Žemaitkiemis švenčia 450 metų jubiliejų

Rita MIKUTIENĖ

Žemaitkiemio seniūnijos seniūnė

Pačiame Ukmergės rajono kampelyje, tarp Anykščių ir Molėtų rajonų, įsiterpęs mažas miestelis Žemaitkiemis. Nuo senų senovės šios apylinkės yra gyvenamos. Žemaitkiemis kai kuriuose slaviškuose ir net lotyniškuose tekstuose vadinamas Žmuidki, Zmoydki. Pagal liaudies etimologiją Žemaitkiemio vardas kildinamas nuo kažkokio į šias vietas atsikėlusio gyventi žemaičio. Pasak kitų liaudies etimologų, šio bažnytkaimio ir parapijos vardas yra kilęs iš žemai, prie ežero, pastatyto namo ar sodybos.

Pradžią davė dvaras

Žemaitkiemio miestelio istorija prasidėjo nuo čia buvusio dvaro. XV amžiuje jis priklausė Mantvydams. Kuomet Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila, Ostikaičio sūnus, vedė Sofiją Mantvydaitę, pagal 1520 m. sutartį Žemaitkiemio dvaras atiteko Radviloms. Kai vyskupui, o paskui kardinolui Jurgiui Radvilai, anuomet gyvenusiam Romoje, prisireikė pinigų, 1577 m. rugpjūčio 23 dieną jis užstatė Žemaitkiemį už 8 500 florenų jėzuitams. Tačiau Radvilos pasiliko teisę dvarą atsipirkti. Rašydamas Vilniaus universitetui dovanojimo aktą, vysk. Protasevičius mini ir Žemaitkiemį – kad jį buvo pirkęs iš Radvilų. Tą vyskupo rašytą dovanojimo raštą 1579 m. balandžio 1 d. Vilniuje patvirtino karalius. Kiek vėliau, 1581 m. lapkričio 4 d., Jurgis Radvila, tapęs Vilniaus vyskupijos ordinaru, atsisakė tos žemės ir ją paskyrė prieš dvejus metus įkurtai Vilniaus Akademijai. 1683 m. į Žemaitkiemį atvyko pamokslininkas Jokūbas Lavinskis, tačiau čia jis rado daug pagonystės apraiškų, su kuriomis jėzuitai kovojo daug ir ilgai. Žemaitkiemėnų supratimas apie krikščionybę buvo savotiškas ir negilus: iš sakramentų pripažinę tik Krikštą, į bažnyčią nėję net per Velykas ar kitas didžiąsias šventes.

1722 m. miestelis gavo prekymečio ir turgaus privilegiją.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Žemaitkiemio dvaras atiteko Edukacinei komisijai ir perėjo Ukmergės paseniūniui Ignui Petkevičiui. Šis dvaras tuomet davė 13 030 auksinų pelno. Vėliau Žemaitkiemis priklausė Marikoniams, paskui Daratai Lapacinskienei, kurios sūnus jį pardavė Karoliui Bistramui. XIX a. dvaras turėjo 1 999 dešimtines žemės (2 184 ha). Dirbama žemė nebuvo labai derlinga.

1774 m. Vilniaus sinodo parapijos sąrašuose Žemaitkiemis priskirtas Vilniaus vyskupijos Pabaisko dekanatui. Sąrašuose minimi kaimai: Kunigiškiai, Klepšiai, Valai, Valtūnai, Antatilčiai, Medinos (Perkalai) ir, žinoma, miestelis su Žemaitkiemio dvaru. Senais laikais šiai parapijai priklausė ir Balninkai, Kurkliai, Lyduokiai, Vidiškiai, Želva.

