Kultūra

Romanas „Gaono kodas“: autoriui neįdomūs tie, kuriems rūpi žydų istorija

NUOMONĖ

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

Ryčio Sabo romano „Gaono kodas“ pasirodymas buvo itin džiugi žinia mažo miestelio – Želvos gyventojams. Naujojo kūrinio „pasakojimo epicentre“, kaip teigė romano recenzentas apžvalgininkas Rimvydas Valatka, – Želvos miestelis. Šio naujojo romano meninėje erdvėje įpinti Želvos žydų gyvenimo ir mirties vaizdai, paremti šalies, šio krašto įvykiais. Nors pats autorius teigia, kad jo ,,užduotis buvo papasakoti istoriją tų, kurių niekas neprisimena“, tačiau jis pats nepasivargino prisiminti tų, be kurių tekstų ir darbų šio romano gal ir nebūtų. Nesmagiai pasijutau, kuomet knygoje aptikau ištraukų iš savo tekstų, o mano miestelis romane vaizduojamas ne pačiomis gražiausiomis spalvomis.

Romano autoriaus nepažįstame, bet įsivaizduojame kaip jauną, drąsų, lakios vaizduotės, talentingą žmogų, sugebėjusį per trumpą laiką parašyti intriguojančią knygą. Kartu prie „želvietiškosios“ romano dalies jaučiamės prisidėję ir mes, Želvos žmonės, nes esame bene vieninteliai savo krašto istorijos tyrinėtojai, nuolat dalijęsi savo ieškojimais ir atradimais dešimtyje parašytų knygų, publikacijose spaudoje, internetinėje erdvėje. Miestelio žydų istoriją gaiviname nuo 1998 metų, kai pradėjome savo švietėjišką veiklą vietos vidurinės mokyklos (dabar – gimnazija) muziejuje. Savo atradimais visada dalijomės su mūsų krašto žmonėmis, su visais į savo tėvų, senelių, protėvių gimtinę atvykstančiais litvakais. Pažinties ir bičiulystės gijos sieja mus su želvietiškos kilmės žydais iš Paryžiaus, Niujorko, Tel Avivo; iš Kalifornijos, Pietų Afrikos, Rumunijos, Izraelio, Jungtinės Karalystės… Su buvusių Želvos piliečių iš Pazolų, Klabinų, Laferių, Klugų, Gevisserių, Stokolių, Greissų, Haknerių, Volfsonų giminių… Atvyksta jie į savo giminės protėvynę su šventa misija – ieškoti paliktų pėdsakų. Sulaukiame iš jų dėkingumo malonės, dėkodami už kilnumą…

O dabar – su didele pagarba ir dėkingumu autoriui už mūsų želvietiškos temos plėtojimą romane drįstame teigti, kad autorius naudojosi mūsų tekstais, kurių daugelis mūsų ar kitų buvo publikuoti internetinėje erdvėje. Pirmiausia – knygele apie Želvos žydus ,,Kai nebelieka net vardų“ (Z. Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė, Ukmergė, 2009). Nesmagiai pasijutau, kai radau romane savo tekstų ištraukas iš knygelės skyrių ,,Istorijos fragmentai“, ,,Apie istoriją – per želviečių atmintį“, ,,Mažo miestelio dideli žmonės“, skelbtų periodinėje spaudoje, internete… Pasijutome ne itin gerai. Buvo nesmagu… Taip ir likosi.

O štai kiti, perskaitę romaną, nesmagiai pasijuto dėl to, kad autorius mūsų miestelį vaizduoja ne visai tokį, koks yra: su apleistom žydų kapinėm, (už jų priežiūrą atvykę išeivijos žydai ne kartą dėkojo Želvos seniūnijai), su ,,betoniniu stulpeliu“ Nobelio premijos laureatui, su nieko apie Želvos žydus nežinančiom moterėlėm, su beveik tokia pat gimnazijos direktore… Autorius tikrai nematė žydų kapelių, nes jo nepastebėtas liko mokinukų ant šlaito akmenukais ,,išrašytas“ žodis ,,Nepamiršk“…

