1989–2019: Baltijos kelias gaivina prisiminimus ir vėl buria Lietuvą

Loreta EŽERSKYTĖ

Rugpjūčio 23-ąją Lietuva, Latvija ir Estija iškilmingai minės trisdešimtąsias Baltijos kelio metines. Penktadienio pavakarę per Ukmergės rajoną besidriekiančioje automagistralės Vilnius-Panevėžys atkarpoje laukiami vienuolikos šalies rajonų atstovai. Kad vėl, kaip ir 1989-iais, visam pasauliui paliudytų, jog apsisprendimas būti nepriklausomiems nuo Maskvos, nebuvo klaida.

„Liūdnoji vienybės šventė“

Taip pavadinta korespondentės Zitos Stundžytės publikacija, iliustruota fotokorespondento Aleksandro Krištaponio nuotrauka, buvo išspausdinta 1989 metų rugpjūčio 26 dienos „Gimtosios žemės“ laikraštyje. Joje autorė pasakojo, kaip minios žmonių Ukmergės rajone rinkosi ir stovėjo Baltijos kelyje: „Rugpjūčio 23-ąją – dieną, kurios prasmę šiandien žino kiekvienas Pabaltijo gyventojas, į pavakarę visi rajono (ir Lietuvos) keliai ir takeliai vedė į Vilniaus-Rygos autostradą. Į Baltijos kelią nepatraukė tik gal tie ukmergiškiai, kuriems neleido jėgos arba neatidėliotini darbai. Atvykusiems apie septynioliktą valandą į ruožą palei Ukmergę jau vargiai sekės rasti vietos įsprausti autobusui ar lengvajam automobiliui. Žmonės suvažiavo apylinkėmis, darbo kolektyvais, šeimomis. Dešiniojoje kelio į Panevėžį pusėje vingiavo gyva žmonių juosta, moterys ir vaikai ant asfalto dėliojo darželių ir lauko gėles, sujungiančias į margaspalvę girliandą atminimui šimtų tūkstančių žuvusiųjų klaikiais suiručių metais. Žmonių veiduose – susikaupimas, džiugesys dėl tokios akivaizdžios vienybės ir jaudinantis laukimas svarbiausiojo momento.

Kelio atšlaitėje netoli nuo kryžkelės į Nuotekus plevėsuoja mėlynai-juodai-balta Estijos vėliava: čia atvyko grupė „Draugystės“ kolūkyje talkininkaujančių jaunuolių. „Šiandien labai norėtume būti savo tėvynėje Estijoje, bet ir čia gražu“, – sakė jie.

O autostrada vis važiuoja ir važiuoja – motociklininkai, iškėlę trispalves vėliavas, kolonos mašinų, atvykstančių net iš tolimiausių Lietuvos vietų. Prieš pat devynioliktą valandą nuo Panevėžio nusidriekia ilga virtinė automobilių su užrašu „Vilkaviškis“ – Suvalkijos pasiuntiniai įveikė tolimą, transporto priemonėmis tvindyte užtvindytą kelią paskutinę akimirką. O kai kas, pasirodo, ir nesuspėjo, sustojo kelyje Kaunas-Ukmergė.

Visai virš galvų praūžia lėktuvas, barstydamas gėles.

Devyniolikta valanda. Palinksta juodais kaspinais perrištos vėliavos. Iš daugybės atsigabentų radijo imtuvų pasigirsta, užtvindydamas širdis pakilumu ir grauduliu gniauždamas krūtinę, neoficialus lietuvių himnas „Lietuva brangi“. Petys prie peties – nereikia nė rankų ištiesti – stovi žmonės, aukštaičiai, suvalkiečiai, tarp visų kitų, ilgame septynių kilometrų ruože nuo Molėtų sankryžos iki Rečionių, – ukmergiškiai: rajono vadovai ir eiliniai, jauni ir pagyvenę, vaikai, visam gyvenimui įsiminsiantys šią dieną. Šimtus kilometrų – trijų Pabaltijo respublikų likimo broliai, tomis minutėmis ypatingai pajutę vienybę ir bendrą istoriją, mintyse kiekvienas savaip pergyvendamas savo artimųjų ir visos tautos kančią, trokšdami vieno – kad daugiau netektų išgyventi to, kas įvyko per tuos penkiasdešimt metų.