Šalia dvaro nuolat gyveno žmonės, miestelis augo. Čia buvo ir smuklė, kurią 1757 m. klebonas perleido jėzuitams. Bet kaip rodo bažnyčios inventoriaus knygos, 1781 m. ji jau nebeveikė. Miestelyje 1777 m. jėzuitai įkūrė mokyklą, kurią 1781 m. lankė 26 mokiniai, iš kurių 3 buvo šlėktų, 4 – miestelėnų ir 19 – valstiečių vaikai. Vėliau ši mokykla buvo surusinta.

1815 m. ir 1892 m. Žemaitkiemis degė. Po paskutinio gaisro sudegė ir bažnyčia.

Caro laikais Žemaitkiemis buvo valsčiaus centras, priklausęs Ukmergės apskričiai. 1885 m. miestelyje buvo 7 sodybos, 119 gyventojų, o 1903 m. – 245 gyventojai.

Žemaitkiemio dvaras, 2008 m.

Puoselėjo lietuvybę

Tautinis atgimimas Žemaitkiemyje ir apylinkėse ėmė reikštis XIX a. pabaigoje, kai žmonės pradėjo gauti draudžiamos spaudos – lietuviškų laikraščių, maldaknygių, knygelių. Susidūrimai su caro valdžia liudija, kad žemaitkiemėnai vieningai gynė savo religines teises. Po 1905 m. įvykių lietuvių veikla dar pagyvėjo. Atgavus spaudą, žmonės daugiau skaitė lietuviškų laikraščių, knygų, leido į mokslus savo vaikus.

1910 m. rugpjūčio 11 d. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras: suvaidintos dvi komedijos „Velnias spąstuose“ ir „Meška“. Neseniai suburtas choras padainavo kelias dainas. Bažnyčioje sekmadieniais choras giedodavo tik giesmes, išvalytas nuo lenkiškų barbarizmų, kuriuos pakeitė lietuviškais žodžiais. Tokia giesmių kalba nepatiko lenkams ir jie lenkuojantį kunigą prikalbino atleisti iš pareigų chorvedį.

Lenkuojantiems bajorams nepatiko, kad Žemaitkiemio mokykloje buvo pradėta mokyti ir lietuviškai. Jie savo vaikus ėmė leisti į Balninkų mokyklą, kurioje buvo mokoma tik rusų kalba.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, žemaitkiemėnai buvo aktyvūs. 1918 m. pabaigoje įkurtas lietuviško valsčiaus komitetas. Nemažai vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę.

1923 m. Žemaitkiemyje gyveno 210 gyventojų, buvo jau 35 sodybos. Egzistavo valsčiaus savivaldybė, mokykla (1923 m. pastatytas naujas pastatas), paštas, smulkaus kredito unija, kelios krautuvės ir kt. Miestelyje kūrėsi kultūrinės, religinės, jaunimo, ekonominės ir kitokios organizacijos. 1936 m. Žemaitkiemyje, neskaitant dvaro, gyveno 310 žmonių.

Žemaitkiemio apylinkėse būta ir „susidūrimų“ su kosmosu: 1933 m. vasario 2 d. lijo meteoritų lietus. Rasta apie 20 gabalų, svėrusių daugiau kaip 42 kg. Šis įvykis atsispindi Žemaitkiemio miestelio herbe.

Pirmojo spektaklio artistai: Mykolas Šlaitas, Tomas Aviža, Juozas Pūkys, Ignas Šlaitas, sėdi Šalaviejūtė, Jonas Piščikas, Šilinaitė, Sakalauskas, Šalaviejus, Piščikaitė ir Puodžiūnas, 1910 m.

Mylėjo laisvę

Okupacijų ir karo metais Žemaitkiemis neteko daug gyventojų: vieni buvo sušaudyti, kiti – ištremti. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą buvo ištremti labiausiai apsišvietę ir išsimokslinę žmonės: viršaitis Rapolas Gibavičius su šeima (sūnus V. K. Gibavičius – dailininkas, sukūręs Žemaitkiemio herbą), mokytojai J. Bundonis su žmona, Ragelis, Ona Šaltanienė, mokytojas ir girininkas Lukošiūnas, viršaičio padėjėjas Šniras su šeimomis ir kiti. Po Antrojo pasaulinio karo daugiausia buvo tremiami ūkininkai ir partizanų rėmėjai. Partizanų būrių kūrimasis Žemaitkiemio apylinkėse rodo, kad žemaitkiemėnai buvo išdidūs ir mylėjo laisvę. Žemaitkiemio apylinkėse veikė Plieno būrys.

