Dalios šeima – vyras Francesco, dukra Ieva ir jos draugas Luka – dažnai kartu leidžia laiką.

Naujausi, Žmonės

Italijoje gyvenanti ukmergiškė nepasiduoda panikai

Nijolė STUNDŽIENĖ

Po pasaulį žaibišku greičiu plintantis koronavirusas neaplenkė ir Europos. Labiausiai ši pavojinga liga pakirto Šiaurės Italiją, o šią savaitę visa daugiau kaip 60 mln. gyventojų turinčios šalies teritorija paskelbta karantino zona.

Apie Italijos vyriausybės kovos su koronavirusu priemones ir įvestą karantino režimą, vietos žmonių nuotaikas, gyvenimo būdą kalbėjomės su buvusia ukmergiške Dalia Petroniene. Prieš 12 metų ji su dukra Ieva persikėlė į dabartinio sutuoktinio Francesco gimtinę – Šiaurės Italijos Vicenzos miestą, esantį tarp Venecijos ir Veronos.

Uždraustos net vestuvės ir laidotuvės

„Įsigaliojus griežtoms priemonėms, žmonės raginami likti namuose, – apie esamą situaciją „Gimtajai žemei“ pasakojo Dalia. – Nuo antradienio ribojamos visos kelionės ir draudžiami vieši susibūrimai, renginiai. Daugiau kaip trims savaitėms uždraustos net vestuvių ir laidotuvių ceremonijos. Taip pat uždaryti slidinėjimo kurortai, teatrai, muziejai, naktiniai klubai, neveikia mokyklos, universitetai. Pagal naujasias taisykles kelionės leidžiamos tik dėl pačių skubiausių darbų ar su sveikata susijusių priežasčių.“

Ukmergiškė Dalia yra dviejų grožio centrų, kuriuos dėl karantino teko uždaryti, savininkė.

„Panika dėl koronaviruso plinta visur, – atviravo pašnekovė. Antradienį iš 20 klientų, iš anksto užsirašiusių lieknėjimo bei grožio procedūroms, sulaukėme tik keturių. Teko mėnesiui stabdyti abiejų salonų veiklą, darbuotojas išleisti atostogų, o jei tokia padėtis užsitęs, registruosiu visus darbo biržoje, kad neprarastų pajamų. Mano grožio centrai atlieka veido, kūno procedūras su įvairiais aparatais – radijo bangų, deguonies, ultragarso, presoterapiniais, lazeriais bei kitais… Ši veikla ypač nukentės, nes dabar pats metas moterims numesti keletą per žiemą susikaupusių kilogramų, pataisyti laikyseną, pastiprinti imuninę sistemą, detoksikuoti odą. Manau, kad karantinas nuskurdins daugelį įmonių bei žmonių. Labai liūdna ir dėl žmogiškos kultūros, moralės. Reikia sėdėti užsidarius namuose ir bijoti, kad kaimynui prireikus pagalbos, teks atidaryti duris bei ištiesti ranką…“

Vicenzos mieste, kur įsikūrusi Dalios šeima, yra 140 tūkstančių gyventojų. Anot pašnekovės, tai – daugiau pramoninis nei turistinis miestas, tačiau turintis labai gražų senamiestį. Vicenza visada garsėjo tekstile, aukso gamyklomis, metalurgija, vaistų pramone, mados fabrikais. Tačiau dabar gyvenimas stoja.

Pasak kalbintos moters, dėl įvesto karantino, nuostolių patirs ir jos vyro verslas, susijęs su statybomis. „Ketvirtadienį darbininkai dar išvyko į objektus, tačiau vieniems nuo kitų būtina laikytis vieno metro atstumu. Tai koks ten darbas? Administracija dirba nuotoliniu būdu iš namų“, – pasakojo ukmergiškė.

