Deltuvos bažnyčia.

Kultūra, Naujausi

Kęsgailaičių įsipareigojimo dokumentas Deltuvai

Deltuvos Žemei – 800

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ vyr. redaktorius

Jeigu seniausias Ukmergės krašte Deltuvos parapijos 1468 m. Romos popiežiaus Pauliaus II Šv. Atlaidų suteikimo dokumentas yra žinomas, viena ar kita forma prieinamas visuomenei, tai kitas, svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (DLK) didikų Mykolo ir Jono Kęsgailaičių Deltuvos parapijos 1476 m. fundacijos dokumentas, iki šiol nesurastas. Nežinia, kokiose institucijose ir teritorijose jis yra ir ar apskritai beegzistuoja.

Tarpukariu saugotas Kauno metropolijos archyve, karo, pokario ar tarybiniais laikais galėjo būti perdėtas kitur, gal ir sunaikintas. „Kadangi žmogaus prigimčiai nieko nėra vertingesnio už tai, kas išsaugojama atmintyje“, – dokumento įvade nurodė Kęsgailaičiai.

Tad kokios reikšmingos ir svarbios mums yra DLK Gedimino 1-ojo pėstininkų pulko kapeliono Antano Keblaičio 1934 m., istoriko Konstantino Jablonskio 1936 m. paskelbtos žinios, leidžiančios bent minimaliai atskleisti dokumento turinį.

Prisiminkime – Vilniaus kaštelionas Mykolas Valimantaitis Kęsgaila (deltuviškis) 1444 m. pastatė Deltuvoje bažnyčią. Po jo mirties sūnėnas, LDK maršalka Stanislovas Sudijovaitis, Deltuvos parapijai 1468 m. Romoje išsirūpino Švč. Trejybės ir Žolinės atlaidus. „Norėdami išvengti griežto (Dievo) nuosprendžio, kurio kilnią atjautą (…) dažnai įžeidžiame“, – gerus darbus papildė ir Mykolo sūnūs, Deltuvos miestelio ir bažnyčios paveldėtojai, broliai Vilniaus vaivada Mykolas ir Žemaitijos seniūnas Jonas Kęsgailaičiai (deltuviškiai).

1476 m. vasario 28 d., liudijant pusbroliui Sudijovaičiui ir kitiems, Kęsgailaičiai užrašė Neverčino, Rozgatovo, Juškovo, Pampačio žemes (sklypus) su pievomis. Pridėjo dar ir penktą, pirktą iš pusbrolio, Anykščių valdytojo Kondrado Gudigerdaičio.

Paskyrė septynis pasiturinčius Kraupėnų kaimo (Taujėnų sen.) arklininkus: Pračių, Mačių, Getvilą, Jabutą, Notkų, Daunorą ir Sunčą su savo arkliais, visomis teisėmis, žemių dirbimui.

Taip pat iš trijų – Deltuvos, Milašiūnų ir Kongailiškių, dvarų skyrė grūdų – rugių, kviečių, miežių, avižų ir grikių – dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Iš Vaidonių dvaro – penkis pūrus medaus, kaip ir medaus bei grūdų – iš Laticholičių (Vitebsko sritis) rusų žemėse.

Kęsgailaičiai Deltuvos parapijai užrašė ir Storės upelėje buvusį Preikūnų tvenkinį bei Vilnatiškių ežerą.

Globėjiškas pasirūpinimas Deltuvos tėvonija Vilniaus vaivadai Mykolui Kęsgailaičiui buvo paskutinis. 1476 metų žiemą fundavęs Valimantaičių-Kęsgailų giminės koplyčią Vilniaus katedroje, jis iškeliavo į amžinybę ir buvo ten palaidotas.

Po brolio mirties Jonas Kęsgailaitis, 1478 m. mirus Radvilai Astikaičiui, tapo Trakų ir Vilniaus kaštelionu. Mirė apie 1485 metus. Apie žmoną nieko nėra žinoma, liko vaikai Stanislovas, Mikalojus ir Elena.

Igno LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • regina :
    Įdomi istorija.