Tada, prieš šimtą metų…

1919 m. gegužės 3 dieną Ukmergė buvo išvaduota iš bolševikų

Juozas DAUNYS

Karas baigėsi, kovos prasideda

Nors Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjenės miške, netoli Paryžiaus, Vokietijai pasirašius paliaubų sutartį, Lietuvoje ramu nebuvo. Šalis jau buvo paskelbusi Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, o Rusija tuo tarpu iš vienos pusės buvo deklaravusi tautų apsisprendimo teisę, tačiau iš kitos pusės paslapčia organizavo, ginklavo, materialiai rėmė ir klasta siuntė į Lietuvą Raudonąją armiją, kad vėl ją okupuotų.

Baltijos šalyse esanti Vokietijos kariuomenė pagal Kompjenės sutartį turėjo likti tol, kol sustiprės tų valstybių kariuomenės. Tačiau Lietuvoje esantys vokiečių kariai buvo pavargę nuo karo, nemaža dalis simpatizavo bolševikams ir kariauti nebenorėjo. Vokiečių kariuomenė iro ir traukėsi iš Lietuvos. Išlaikydami „pagarbų“ 15-20 kilometrų atstumą jiems iš paskos slinko bolševikai. 1918 m. gruodžio 22 d. jie užėmė Švenčionis ir Zarasus, 1919 m. sausio 10 d. – Ukmergę (vokiečiai ją buvo palikę prieš Kalėdas), sausio 25 d. – Telšius. Bolševikai valdė apie du trečdalius Lietuvos teritorijos iki linijos Telšiai–Kėdainiai–Žiežmariai–Alytus. Užimtose teritorijose bolševikai kūrė savo revkomus, komunistines „jačeikas“, nusavino žmonių turtą, plėšikavo ir gyventojus terorizavo, tad pelnė jų priešiškumą.

Rusija prieš Lietuvą metė apie 20 000 neblogai ginkluotų karių ir vėliau tą skaičių didino. Jų kontingentą sudarė daugiausia iš visuomenės paraščių surankioti neaukštos moralės ir menkai disciplinuoti asmenys. Lietuva gi buvo tik pradėjusi kurti savo kariuomenę ir sugebėjo surinkti apie 11 000 karių, realiai apie 5 000, likusieji buvo neginkluoti ir visai neapmokyti, tačiau visi pakankamai motyvuoti, nes jiems buvo pažadėta žemės.

Štai ką prisimena karininkas Jurgis Kubilius apie 1919 m. gegužės pabaigoje Ukmergėje pradėtus formuoti kunigaikščio Vaidoto pulko batalionus: „Ukmergėje tuojau pradėjo rinktis savanoriai karininkai ir kareiviai. Dalis jų buvo pabėgę iš bolševikų užimtos teritorijos, kita dalis – vietiniai gyventojai <…>. Bataliono išvaizda buvo labai marga. Ne visi karininkai turėjo kariškus batus, o apie kareivius netenka ir kalbėti: vieni visai basi, kiti apsiavę klumpėmis, pusbačiais, tik labai maža dalis turėjo batus…

Po poros savaičių visas batalio-nas išėjo į frontą maždaug tokia sudėtimi: 16 arklių, apie 250 kareivių ir 10 karininkų <…>. Nors kariai buvo silpnai apginkluoti ir menkai apmokyti, bet buvo tvirtos dvasios ir pasiryžimo narsiai kovoti su įvairiais Lietuvos priešais.“

Tuo tarpu Vokietija, tesėdama santarvininkams prancūzams, ang-lams ir amerikiečiams duotus pažadus stabdyti bolševikus Baltijos šalyse, ėmėsi organizuoti Saksonijoje savanorius vykti į Rytus.

Buvo sudaromos sutartys trims mėnesiams su galimybe jas pratęsti. Savanoriai aprūpinami apranga, mėnesinė alga – 30 markių, plius 5 markių dienpinigiai, pasibaigus terminui – 100 markių premija. Į Lietuvą atvyko nemažai saksų savanorių, tačiau tie, kurie norėjo pasipinigauti, ar šiaip nuotykių ieškotojai jau po pirmųjų susirėmimų pasitraukė, liko apie ketvirtadalis, apie 4 000 karių. Jie, būdami neblogai ginkluoti ir organizuoti, sudarė didelę paspirtį Lietuvos kariuomenei ginantis nuo bolševikų. Saksų savanoriai buvo įkurdinti Kaune, Alytuje, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, vėliau ir Ukmergėje. Čia įsikūrė 18-as pėstininkų pulkas, vadovaujamas majoro von Zeschau (fon Cešau), kuris daug nusipelnė iš pradžių vaduodamas Ukmergę iš bolševikų, o po to ir vydamas juos iš Lietuvos.

Šalies kariuomenė stiprėjo. Gavus iš Londono paskolą buvo įsigyta amunicijos, ginklų, karo technikos. 1919 m. kovą Vokietijoje buvo pirkti 8 lėktuvai, dar keletą įsigijo pas vokiečius už lašinius, kitkas atitekdavo mūšiuose.