Apibūdindama esamą padėtį ji pridūrė: „Visi vieni kitų bijo, žmonės perka viską, tarsi artėtų pasaulio pabaiga. Policija stabdo ir klausia, kodėl ir kur važiuoji. Negalima būti dviem asmenims viename automobilyje, draudžiama atsiskaitinėti grynaisiais pinigais. Mūsų ligoninės jau nesutalpina sergančiųjų, trūksta gydymui reikiamų įrenginių…“

„Nemokėjau pakloti lovos, lyginti, nieko nemokėjau…“

Kalbėdama apie šiandieninį gyvenimą Italijoje, Dalia papasakojo ir apie tai, kaip sekėsi jai įsitvirtinti svetimoje šalyje, pradėti savo verslą. Pasak ukmergiškės, nelengva buvo ryžtis išvykti iš Lietuvos, palikti buvusį darbą, klientus, draugus, tėvus.

„Man buvo didelis stresas įsikurti itališkoje visuomenėje, nes čia užsieniečiai atvyksta dirbti darbų, kurių vengia vietos gyventojai, – atviravo pašnekovė. – Aš taip pat buvau vertinama kaip užsienietė iš Ukrainos ar Moldovos, kuri, jų požiūriu, atvyko uždarbiauti – prižiūrėti senukų, valyti namų… Čia mažai kas žino, kur ta Lietuva. O kai sužino, kad atvykai dėl meilės, pas mylimą vyrą, tai dar įtariau ima žiūrėti. Mat kai kurių šalių moterys gera reputacija nepasižymi. Italijoje yra net priimti nauji įstatymai, kurie apriboja turto paveldėjimą. Pasitaiko tokių atvejų, kai 40-metės senukų prižiūrėtojos suvilioja 80-mečius vyrus ir su jais dėl turto, ypač dėl pensijos, susituokia. Šioje šalyje sutuoktiniui mirus žmona perima jo pensiją…“

Dalia prisipažino, jog iš pradžių jos niekas nenorėjo įdarbinti. Visų pirma dėl to, kad ji – kitatautė, o antra priežastis – mokesčiai. Italijoje kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau mokesčių turi mokėti. Todėl, kaip pasakojo lietuvė, darbdaviai stengiasi į darbą priimti kuo jaunesnius, o vyresnieji labai saugo savo vietą, nes ją praradę, vargu, ar susiras kitą.

„Todėl ir turėjau atidaryti savo saloną, – paaiškino moteris, pridurdama, jog kuriant verslą teko susidurti su dideliu biurokratiniu aparatu Romoje. – Jeigu jūs galvojate, kad Lietuvoje ministerijos dirba blogai, vadinasi, nesusidūrėte su Italijos sostinės klerkais. Ten tūkstančiai darbuotojų, bet jie nieko neveikia. Užsiregistruoja ryte, perbraukę kortele, kad atėjo į tarnybą, ir keliauja į kavines, teniso kortus, pliažą, parduotuves… Italijoje būti valstybės tarnautoju yra privilegija, niekas negali atleisti iš darbo, gali sirgti kada nori ir kiek nori… Todėl mano užklausa dėl grožio terapeutės diplomo patvirtinimo užtruko 10 mėnesių. Šioje šalyje nėra panašių studijų, be to, komisija vis nesusirinkdavo į posėdį, nes iki kvorumo trūkdavo narių. Taigi, buvau priversta tapti namų šeimininke – mokiausi virti, kepti, valyti namus, taip pat italų kalbos…“

Ypač Dalią liūdino tai, kad visi Lietuvoje įgyti įgūdžiai Italijoje netiko.

„Nemokėjau pakloti lovos, nemokėjau lyginti, nieko nemokėjau… Norėjosi verkti. Mūsų šalyje sterilumu ir ypatingu skrupulingumu niekas nepasižymi, tokius paprastai vadiname pedantais, o Italijoje visi tokie…“ – apie patirtus sunkumus kalbėjo moteris.

Dukra ir vyras – pagalbininkai visuose darbuose

Nelengva prisitaikyti buvo ir jos dukrai Ievai. Ji turėjo pasirinkti specialybę, nes Italijoje, sulaukus 14 metų, vaikai išsiskirsto į specializuotas mokyklas.