Sumirga žvakių liepsnelės. Dvidešimt minučių susikaupimo ir rimties baigiasi Lietuvos himnu. Vejoje tarp asfalto kaspinų lieka žvakių salelės, apjuostos žiedais. Autostrada į abi puses vėl srūva mašinų – jau išvažiuojančių – upė. Ramiai, be erzelio ir skubos. Vargu, ar kam yra tekę (ir ar beteks?) patirti ką nors panašaus, kaip šita skausminga ir graži vienybės šventė, protesto prieš tautų naikinimo mašiną ir geros valios pasireiškimo diena“.

Visi jautėsi labai artimi

„Mes visi padarėme tai, ką turėjome padaryti. Stovėti Baltijos kelyje buvo lengva, supo žaisminga nuotaika. Visi jautėsi tarsi didžiulėje šventėje. Ypač geras jausmas buvo, kai visi pakėlėme rankas ir sušukome: „Valio! Tegyvuoja laisva Lietuva!“ – savo prisiminimais apie istorinį įvykį portale LRT.lt dalijasi architektas, dainininkas Algirdas Kaušpėdas.

Jis 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelyje stovėjo su trimis draugais. Vilniečiai kartu su kitais čia susirinkusiais tautiečiais rankomis susikibo prie Ukmergės. Vaikinai konk-rečios vietos, kur tą dieną sustos, nebuvo numatę, tačiau turėjo planą nuvažiuoti kuo toliau nuo sostinės.

A. Kaušpėdas mena, jog kelionė mosk-vičiumi nebuvo lengva, nes aplinkui buvo minios žmonių ir daug perkaitusių bei kelyje sustojusių automobilių. Vilniečiai taip pat bijojo, kad jų automobilis gali bet kada sustoti dėl perkaitimo, nes eismas kelyje vyko vėžlio greičiu. Nuo Vilniaus centro iki Ukmergės, apie 70 kilometrų, jie važiavo apie penkias valandas.

„Atrodė, kad tą dieną Lietuvoje vyksta milžiniški manevrai ar masinė evakuacija. Visi suprato, kad jie turi stovėti Baltijos kelyje. Buvo kilęs tarsi visuotinis pasiutimas. Važiavome ir džiaugėmės, kad vis dar važiuojame… Judėjome labai lėtai. Sustojome prie Ukmergės, nes jau buvo likę vos keliolika minučių, kai visų trijų Baltijos valstybių gyventojai turėjo susikibti rankomis“, – portalui LRT.lt pasakojo A. Kaušpėdas.

Į gyvą žmonių grandinę stoję vaikinai tuomet jautėsi labai pakiliai. Nors jie buvo apsupti nepažįstamų žmonių, su visais jautėsi labai artimi. Anot pašnekovo, važiuodami Ukmergės link jie nematė tokios vietos kelyje, kur būtų trūkę žmonių sudaryti grandinę. Priešingai – žmonės kai kuriose vietose stovėjo netgi dviem eilėmis arba susikabinę labai glaustai.

„Mes visi padarėme tai, ką turėjome padaryti. Stovėti Baltijos kelyje buvo lengva, supo žaisminga nuotaika. Visi jautėsi tarsi didžiulėje šventėje. Tuomet danguje pasirodė lėktuvai, iš kurių buvo mėtomos gėlės. Buvo nuostabus reginys – laisvės spektaklis“, – prisiminimais dalijosi A. Kaušpėdas.

Gyva grandine sujungė Vilnių, Rygą ir Taliną

Baltijos kelias – vienas ryškiausių mūsų istorijos įvykių, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės visam pasauliui parodė, kad jie nusiteikę taikiai kovai dėl nepriklausomybės. 1989 m. rugpjūčio 23 d., 19 valandą, per du milijonus Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis. Jie gyva 620 km grandine nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos ir išreiškė norą būti laisviems.

Įvairiuose šaltiniuose skelbiama, kad Baltijos kelyje stovėjo nuo 2 iki 2,5 milijono žmonių. Pasak žinių agentūros „Reuters“, akcija subūrė 700 tūkst. žmonių Estijoje, 500 tūkst. Latvijoje ir 1 milijoną Lietuvoje. Baltijos kelią organizavo Baltijos šalių nacionaliniai judėjimai: „Rahvarinne“ Estijoje, Latvijos liaudies frontas ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.