Ukmergės operacija

Sustiprėjusi Lietuvos kariuomenė ne tik gynėsi, bet ir pati ėmė puldinėti priešą. 1919 m. kovo 23 d. iki tol buvusių smulkių formuočių pagrindu įsteigtas Panevėžio Atskirasis batalionas, jam vadovauti ėmė karininkas J. Variakojis (Lietuvos kariuomenėje tuo metu laipsnių dar nebuvo).

1919 m. kovo 27 d. J. Variakojis su dalimi savo bataliono karių, maždaug 2 kuopomis, per Šėtą išvyko Ukmergės kryptimi. Užėmus pozicijas Milašiūnų kaime, netoli Deltuvos kovo 28-osios ryte prasidėjo kautynės. 15 val. į priešo pusę buvo iššautas pirmas Nepriklausomybės kovų artilerijos šūvis, kuris pataikė į Deltuvos kleboniją, kur tuo metu posėdžiavo bolševikai – kilo panika. Ta diena laikoma Lietuvos kariuomenės Artilerijos gimimo diena.

Tiesa, bolševikai atsakė galinga kulkosvaidžių ir artilerijos ugnimi ir žymiai mažesnės bei mažiau apmokytos lietuvių pajėgos sutriko ir ėmė trauktis. Į pagalbą neatėjo prie Jonavos–Ukmergės kelio buvę vokiečiai. Lietuvių pajėgos pasitraukė iki Bukonių–Siesikų–Pagirių linijos. Šį kartą Ukmergės puolimas nepasisekė. Žuvo 2 lietuvių kariai ir 2 buvo sužeisti, iš bolševikų atimtas kulkosvaidis, virtuvė ir paimta 12 belaisvių.

1919 m. balandžio 26 d. Krašto apsaugos ministerijos Generalinio štabo viršininku paskirtas buvęs carinės Rusijos generolas majoras Silvestras Žukauskas – Pirmojo pasaulinio karo veteranas. Nutarta ryžtingai vyti Raudonąją armiją į rytus ir užimti Ukmergę. Operaciją vykdė Panevėžio Atskirasis batalionas ir saksų daliniai, vadovaujami 18-ojo saksų pulko vado majoro von Zeschau. Lietuvių–saksų pajėgas sudarė apie 1 400 karių, kulkosvaidžiai, 2 patrankos, raitoji žvalgyba, aviacija.

Ukmergėje gynėsi bolševikų Pskovo šaulių divizijos 1-a brigada, pavadinta „lietuviškąja“, nors lietuvių joje nebuvo. Jų gynimosi linija buvo maždaug Siesikai–Belazariškai–Vepriai.

Ukmergės puolimas buvo vykdomas 4 voromis. Visų vorų viršininkai buvo vienas lietuvis ir vienas saksas, vadovybė irgi bendra, o apkasuose greta lietuvių gulėjo ir saksų kariai.

Ukmergės puolimo kryptys buvo:

Nuo Siesikų;
Nuo Tarakų, Belazariškių;
Nuo Veprių;
Nuo Upninkų kairiuoju Šventosios krantu.

Puolimo pradžia numatyta 1919 m. gegužės 3 d. 3 val. ryto.

Antroji vora turėjo artilerijos ir lėktuvų, jie apmėtė bombomis bolševikus Deltuvoje. Vienas lėktuvas pašautas, bet nusileido savoje žemėje. Štai kaip aprašo šį mūšį tų kovų liudininkas: „Pėstininkai (lietuvių) pamažu slenka pirmyn. Pasigirdo ūžesys. Tai du mūsų ir trys vokiečių lėktuvai skuba mums į pagalbą. <…> . Vienu metu penki plieniniai ereliai puolė Deltuvos miestelį. Širdis nustodavo plakusi, kai mūsų oro talkininkai čia vienas, čia kitas dingdavo už miestelio stogų. – Pašautas! Krenta! – pasigirsdavo susijaudinę balsai, bet ne! Vėl visi penki iškyla virš miestelio ir vėl pasineria turgaus aikštėje. Jų kulkosvaidžiai be paliovos dirba. <…>“. Bolševikai galvotrūkčiais, lėktuvų lydimi bėga Ukmergės link, kur irgi neužsibuvo. Pastebėjus, kad priešas nuo Ukmergės atsitraukia, į vokiečių sunkvežimius buvo susodinti 3-ios voros lietuvių kuopa ir be trukdymų 14 val. atvyko į Ukmergę. Rado daug raudonų vėliavų, nes išvakarėse bolševikai šventė Gegužės 1-ąją. Jas įpykę sudraskė vietos gyventojai.

Ukmergės puolimo metu paimta apie 500 belaisvių, daug ginklų, išlaisvinta 50 lenkų karių, kurie perduoti lenkų kariuomenei. Ginklus pasiėmė lietuviai, maistą – saksai.

Į rytus!