„Ieva su menku italų kalbos bagažu negalėjo eiti į licėjų ar gimnaziją, todėl jai išrinkome technikumą su buhalterės specialybe, – prisiminimais dalijosi Dalia. – Po penkerių mokymosi metų ji galėjo jau savarankiškai dirbti bet kurioje firmoje, nes tokia specialybė čia labai reikalinga. Džiaugiuosi, kad Ievai sekėsi, ji buvo antra mokykloje pagal pažangumą. Po technikumo ji sėkmingai išlaikė testą ir įstojo į universitetą, ekonomikos fakultetą, kurį netrukus baigs.“

Pasak pašnekovės, ji, tobulai nemokėdama kalbos, neturėjo galimybės padėti savo dukrai, patikrinti, ar gerai ši paruošė namų darbus. Todėl teko samdyti repetitorę, kuri versdavo viską į anglų kalbą, o paskui – į italų… Tačiau, kaip sakė moteris, sunkumai žmogų užgrūdina ir padaro stipresniu.

Dalia pasidžiaugė, kad jos dukra ne tik įgijo finansininkės specialybę, bet ir tapo grožio industrijos profesionale.

„Ieva niekada nenorėjo sekti mano pėdomis, nors nuo 4 metukų ateidavo į grožio centrą Ukmergėje, matydavo mane dirbančią. Turbūt viskam reikia pribręsti, atrasti save… Visai netikėtai Ieva susipažino su garsia mokytoja, kuri atvyko į mūsų miestą vesti blakstienų laminavimo seminarą. Ji paliko dukrai įspūdį ir kaip žmogus, ir kaip puikus specialistas. Prieš porą metų Ieva, mano paskatinta, dalyvavo Lietuvoje organizuotame tarptautiniame renginyje „Kaunas Beauty Chempionship“, atstovavo Italijai ir pelnė pirmą vietą. O šiais metais Venecijoje vykusiame Pasaulio blakstienų čempionate ji taip pat tapo nugalėtoja. Dabar dukra ne tik puiki savo srities specialistė, bet ir mano vadinamoji prodiuserė, socialinio tinklo „blogerė“. Vis daugiau klientų procedūroms registruojasi internetu ir įvairiais socialiniais tinklais, užduoda įvairių klausimų, į kuriuos tenka atsakinėti. Ieva būtent tuo ir užsiima, labai daug man padeda. Ji, be kita ko, dar pusę dienos dirba vyro ofise, kur atlieka administracinį darbą.“

Mintis atidaryti antrąjį grožio saloną Daliai gimė tuomet, kai klientų padaugėjo tiek, kad jie nesutilpdavo vienose patalpose.

„Tam, kad mane pripažintų, vertintų ir gerbtų, prireikė 10 metų darbų“, – tikino pašnekovė ir padėkojo savo vyrui, kuris ne tik padėjo užauginti dukrą, bet visada ja pasitiki, skatina, pritaria visiems sumanymams.

Anot Dalios, Italijoje dirbti per dieną po 10-12 valandų yra normalu. Šiaurės Italija tuo ir skiriasi nuo Pietų Italijos. Pašnekovė apgailestavo, kad dėl užklupusio viruso teko sulėtinti tempą, nutraukti veiklą.

Turi ir naujų idėjų

Nors Italija šiuo metu viena iš pavojingiausių šalių, pašnekovė teigė netragizuojanti situacijos: „Sergančiųjų daug, bet liga pakerta tik senus žmones, turinčius lėtinių ligų. Italijoje nemažai gyventojų miršta ir nuo uodų įkandimų, paprasto gripo. Gaila, kad niekas nemoko, kaip reikėtų stiprinti imuninę sistemą, nes virusų yra daug ir įvairių, o mes tam nepasiruošę. Daktarai esant bet kokiam susirgimui pacientams skiria didžiausias antibiotikų dozes, vaikai darželiuose ir mokyklose valgo įvairių firmų, prieš kelias dienas pagamintą, atvežamą maistą. Žmonės negauna reikiamų vitaminų, todėl nusilpsta imunitetas. Vienas iš mano ateities tikslų – į maisto racioną įtraukti liofilizuotus – šaltyje džiovintus, sveikus produktus bei ugdyti naują požiūrį į sveiką gyvenimą.“

Ukmergiškė prasitarė turinti daug idėjų, kurias norėtų įgyvendinti, tačiau Italijoje dėl galiojančių gausybės taisyklių, ribojimų tai realizuoti nėra lengva.