Idėja kilo estams

Svarbus Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų bendradarbiavimo žingsnis buvo Baltijos Asamblėja, vykusi Taline 1989 m. gegužės 13–14 d. Joje buvo pareikšta, kad Baltijos šalių tikslas – Nepriklausomybė. Be to, paskelbta Baltijos tautų teisių deklaracija, nuspręsta pažymėti Molotovo ir Ribentropo pakto 50-ąsias metines, parodyti estų, latvių ir lietuvių tautų valią gyventi nepriklausomiems.

Buvęs Sąjūdžio tarybos narys filosofas Arvydas Juozaitis viename interviu teigė, kad po Baltijos Asamblėjos Estijos, Latvijos ir Lietuvos išsivadavimo judėjimų atstovai buvo pakviesti tartis, ką visi darys toliau. Posėdžiui vadovavo estai Marju Lauristin ir Edgaras Savisaaras. Iš pradžių buvusi pasiūlyta idėja važiuoti dviračiais nuo Vilniaus iki Talino. Tačiau jos atsisakyta, nes sunku buvo įsivaizduoti, kiek yra dviračių, kokios jie būklės. Svarstyti ir kiti siūlymai. Tarkime, kūrenti laužus, kad žmonių grandinė nusidriektų net iki Varšuvos, akciją rengti ne 23 dieną, trečiadienį, o šeštadienį, kad susirinktų daugiau žmonių, ir panašiai…

Pasak A. Juozaičio, kalbama, kad idėją stovėti susikibus rankomis pasiūlė estų politiko žmona. Jai buvo pritarta ir imta ruoštis sumanymą įgyvendinti.

Slaptas pasitarimas bažnyčios rūsyje

Baltijos kelio iniciatoriai sutarė, jog baiminantis KGB, Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai turėtų rinktis ne Baltijos šalių sostinėse, o periferiniuose miestuose: Pernu, Cėsyje, Panevėžyje. Tik po 30 metų tapo žinoma, kad 1989 m. birželio 13–14 dienomis, likus dviem mėnesiams iki masinės akcijos, 5 ar 6 asmenys iš visų trijų Baltijos valstybių dviem valandoms buvo susirinkę ir svarbius sprendimus priėmė Panevėžyje. Šis labai slaptas susitikimas vyko Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje. Apie tai nieko nežinojo net Panevėžio bažnyčios kunigai. Ši informacija ir vėliau nebuvo viešinama.

50 metų – 50 ruožų

Kaip mena Sąjūdžio metraštininkė, viena Baltijos kelio ir Laisvės kelio organizatorių bei koordinatorių Angonita Rupšytė, Lietuvoje Baltijos kelio ruožas buvo suskirstytas į 50 ruožų (pažymint 50 kančios ir nelaisvės metų – 50 metų nuo Stalino-Hitlerio (Molotovo-Ribentropo) pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo).

Baltijos kelio organizatoriai suskaičiavo, kiek reikės žmonių norint sujungti vientisą grandinę, kokiu maršrutu jie turėtų važiuoti į Baltijos kelio atkarpą, skirtą kiekvienam rajonui, miestui. Vienam kilometrui reikėjo apie 1,5 tūkst. žmonių. Buvo siūloma į Baltijos kelią pasiimti juodų kaspinų ir žvakutes. Jeigu nebūtų galimybės susikibti rankomis, siūlyta ištiesti juodą kaspiną, pastatyti žvakutę tiems, kurie žuvo už laisvę, kurie nesulaukė šios dienos, negalėjo ateiti ir atsistoti į Baltijos kelią. Kiekviename mieste, rajone Baltijos kelią koordinavo Sąjūdžio žmonės.