Kaip viena iš Želvos žydų istorijos tyrinėtojų ir viešintojų kukliai galėčiau pridurti, kad autorius per intensyvias, kaip pats teigia, internetiniuose žinių portaluose žinių apie Želvą studijas galėjo klaidingai pateikti kai kuriuos faktus. Želvos gimnazijos muziejus niekada nesiejo Želvos su Antazelve, nes gyvenvietė nuo XVI a. vadinta Pozelva, o išeivijos žydai ją įvardijo Padzelve, Zelve. Mums priklauso Pozelvos pradžios atradimas. Randame ir kitų nelabai tikrovę atitinkančių detalių… Nepritariame teiginiui, kad XVI amžiuje išvaryti iš Vokietijos žemių žydai apsigyveno Aukštaitijoje. Kaip mums teigė mūsų bičiulis Fernando Klabinas iš Rumunijos, jie viduramžiais buvo išvaryti iš Vokietijos žemių ir apsigyveno Rytų Europoje – Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Toliau skaitydami randame įdomių dalykų – ,,keli baltaraiščiai antikomunistai….“. Iš tikrųjų jų buvo 24, vietinių miestelėnų ir valstiečių, keletas policininkų iš Ukmergės. Jie nelaikė savęs antikomunistais – tiesiog buvo pikti ir žiaurūs žmonės. (O mums patiko autoriaus žodis „antikomunistas!“)

Gal kiek ir nustebome, kad autorius, matyt, nebuvęs Želvoje. Kitaip nebūtų teigęs, kad ,,Želvos žemėlapis“ (mūsų atkurtas senosios Želvos planas) yra prie Želvos savivaldybės, o iš tikrųjų – šalia sinagogos; kad mūsų skulptūrinis ženklas Nobelio premijos laureatui Aaronui Klugui – ne ,,paprastas betoninis stulpelis su atversta knyga ir ant jo uždėtu didinamuoju stiklu (psl. 54), arba ,,raudona granitinė skulptūra vaizduoja šešiakampę koloną.“ (psl. 141). Tokie apibūdinimai nepatinka mums, projekto autorėms R. Povylienei ir Z. Kriaučiūnienei, netiktų ir mūsų skulptoriui Vaidui Ramoškai, kuris nėra „Želvos išeivis“ – menininkas yra šio krašto žmogus. O iš tikrųjų skulptūrinis ženklas – stora juodo granito knyga su lupa viršuje, vaizduojanti ilgą laureato gyvenimo bei mokslo ieškojimų ir atradimų kelią (Z. Kriaučiūnienė, R. Povylienė, ,,Kai nebelieka net vardų“)…

Taip pat nustebome dėl teiginio, kad XVIII a. Želvoje gyveno pasaulio žydų bendruomenei žinomo žmogaus, Vilniaus išminčiaus, Kabalos, Talmudo komentatoriaus Elijahu Zalmano Gaono brolis. Mums iš pono Weiss (JAV) atsiųstos informacijos žinoma, kad Pozelvoje 1725 m. gimęs Padzelvės Mošė, vėliau labai išmintingas žmogus, pasižymėjęs mokslo žinių universalumu, išsilavinimu, buvo Vilniaus Gaono brolijos narys. Jo palikuonis Aviva Neman gyvenęs Izraelyje. Taigi, teigti Želvoje gyvenus Gaono brolį gal būtų per drąsu…

Perskaitę romaną atsidūstame… Dėkui autoriui už įdomų kūrinį, labai norėtume pakviesti į Želvą kartu pasklaidyti romano puslapių, padiskutuoti. Nors esame ir kaimiečiai, bet nemėgstame, kai mus laiko neišmanėliais. O iš tikrųjų – Želvos žydų istoriją gaivinome 5 projektais, ją kūrėme su senaisiais miestelio ir kaimų gyventojais iš jų prisiminimų, iš atvykstančių litvakų pasakojimų ir laiškų, iš senų nuotraukų, iš archyvinės medžiagos, o žydų gyvensenos, būties ir likimo frag-mentus sudėjome į penkias knygas apie Želvą, Atminties ženklus, sukurtas tradicijas. ,,Gaono kodo“ autorius padarė daug – pradėdamas siužetą nuo Želvos, kartu su savo herojais vedė mus į platųjį pasaulį, su jais tarsi pabuvome šalyse, kuriose nesilankėme. Gaila, kad padaręs tiek daug, neatrado laiko bent paminėti tuos, be kurių darbo kūrinys nebūtų toks, koks jis yra dabar.

Palikite komentarą apie straipsnį