Kelionė į Sankt Peterburgą rudenį (3)

Genovaitė KAZIELIENĖ

Traukinyje – prekyba iš krepšių

Į Carskoje Selo važiuojant elektriniu traukiniu, vagono priekyje atsistojusi moteris iš didžiulių maišų traukė ir siūlė pirkti įvairių namų apyvokos prekių. Iš pradžių garsiai gyrė jų savybes, o po to eidama kone prie kiekvieno klausė, ar nenorėtų įsigyti. Kitame vagone vyriškis, taip pat apsikrovęs krepšiais, įrodinėjo, kokios naudingos ir pigios žolelės, kurias jis parduoda, tad važiuojantieji būtinai turį jų nusipirkti…

Taip pat atkreipė dėmesį tai, kad kartkartėmis, pranešus būsimos stotelės pavadinimą, keleiviai buvo raginami: „Nepamirškite užleisti sėdimą vietą nėščiosioms, pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems“.

Išlipus iš metro, elektrinio traukinio prisiėjo palaukti keliasdešimt minučių. Stotelėje galėjome pasižvalgyti po dvi kuklias parduotuvėles. Jose buvo parduodami apatinis, viršutinis trikotažas, paprasti drabužiai. Prie prekių grupių didelėmis raidėmis parašyta, kur jie pagaminti – Turkijoje, Rusijoje. Kainos beveik nesiskyrė nuo mūsų, gal buvo šiek tiek mažesnės.

Sankt Peterburge yra nemažai prekybos centrų, tokių kaip Vilniaus „Akropolis“, kuriuose prekiujama žymių gamintojų produkcija, firminių parduotuvių. Užeiti kviečia ir universalinė parduotuvė „Piatioročka“. Pamačius tokį užrašą mintyse iš karto iškyla seni „univermago“ vaizdai. Tačiau užėjus į vidų pasirodė, kad tai atskiros parduotuvės, kurių asortimentas skirtingas.

Vilioja akcijomis

Kaip ir pas mus, pirkėjai viliojami akcijomis – nuo 30 iki beveik 80 procentų.

Mėgstantys žuvies gaminius čia jais gali mėgautis – palyginti mažos silkės gaminių kainos, 95 gramai lašišų ikrų atsieina šiek tiek daugiau nei tris eurus, su akcija – apie du eurus, toks pat kiekis menkių, kitų žuvų ikrų – nesiekia euro.

Mėsos kainos nemažos, kai kurios netgi didesnės negu Lietuvoje.

Stebina degtinės gamintojų išmonė – kokių tik pavadinimų čia nerasi. „Caro degtinė“, „Oras. Geri, kaip kvėpuoji“, „Geras lokys“, „Varinis arkliukas“, „Rusijos platybės“, „Matrioška“… Degtinės kainos žymiai mažesnės negu Lietuvoje, vynas, šampanas, alus šiek tiek pigesni negu pas mus. Kita vertus, alkoholiui taip pat taikomos akcijos (ką mes jau seniai užmiršome, todėl atrodė neįprasta), tai dar labiau atpigina šias prekes.

Beje, parduotuvių lentynose buvo matyti ir lietuviško „Švyturio“, „Volfas Engelman“ alaus. Tiesa, ten jis kainuoja brangiau negu Lietuvoje.

Valdė daugiau kaip 30 metų

Aplankius pagrindinius Sankt Peterburgo objektus, grįžtant į Lietuvą nutarėme užsukti į šalia kelio esantį Pskovą. Šis miestas ypatingas tuo, kad dar XIII amžiuje jį valdė lietuvių kunigaikštis Daumantas.

Drauge su Žemaitijos kunigaikščiu Treniota jis nužudė Mindaugą ir du jo sūnus. Lietuvoje įsigalėjus Mindaugo sūnui Vaišvilkui, 1265 metais Daumantas buvo priverstas bėgti iš Lietuvos. Su dar 300 lietuvių šeimų jis prisiglaudė Pskove. Po metų Daumantas pasikrikštijo, tapo ortodoksu ir gavo Timotiejaus (Timofejaus) vardą.