Artėjant rugpjūčio 23 dienai buvo sugalvota barstyti gėles. Per Sąjūdžio laidą „Atgimimo banga“ paprašyta jų atnešti. Nuo ankstyvo trečiadienio ryto (rugpjūčio 23 d.) žmonės nešė gėles, jų buvo labai daug, niekas nesitikėjo, kad žmonės ne tik skins gėles iš savo darželių, bet ir pirks. Gėlės buvo barstomos iš lėktuvų „An-2“, kuriuos pilotavo Kazimieras Šalčius ir Vytautas Tamošiūnas, jiems talkino Baltijos kelio atkarpos Ukmergė–Panevėžys koordinatorius, LPS Seimo Kauno Tarybos narys Algimantas Norvilas.

Į Baltijos kelią – su radijo imtuvais

Prie Baltijos kelio organizavimo labai daug prisidėjo Lietuvos radijo darbuotojai. Žmonės vežėsi į Baltijos kelią radijo imtuvus. Jie galėjo girdėti ne tik dainą „Bunda jau Baltija“, bet ir informaciją apie transporto grūstis, kuriomis kryptimis reikia važiuoti. Nespėjusieji atvykti į nurodytą Baltijos kelio atkarpą 19 valandą sustojo toje vietoje, kur buvo. Todėl Baltijos kelias turi kelias atšakas. Žmonės stojo, kur tik galėjo, taip nuo Maišiagalos–Vievio nusitiesė keletas atšakų.

„Žmonių entuziazmas buvo begalinis. Į Baltijos kelią jie važiavo ne tik organizuotai – autobusais, sunkvežimiais, bet ir savo automobiliais su šeimomis. Baltijos kelio koordinatoriai tokio srauto pavienių mašinų nesitikėjo. Baltijos kelyje plevėsavo daug vėliavų. Neįvyko nė vieno eismo įvykio. Daugelis miestų, rajonų žmonių vežėsi koplytstulpius, juos statė savo atkarpoje. Kiekvienoje Baltijos kelio atkarpoje, kur stovėjo žmonės iš rajonų, miestų, vyko mitingai, juose dalyvavo Sąjūdžio tarybos nariai bei SSRS liaudies deputatai iš Lietuvos. Jų dėka kartu su latviais, estais bei Rusijos demokratinėmis jėgomis pavyko 1989 m. gruodžio 24 d. II SSRS liaudies deputatų suvažiavime pripažinti Molotovo ir Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus negaliojančiais“, – tuomet rašė A. Rupšytė.

Istoriniam įvykiui atminti – atminties ženklai

Baltijos kelią, nusidriekusį per Lietuvos teritoriją, žymi maždaug 50 atminties ženklų – koplytstulpių, kryžių, akmenų, kuriuos pastatė taikų ryžtą būti nepriklausomiems demonstravę žmonės. Vieni atminimo ženklai iškilo 1989-iais, kiti buvo pastatyti po dešimties, penkiolikos ar dar daugiau metų. Ukmergės rajone, prie automagistralės Vilnius-Panevėžys, rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus duomenimis, iš viso jau stovi trylika tokių paminklų. Paskutinis atsirado vos prieš kelias dienas ties Krikštėnų kaimu, kur prieš tris dešimtmečius stovėjo uteniškiai. Šio rajono savivaldybės darbuotojai sumanė Baltijos kelio jubiliejaus proga ant Krikštėnų autobusų stotelės sienų perkelti kraštietės, savo kūryba garsinančios Lietuvą pasaulyje, Odetos Bražėnienės karpinius ir taip įamžinti, atvaizduoti, priminti šią mūsų bendrystę ir vienybę.

Daugumą atminimo ženklų pastatė savivaldybių, kurių gyventojai susikibę rankomis stovėjo per Ukmergės rajoną nusidriekusioje Baltijos kelio gyvojoje grandinėje, atstovai, kai kurie atsirado privačia iniciatyva. 1989-iais Ukmergės rajone kartu su ukmergiškiais organizuotai buvo susirinkę Švenčionių, Ignalinos, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Jurbarko, Raseinių, Kėdainių, Jonavos ir Utenos savivaldybių žmonės. Jie visi įamžino savo stovėjimo vietą. 76-ajame automagistralės kilometre esantis akmuo 1999 metais atidengtas Ukmergės gyventojų rūpesčiu.

Kai kurių rajonų atstovai, pastatę Baltijos kelią menantį paminklą, prie jo susirenka kasmet rugpjūčio 23-ąją, stabteli važiuodami pro šalį.