Apie Plieno būrį…

Kaip ir daugelis jaunų žmonių, Alfonsas Morkūnas nuėjo į Povilo Plechavičiaus rinktinę kovoti su okupantais, o ją išformavus, suorganizavo partizanų į balninkiečių Laisvės rinktinę ne tik Žemaitkiemio, Šešuolių, bet ir Balninkų, Kurklių, Kavarsko valsčiuose. Jis buvo vieno iš Juozo Šibailos rinktinės padalinio vadų ir jau 1945 m. pradžioje vadovavo kuopai. Sakoma, kad Plienas buvo neapsakomai drąsus ir net dienomis suorganizuodavo susitikimų su kaimų bei miestelių gyventojais, agituodavo prieš sovietinę santvarką.

Gal dėl valios, tvirto būdo jis pasirinko Plieno slapyvardį. Su Alfonsu partizanauti išėjo ir du jo broliai. Stasys Morkūnas tapo Tarzanu, o Karolis – Klevu. Ilgą laiką Plieno būrys veikė J. Šibailos-Dieduko Balninkų laisvės rinktinėje. Joje buvo trys kuopos, iš kurių vienai jis vadovavo, kitai – pats Diedukas, o trečiai – A. Saugūnas.

Plieno kuopa garsėjo visoje Ukmergės apskrityje, jos veikimo vietovės buvo ne tik Žemaitkiemio, bet ir Balninkų, Kurklių, Taujėnų valsčiuose.

Plieno būryje kovoję Žemaitkiemio krašto partizanai:

1. Ališauskaitė-Ruskonienė Elena (Valų k.)
2. Ališauskas Petras (Valų k.)
3. Ališauskas Petras (sūnus) (Valų k.)
4. Aukštuolis Alfonsas-Erelis, Slapūnas (Martnonių k.)
5. Aukštuolis Juozas-Ąžuolaitis (Šimaičių vnk.)
6. Aukštuolis Juozas-Uosis (Martnonių k.)
7. Aukštuolis Viktoras-Smaug-lys (Martnonių k.)
8. Bačianskas Marijonas (Matas)-Šernas (Berzgainių k.)
9. Bačianskaitė Valentina (Berzgainių k.)
10. Bačianskaitė Viktorija-Snaigė (Berzgainių k.)
11. Bisturys Alfonsas (Valų k.)
12. Bisturytė Janina, Bisturytė Stefanija, Bisturytė Elena (Valų k.)
13. Bisturys Bronius-Girėnas (Valų k.)
14. Buričinskas (Berzgainių k.)
15. Cikatavičius Petras (Antatilčių k.)
16. Cikatavičiūtė Adelė, Cikatavičiūtė Elena (Antatilčių k.)
17. Džiautas Albinas-Kęstutis (Žemaitkiemis)
18. Gleiznys Valentinas-Šarūnas (Valų k.)
19. Gleiznytė Elena, Gleiznytė Alfonsa (Valų k.)
20. Grigalevičius Mykolas-Žilvytis (Berzgainių k.)
21. Gražys Albinas-Pipiras (Medinų k.)
22. Laska Feliksas, Laskienė Emilija (Valų k.)
23. Laska Feliksas (sūnus) (Valų k.)
24. Meilus Ignas-Daktaras (Valų k.)
25. Meilus Jonas (Valų k.)
26. Meilus Viktoras-Šturmas (Valų k.)
27. Meilus Vincas-Myna (Valų k.)
28. Meilus Simonas (Valų k.)
29. Meilutė-Bagdonienė Apolonija (Valų k.)
30. Mimas Motiejus-Ąžuoliukas (Valtūnų k.)
31. Misiūnas Vytas-Lakutis (Antatilčių k.)
32. Morkūnas Adomas (Berželių vnk.)
33. Morkūnas Alfonsas-Diemedis (Berželių vnk.)
34. Morkūnas Bronius-Kirka (Berželių vnk.)
35. Morkūnas Juozas-Klajūnas (Berželių vnk.)
36. Morkūnas Kazys-Gluosnis (Berželių vnk.)
37. Morkūnaitė Vanda (Berželių vnk.)
38. Morkūnas Stasys-Vanagas (Valų k.)
39. Morkūnas Jonas (Valų k.)
40. Morkūnas Vaclovas-Žentas (Valų k.)
41. Papas Vaclovas-Piršlys (Valtūnų k.)
42. Paškevičiūtė Pranutė (Sventickaitė)-Dilginėlė (Avižienių k.)
43. Purlys-Pasaulis, Purlys-Tauras (Berzgainių k.)
44. Petronis Juozas-Mokytojas, Audra (Valtūnų k.)
45. Raugalas Vladas-Žilvitis (Martnonių k.)
46. Ruskonis Vincas-Tankas (Valų k.)
47. Sėjūnas Bronius-Pavasaris (Valų k.)
48. Sėjūnas Jonas-Kerštas (Valų k.)
49. Steponavičius Albinas (Berzgainių k.)
50. Steponavičius Antanas-Viksva (Berzgainių k.)
51. Steponavičius Vytautas-Žaltys (Berzgainių k.)
52. Steponavičius Vladas-Lazdynas (Berzgainių k.)
53. Šerelienė Marytė (Garnienė)-Šermukšnėlė (Valų k.)
54. Šerelis Karolis-Aviatorius (Valų k.)
55. Šlaitas Laurynas-Juodvarnis (Žemaitkiemis)
56. Šniras Feliksas-Tyrūnas (Antatilčių k.)
57. Zurza Juozas-Karpis, Karpa (Zizdros vnk.)

1998 m. miestelio centre pastatytas paminklinis akmuo už Nepriklausomą Lietuvą žuvusiems partizanams (Viktorui Strazdui, Viktorui Aukštuoliui, Albinui ir Jonui Džiautams, Antanui ir Karoliui Gaižučiams ir kitiems šiose vietose kovojusiems partizanams).

Paminklas žuvusiems partizanams. Pastatytas 1998 m.

Pradžia nebuvo lengva

1959 m. Žemaitkiemyje gyveno jau tik 153 gyventojai. Buvo įkurtas Žemaitkiemio kolūkis. Žemaitkiemėnai buvo iškėlę sąlygą, kad kolūkio pavadinimas būtų „Žemaitkiemis“ ir tai jiems pavyko: nuo pat sukūrimo iki pat išskaidymo pavadinimas liko nepakeistas. Kolūkių pradžia buvo labai sunki – žmonės ir gyvuliai badavo, bet po truputį padėtis taisėsi, darėsi lengviau. 1970 m. Žemaitkiemyje jau gyveno 257 žmonės.

Nepriklausomybę 1991 m. žemaitkiemėnai sutiko kaip ir visa Lietuva – su viltimi ir abejonėmis. 1992 m. pavasarį Žemaitkiemio kolūkis paskubomis buvo išskaidytas į 6 bendroves: „Elmę“, Medinas, Žemaitkiemį, Antatilčius, Radiškį ir „Dvarą“. Naujai iškeptoms bendrovėms irgi sunkiai sekėsi. Jau 1993 m. pradėjo rastis vis daugiau ūkininkų, nors sąlygos ir buvo sunkios.