Jau kitais metais liaudis išrinko jį naujuoju kunigaikščiu. Daugiau kaip 30 metų jis saugojo Pskovo žemes nuo Livonijos ordino riterių antpuolių.

Nepaisant to, kad valdė daugiau kaip tris dešimtmečius, Daumantas buvo vienintelis kunigaikštis, per visą miesto istoriją sugebėjęs taikiai sugyventi su nepastoviu liaudies susirinkimu, tam tikru ano meto parlamentu.

Didikas siekė, kad jo valdomose teritorijose būtų paisoma teisingumo, dažnai pats teikdavo išmaldą vargšams, priglausdavo ligonius ir elgetas.

Daumantas vedė kunigaikštytę Mariją, kuri, tapusi našle, išėjo į vienuolyną ir pasirinko naują – Mortos – vardą. Ji buvo didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus duktė bei Aleksandro Neviškio anūkė.

1268 metais Daumantas tapo vienu iš didvyrių Rakovoro mūšyje, kuriame rusų kariuomenė sutriuškino danų ir vokiečių armiją. Kunigaikštis prieš kiekvieną mūšį melsdavosi bažnyčioje, padėjęs savo kalaviją ant altoriaus.

Svarbiausia Pskovo bažnyčia buvo Švč. Trejybės katedra, tačiau vėliau kunigaikštis kiekvienos pergalės proga pastatydavo naują bažnyčią, pašvęsdamas ją šventajam, kurio diena pasitaikydavo. Jo pavyzdžiu pasekė ir pavaldiniai, tad mieste atsirado daug maldos namų. 1574 metais buvo pastatyta bažnyčia šio kunigaikščio atminimui.

Daumanto laikais Pskovas buvo apjuostas mūrine gynybos siena, pavadinta jo vardu, o teritorija, kurią ji juosė, iki šiol tebevadinama Daumantmiesčiu. Savo paskutinę pergalę šis kunigaikštis iškovojo 1299 metais ant Velikajos upės kranto, kur su mažu būriu sumušė didelę vokiečių kariuomenę. Po kelių mėnesių kunigaikštis Daumantas mirė ir buvo palaidotas Pskovo Švč. Trejybės katedroje. Vėliau jis buvo paskelbtas šventuoju ir Pskovo globėju.

„Proletariato vadas“ nepamirštas

Pirmą dieną, kai vykome į Peterburgą, snigo, tad akis džiugino sniegu pasipuošusios medžių šakos, pakelės. Peterburgas taip pat pasitiko baltas. Tačiau po paros pradėjo dulkti lietus ir žiemos neliko. Nors išvykoms tokios dienos ne pačios palankiausios, tačiau, kaip sakoma, nebūna blogo oro, yra tik netinkama apranga.

Kai vakare atvažiavome į Pskovą, tradiciškai lijo. Tačiau rytą dangus buvo giedras ir pamalonino saulutė.

Pagrindinis objektas, kurį norėjome pamatyti – kremlius. Jis pastatytas Pskovo ir Velikajos upių santakoje. Šiuo metu kremliaus teritorija užima tris hektarus. Čia yra Daumanto miestelis, penkių kupolų Švč. Trejybės katedra, varpinė, kiti statiniai.

Pskovas – nedidelis, jaukus. Nors pėsčiųjų alėja ne idealios būklės, čia jau vyksta rekonstrukcijos – klojamos trinkelės.

Mieste nepamirštos sovietinės tradicijos – pagrindinė aikštė pavadinta Lenino vardu, ją „puošia“ ir didžiulė „proletariato vado“ skulptūra.

Namie – geriausia

Po penkių dienų viešnagės pasukome link Lietuvos. Rusijos ir Latvijos pasienio ruože vėl automobilį tikrino šuo, abiejų šalių pasieniečiai ir muitininkai nebuvo priekabūs. Kai pamatėme užrašą „Latvijos Respublika“ ir Europos Sąjungos vėliavą – auksines žvaigždutes mėlyname fone, iš karto pasijutome lyg namie…

Važiuojant likusius kelis šimtus kilometrų iki Ukmergės ne kartą pagalvojome – gera pamatyti ką nors nauja, tačiau mieliausias jausmas – sugrįžti į savo gimtinę.

AUTORĖS nuotraukos