Koncertinė Bočių viešnagė Mazūrijoje

Aldona VILKELIENĖ

Per senąsias Rytų Prūsijos žemes ir nuostabų ,,Tūkstančio ežerų kraštą“, kadaise apgyvendintą mums giminingų galindų ir jotvingių, Ukmergės rajono bendrijos bočiai vyko su koncertine programa į festivalį Lenkijos vasaros sostinėje Gižycke (buv. Lėcius). Vietovė tiesiogiai susijusi su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose metraščiuose 1009 metais, kai vyskupas Brunonas, atvykęs krikštyti pagonių, čia buvo nužudytas ir po mirties paskelbtas šventuoju. Atvykome apsižvalgyti, pailsėti ir drauge su Vilniaus bočiais, su bičiuliais estais, latviais ir lenkais pažymėti Baltijos valstybių atkūrimo šimtmetį.

Nuo Vilniaus iki kelionės tikslo šiaurės rytų Lenkijoje, Mazūrijoje, teko nuvažiuoti apie 330 km. Laukė turininga trijų dienų ekskursinė programa. Pakeliui sustojome Seinuose, kur palaidotas čia vyskupu tarnavęs mylimas Lietuvos poetas Antanas Baranauskas. Paminklas jam pastatytas šalia Bazilikos (1999 m.) esančiame žemės sklypelyje, kurį išeivijos lietuviai nupirko iš vietos parapijos klebono.

Iš visų pusių ežerų supamas Gižyckas Lietuvos senjorus sutiko svetingai. Gidas Jozefas atkreipė dėmesį į tai, kad dalis miesto yra saloje, susiformavusioje Negocino, Tajty ir Mauro ežerus sujungus kanalu. Stebėjomės miestelėnų išradingumu, paverčiant XIV a. kryžiuočių pilį aukštos klasės šiuolaikiniu viešbučiu, sukamuoju tiltu miesto centre – tebenaudojamu XIX a. inžinerijos kūriniu; pasigrožėjome senais vokiečių namais pagrindinėje miesto Waršavska gatvėje, Porto pasaže, laivais Lučiansko kanale ir puikia apylinkių panorama, atsiveriančia iš Vandens bokšto. Ir tai dar ne viskas: laukė daugybė kitos dienos įdomybių, bet iki jų dar plaukiojimas laivu po Negocino ežerą iki poilsiavietės „Resort Negocin“, kur mūsų laukė penkiaviečiai poilsio nameliai, vakarienė „Tajty“ viešbučio restorane ir po jos visų keturių atvykusių grupių bendra vakaronė. Jos metu mūsų bočių mišrus vokalinis ansamblis, vadovaujamas Zitos Kviklienės ir koncertmeisterės Audros Bernadišienės, atliko puikiai nuskambėjusias dainas. Sulaukėme bene daugiausia aplodismentų.

Kitą dieną laukė nauji įspūdžiai. Gido Jeroslavo vedžiojami apžiūrėjome 5 m aukščio ir 3 km ilgio mūro siena apjuostą XIX a. fortifikacijos paminklą, Boyeno tvirtovę Gižycke, vykome į Gerložą – netoliese esantį Hitlerio bunkerį, vadinamą ,,Vilko irštva“, kuriame 1944-ųjų liepą įvyko pasikėsinimas į fiurerį. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmieji pagrindinės Hitlerio būstinės pastatai atsirado 1940 m. ankstyvą rudenį ir plėtėsi iki 1944 m. lapkričio 20 d. Europoje buvo keletas tokių būstinių: toli nuo didelių miestų, miškuose, tarp ežerų ir pelkių. Lenkijoje – pati žymiausia. Joje reicho vadovas gyveno daugiau nei 800 dienų ir vadovavo šaliai. Čia dirbo apie 5 tūkstančius žmonių. Šalia buvo geležinkelio stotis ir aerodromas. Pats svarbiausias hitlerininkų rūpestis buvo saugumas: spygliuotos vielos eilės, zenitinė baterija, didžiuliai minų laukai, kurių išminavimui po karo dar prireikė 10 metų.

Vakare vėl tapome dainuojančiais, grojančiais, besiklausančiais, šokančiais, besilinksminančiais bočiais. Renginys vyko po atviru dangumi, prie pat miško, ant Negocino ežero kranto. Šiam vakarui mūsų mišraus ansamblio vadovės buvo parengusios plačią programą, bet Vilniaus, Alytaus bočiai, broliai estai ir latviai mums nenusileido, taigi koncertinius pasirodymus teko sutrumpinti. Neapsieita be atrakcijų. Grojant estams, ekspromtu buvo inscenizuotos vestuvės, kuriose jaunąja buvo pasirinkta viena iš mūsų grupės bočių. Girdėjosi atgarsiai, kad ukmergiškiai savo apranga ir dainomis šventę tikrai papuošė ir pagyvino.

Kaip viena akimirka pralėkė dvi dienos, ir trečiosios rytą patraukėme namo. Už suorganizuotą koncertinę kelionę mūsų bendrijos bočiams, už rūpestį ir triūsą dėkojame rajono bendrijos pirmininko pavaduotojai Genovaitei Navikienei.

Mazūrijoje skambėjo dainos.