1998 m. liepos 1 d. Žemaitkiemyje gyveno 337 žmonės: 141 moteris, 126 vyrai ir 70 vaikų. Tais pačiais metais miestelis šventė 430 metų jubiliejų. Šventėje dalyvavo daug svečių: Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir dar 18 kunigų, Seimo narys Sigitas Čirba, Ukmergės rajono savivaldybės meras Antanas Dambrauskas, šviesios atminties Ukmergės viešosios bibliotekos direktorė Valerija Židonienė. Buvo pašventintas paminklinis akmuo, pastatytas miestelio centre. Garbės sargyboje stovėjo Ukmergės šaulių kuopa, kalbėjo rezistencijos kovų dalyvis, ilgametis politinis kalinys ir tremtinys monsinjoras Alfonsas Svarinskas, žuvusiųjų giminės ir artimieji. Šventinimo ceremoniją užbaigė iškilmingi patrankos šūviai.

Svečiai miestelio 430 metų šventėje, 1998 m.

2001 m. minėtas dabartinės bažnyčios pastato 100 metų jubiliejus. Šventė vyko birželio 24 dieną – per Jonines. Atvykusį vyskupą S. Tamkevičių pasitiko seniūnė R. Mikutienė, vaikai su gėlėmis, pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Rimanto Labeikos. Vaikai miestelį sveikino eilėmis, buvo iššauti trys patrankų šūviai žemaitkiemėnų garbei. Po arkivyskupo aukojamų šv. Mišių visi svečiai ir parapijiečiai susirinko į seniūnijos salę, kur maloniai bendravo.

Iškelta miestelio vėliava

2003 m. miestelis šventė 435 metų jubiliejų. Šventė prasidėjo Žemaitkiemio vėliavos ir herbo pašventinimo ceremonija. Po to vėliava buvo iškilmingai iškelta miestelio centre, kur ir dabar švenčių proga suplazda. Miestelio jubiliejaus proga buvo sukurtas dokumentinis 20 minučių trukmės filmas, kuris apkeliavo kone visą pasaulį – Australiją, Ameriką, daugelį Europos šalių ir po dvejų metų kelionės vėl sugrįžo į Žemaitkiemį. Filmo autoriai yra Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos direktorius Reimontas Devenis ir tuo metu dirbęs jaunas Žemaitkiemio bažnyčios klebonas Šarūnas Petrauskas. Iš viso nufilmuota 2 valandų trukmės medžiaga. Daugelio ten pasakojančių nebėra tarp gyvųjų, kitiems jau sunku kalbėti. Todėl džiaugiamės, kad laiku spėjome užfiksuoti amžininkų išgyvenimus ir prisiminimus.

2005 m. Žemaitkiemyje, sodyboje, kur kadaise gyveno poetas Vladas Šlaitas, įrengtas mažytis muziejus, sutvarkyta aplinka. Šalia namelio poeto atminimui įamžinti iškilo dailus ukmergiškio skulptoriaus Viktoro Žentelio iš ąžuolo išdrožtas koplytstulpis, kuriame iškaltos nostalgija dvelkiančio Vlado Šlaito eilėraščio eilutės: „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą…“

2006 m., per Žolinę, klebonas Rimantas Laniauskas pašventino koplytstulpį Šv. Jono tiltui atminti. Jį išdrožė ir miesteliui padovanojo medžio drožėjas Bronius Tvarkūnas.

Įamžinti krašto savanoriai

2008-ieji Žemaitkiemio miesteliui jubiliejiniai – 440 metų praėjo nuo tos dienos, kada miestelis pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, bet manoma, kad šioje teritorijoje žmonės gyveno daug anksčiau – apie 1334–1375 m. Tai aprašė kalavijuočių kronininkas Hermanas Vartbergė (G. Zabiela, 1988 m. balandžio 26 d. „Gimtoji žemė“), bet Žemaitkiemio vardas ten dar neminimas.

2008 metus sutiko 243 miestelio gyventojai: 119 moterų, 103 vyrai ir 21 vaikas.