Atmušus bolševikus nuo Alytaus ir Žąslių bei ypač po sėk-mingos Ukmergės operacijos nuspręsta vyti Raudonąją armiją iš Lietuvos dviem kryptimis: Panevėžys–Rokiškis ir Ukmergė–Zarasai. Pastarajai krypčiai suformuota Ukmergės rinktinė. Ją sudarė I pėstininkų pulkas, Ukmergės ir Vilniaus batalionai, dvi patrankos, I-o husarų pulko pusantro eskadrono, saksų savanorių vienas batalionas. Rinktinės vadu paskiriamas karininkas Kazys Ladyga. Jis kartu su Ukmergėje buvusio saksų pulko vadu majoru von Zeschau sudarė tolesnį bolševikų vijimo iš Lietuvos planą ir jį įvykdė. Gegužės 17–18 dienomis užimti Lyduokiai, Žemaitkiemis, Vidiškiai, Taujėnai. Bolševikai skundėsi savo vadovybei, kad jų visai nepalaiko vietos gyventojai, visą informaciją teikia Lietuvos kariuomenei, todėl kariauti neįmanoma. Miškiniškių vienkiemyje netoli Virintos pavargę bolševikai ruošėsi pietauti, kai juos užpuolė lietuviai, tai išvertė katilą į ugnį ir alkani bėgo toliau.

Gegužės 18 d. buvo užimti Kurkliai. Miestelio gyventojai labai džiaugsmingai ir vaišingai pasitiko išvaduotojus. Majoras von Zeschau ir saksų savanoriai gavo rinktinės vado K. Ladygos padėką už paramą kovoje.

Gegužės 19 d. Ukmergės rinktinė, pėstininkai ir raiteliai, patraukė link Anykščių ir po intensyvaus apšaudymo juos užėmė. Gyventojai džiaugsmingai ją sutiko ir vaišino, kuo galėjo, o karininkas Pečiulionis nuo arklio jiems lenkėsi ir atsiprašinėjo, kad to nenorėdamas iš patrankos pataikė į bažnyčios bokštą.

Birželio 2 d. Ukmergės rinktinė su saksų daliniais užėmė Uteną. Miesto puolimo metu lietuviai paėmė bolševikų šarvuotį, daug ginklų, 100 belaisvių. Tada puolimas sustabdytas, nes kairėje Panevėžio rinktinė ir dešinėje lenkai buvo gerokai atsilikę.

Už Utenos lietuviai kovojo vieni, nes saksų savanoriams baigėsi sutartys ir jų daliniai grįžo į Ukmergę, o liepos mėnesį – į Vokietiją. Iš viso saksų savanoriai ženkliai prisidėjo tiek kuriant Lietuvos kariuomenę, tiek ginant Lietuvos nepriklausomybę. 4 saksai apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu, nemažai jų žuvo Lietuvos laukuose, o ir tarp Lietuvos gyventojų pelnė teigiamą reputaciją. Prie to nemažai prisidėjo 18-as saksų savanorių pulkas ir jo vadas majoras von Zeschau.

Ar nevertėtų Ukmergės savivaldybei kaip nors įamžinti jų atminimą Ukmergėje?

Bolševikai ragino lietuvius sukilti prieš savo vadus, esą jie dvarininkai, tačiau tarp Ukmergės rinktinės karių jų propaganda pasisekimo neturėjo, nors daug savanorių buvo apiplyšę, blogai maitinami. Jie troško kuo greičiau išvyti bolševikus iš Lietuvos.

Liepos 14 d. gražiu apėjimu Ukmergės rinktinė užėmė Salako miestelį prieš žymiai gausesnį priešą. Deja, žuvo trys Ukmergės rinktinės kariai.

Artėjant prie Lietuvos ribų vis daugiau jaunimo stojo į Lietuvos kariuomenę, o karo lauko teismas išvaduotose teritorijose baudė provokatorius, vietos bolševikus ir šiaip komunistuojančius asmenis mirties bausme sušaudant ar skiriant 100 rykščių bausmes, jas išdėliojant savaitės bėgyje.

Rugpjūčio 24 d. pradėtas Zarasų puolimas, o 26 d. daugiausia Ukmergės rinktinės pajėgomis išvaduoti Zarasai.

Artėjant frontui įvairiataučiai Zarasų gyventojai – lietuviai, rusai, lenkai, žydai – išsislapstė bijodami bolševikų keršto, o įžengus Lietuvos kariuomenei išėjo jų pasveikinti. Bolševikų netvarka, teroras, badas, savivalė visiems jau buvo įkyrėję. Viena Zarasų gyventoja taip pasakė: „Mes nežinojome iš džiaugsmo ką ir bedaryti, pamatę pirmą kartą lietuvį karį. Tai buvo, atrodo, sapnas, o ne tikrovė. Lietuva kėlėsi, tapo laisva, nepriklausoma. Iš džiaugsmo tik verkėme.“

Karas su bolševikais artėjo prie pabaigos. Ir nors dar laukė sunkios kovos su bermontininkais ir lenkais, tačiau jau kovose su bolševikais kėlėsi pirmieji Nepriklausomybės daigai, kurie per du Nepriklausomybės dešimtmečius išaugs ir sustiprės tiek, kad jų nebepakąs po to beveik penkis dešimtmečius trukusios sovietinės šalnos ir kurie ryškiu žiedu išsiskleis 1990 m. kovo 11-ąją.

www.miestai.net nuotraukos