiojančią tvarką pirmiausia mes savo pašnekovą indentifikuojame – jis pasako savo asmens duomenis, adresą, telefono numerį. Nuo to prasidėjo ir šis pokalbis. Moteris sklandžiai pasakė ne tik gimimo datą, bet ir savo asmens kodą.

Bendravome maždaug tris minutes. Pokalbiui baigiantis, staiga pradėjau nesuprasti, ką pašnekovė nori pasakyti. Atrodė, kad jai ėmė pintis liežuvis. Paklausti, kas jai nutiko, neišdrįsau. Staiga jos balsas nutilo. Ragelyje išgirdau lyg švokštimą, po to – bumptelėjimą. Šūktelėjau „alio, alio“, bet į tai niekas nebeatsiliepė…“ – prisiminė E. Bakšienė.

Netrukus ji pabandė klientei perskambinti, tačiau ši neatsiliepė. Pasak Editos, pasidarė labai neramu, nuojauta kuždėjo, jog pašnekovei sušlubavo sveikata. Tačiau ką daryti jai?

„Pirma mintis, šovusi į galvą – kviesti greitąją medicinos pagalbą. Bet gal to visiškai nereikia, gal aš ko nesupratau? Atvažiuos specialiosios tarnybos, išlauš duris ir aš liksiu kalta… Ilgai svarstyti nebuvo kada – virpančiomis rankomis surinkau Bendrojo pagalbos centro numerį“, – sakė vadybininkė.

Į jos pagalbos skambutį atsiliepusi Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus operatorė greitai surinko visą reikiamą informaciją. Pabandžiusi paskambinti nurodytu telefonu ir įsitikinusi, kad niekas neatsiliepia, bei numanydama, kad nuvykus nurodytu adresu buto durų gali niekas neatidaryti, pranešimą apie pagalbos poreikį pareigūnė perdavė visoms trims pagrindinėms tarnyboms: policijai, greitajai medicinos pagalbai ir priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms.

Moteris neslėpė, jog tą dieną nerado sau vietos. Netgi bandė aiškintis, ar prie daugiabučio, kur gyvena minėtoji klientė, buvo atvykusi greitoji. Galiausiai vakarop nusprendė pati paskambinti klientei.

„Minčių buvo visokiausių… Bet atsiliepė ji pati, pasakė, jog jau grįžusi iš ligoninės. Moteris man padėkojo, sakė, jog nieko, kas įvyko ryte, neatsimena. Ji krisdama susižeidė. Tuomet pamaniau, jog mano skambutis tikriausiai buvo laiku,“ – šyptelėjo Edita.

Pasak Bendrojo pagalbos centro atstovės viešiesiems ryšiams Vilmos Juozevičiūtės, policininkai ir ugniagesiai gelbėtojai po Editos skambučio prie daugiabučio namo Ukmergėje atskubėjo po 10 minučių: „Nors ir ne iš karto, bet buto duris atidarė pati šeimininkė – jos veidas buvo kruvinas. Šešiasdešimtmetė moteris svirdinėjo, sunkiai dėstė mintis, neatsiminė, kas jai nutiko. Atvykusi greitosios medicinos pagalbos brigada nedelsdama išvežė ją į ligoninę. Taip laiku iškviestos skubiosios pagalbos tarnybos padėjo rimtą sveikatos sutrikimą patyrusiai ukmergiškei. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi istorija, jei moteriai tą rytą nebūtų paskambinusi tokia rūpestinga ir neabejinga vadybininkė.“

AUTORĖS nuotrauka