2012–2013 m. Žemaitkiemio miestelį pasiekė Europos Sąjungos parama – pagal vandentiekio ir nuotekų šalinimo projektus buvo renovuotos ir naujai pastatytos vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemos bei valymo įrengimai.

2012 m. Žemaitkiemio seniūnija baigė vykdyti projektą „Žemaitkiemio seniūnijos piliakalnių ir paplūdimių sutvarkymas“, kurio metu buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, nuoroda ir stendas prie Žemaitkiemio ežero, paplūdimyje.

2017 m., ruošiantis Lietuvos Respublikos šimtmečio paminėjimui, Žemaitkiemis, kaip ir visa Lietuva, nutarė pagerbti mūsų krašto savanorius. Taip miestelio centre, prie bažnyčios, iškilo akmeninis paminklas, kurį finansavo ūkininkas Zenonas Vaičiulis. Šio paminklo autorius – Valerijonas Januškevičius, UAB „Ukmergės riedulys“ vadovas. Jame iškalta 10 Žemaitkiemio savanorių pavardžių – tiek radome savanorių sąrašuose, galbūt buvo ir tokių, kurie neįtraukti… Paminklas buvo atidengtas 2018 m. vasario 16 d. Jį atidengė Z. Vaičiulis. Ta proga vyko renginys šiai sukakčiai pažymėti.

Paminklas Lietuvos savanoriams atminti, 2018 m.

Visus kviečiame į šventę!

2018 m. jubiliejiniai Žemaitkiemio miesteliui – tai 450-osios metinės nuo tos dienos, kada pirmą kartą buvo paminėtas Žemaitkiemis rašytiniuose šaltiniuose. Ta proga šiai garbingai sukakčiai pažymėti miestelio centre pastatytas lauko akmuo, kuriame iškaltas Žemaitkiemio herbas ir metai. Šio akmens statybą finansavo taip pat ūkininkas Z. Vaičiulis. Akmenį iškalė V. Januškevičiaus vadovaujamos UAB „Ukmergės riedulys“ darbuotojai.

2018 metais Žemaitkiemio miestelyje gyvena 209 gyventojai: 98 vyrai ir 111 moterų.

Didžiausia dalis gyventojų užsiima žemės ūkiu, kiti dirba įvairiose įmonėse Ukmergėje ar kituose miestuose. Garsūs esame bitininkais ir gražia gamta, ežerais ir piliakalniais.

Visus, visus kviečiame rugpjūčio 14-15 dienomis kartu švęsti Žemaitkiemio 450-ąsias metines. Šventę pradėsime 14 dieną, 19 val., šventiniu koncertu. Padainavę, pašokę ir pasigrožėję fejerverkais, šventę pratęsime rugpjūčio 15-ąją – tradicinę Žolinės atlaidų dieną. 10 val. pradėsime eisena nuo miestelio ribos iki akmens, skirto Žemaitkiemiui, atidengsime jį. Tada kartu melsimės Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčioje už Žemaitkiemio žmones – gyvus ir mirusius, už miestelį. Po šv. Mišių pratęsime prisiminimus, atverdami ekspozicijos duris apie Žemaitkiemio gamtą, istoriją ir žmones, bei fotografijose užfiksuotų 100 Žemaitkiemio gyvenimo akimirkų, pavartysime kultūros almanachą „Eskizai“, knygelę apie Žemaitkiemį, pasidairysime į Žemaitkiemį iš dangaus, susipažinsime su šakočių gaminimu, triušių vilnos galimybėmis, juostų audimu, galėsime išsikalti monetą bei pasimėgauti įvairių žolelių arbata. Vaikus įtrauks Pepės Ilgakojinės burtai, o visus kartu linksmins Sližių folkloro bei Videniškių kaimo kolektyvų kapelos. Viską sunku beišvardinti, bet kiekvienas ras ką nors sau įdomaus. O mes, žemaitkiemėnai, džiaugsimės sulaukę svečių.

Nepamirškime geros nuotaikos, o arbata pavaišinsime!