„Mano vyras šiuo požiūriu dievina Lietuvą ir visiems pasakoja, kad mūsų šalies valdžia skatina, o ne žlugdo verslą. Čia – priešingai, kol sukaupi reikiamus dokumentus, sumoki išankstinius mokesčius, jau nelieka nei noro, nei jėgų, nei resursų projektui vykdyti“, – atviravo pašnekovė.

Grįžti į Lietuvą kol kas neplanuoja

Pasiteiravus, ar neketina su šeima bent keliems mėnesiams, kol tęsiasi karantinas, grįžti į Lietuvą, Dalia nusijuokia: „Mes visi Italijoje esame viruso nešiotojai, todėl niekas mūsų nei išleis, nei įsileis…“

Prabilus apie atostogas moteris patikino kol kas jų neplanuojanti, juolab kad po priverstinio nedarbo poilsį teks pamiršti. Nors abiem su vyru tenka daug dirbti, šeima atranda laiko savaitgalinėms kelionėms į kalnus, prie jūros…

„Lietuvoje buvom pernai, per Žolinę, – mintimis į tėviškę grįžo Dalia. – Tris dienas praleidome Dzūkijos miškuose, prie ežerų, o paskui aš tėvus nusivežiau į Birštoną. Buvo nuostabu, pailsėjome, pasilepinome procedūromis. Su tėvais ir sese daug bendraujame internetu. Mama net kompiuterinio raštingumo kursus baigė. Draugus dažniausiai kviečiuosi pas save į svečius Italijoje. Turiu kur juos apgyvendinti. Mums patinka su vyru gaminti įvairius patiekalus, ypač žuvies, todėl niekas neatsisako mūsų pakvietimo.“

Priverstinis buvimas namuose – tarsi malonumas

Moteris priduria, jog pastarosiomis dienomis gyvenimas Italijoje sustojo, tačiau šį priverstinį buvimą namuose jiedu su vyru išnaudoja savo malonumui: „Dabar viską darau lėtai, neskubėdama. Rytais ilgai geriu kavą, vartau nuotraukas, skaitau knygas, kurioms vis pristigdavo laiko. Nutarėme su Francesco savo rankomis, patys, be sodininko pagalbos, sutvarkyti sodybos teritoriją. Stengsimės laikytis nurodymų niekur neiti iš namų.“

Nors Italijoje gyvenanti ukmergiškė ir nepasiduoda panikai, vis tik pataria būti atsargiems, apsirūpinti kaukėmis, dezinfekciniu skysčiu.

„Pas mus šios priemonės tapo deficitinėmis prekėmis. Dezinfekcinis rankų ploviklis dabar kainuoja 16 eurų, o paprasta medicininė kaukė – 11 eurų…“ – apie situaciją pasakojo Dalia.

Nuotraukos iš D. Petronienės šeimos albumų

Dalia džiaugėsi, kad dukra Ieva tapo jos pagalbininke.

Moteris visada jaučia mylimo vyro globą ir palaikymą.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Tsi :
    Labai praturtėjai apgaudinėdama Ukmergėje būtų pirkėjus.?parodai butą,ir kol forminamas sandoris ,chebra vietoj naujos vonios mikliai pastato kiaurą
  • Fu :
    Nebejuokinkit su tais straipsniais kaimieciams
  • Taip :
    Neturiu ka pasakyt
  • Nežiūtinti tv :
    Gripo emidemijai paskelbus daugiau sergančių/mirštančių žmonių, nei dabar. Valdantys pasaulį įbaugino žmones.
  • Suprantantis :
    Is tokio naivumo ir atsiranda uzkratai visur
  • Jio :
    i tokia baidykle jokios ligos nekymba
  • ! :
    Puiku,sėkmės !
  • Stasė :
    Būk sveika ir laiminga!