Internetas – draugas ar priešas?

Ingrida DUTKIENĖ

Rajono Policijos komisariato bendruomenės pareigūnė

Internetas – draugas ar priešas? Sparti interneto plėtra sukuria ne tik dideles galimybes saviraiškai, tačiau ir skaudžias pasekmes vaikus auginantiems tėvams. Nepilnamečiai – greičiausiai auganti interneto vartotojų grupė, kuri pradeda savo pažintį su pasauliniu tinklu net nuo 2–3 metų amžiaus. O tai reiškia, kad šiuolaikiniai tėvai susiduria su visiškai nauju iššūkiu – kaip auklėti vaiką plačių interneto galimybių, taip pat ir jo keliamų grėsmių, eroje.

Pirmieji žingsniai internete

Vaikų pažintis su internetu paprastai prasideda labai anksti. 2–3 metų mažyliai naudotis internetu gali tik su suaugusiųjų pagalba. Tačiau jie jau reaguoja į svetainių vaizdinį ir garsinį turinį, todėl derėtų su jais lankyti specialiai mažamečiams vaikams skirtas ugdomąsias svetaines. Kol vaikas naudojasi kompiuteriu, tėvai turėtų visą laiką būti šalia ir padėti jam suprasti visa tai, kas vyksta monitoriaus ekrane, bei palaipsniui pradėti aiškinti, ką galima ir ko negalima daryti.

Smalsus interneto vartotojas

Penkiamečiai-šešiamečiai tampa labai smalsūs ir aktyviai domisi aplinka. Palaipsniui jie pradeda savarankiškai atlikti elementariausius veiksmus kompiuteriu: atpažinti svarbiausias komandas, žaisti žaidimus.

Šio amžiaus vaikams jau reikėtų sukurti mėgiamų interneto svetainių sąrašą (ang. – favorites) interneto naršyklėje, kad panorėję jie galėtų jas aplankyti. Kadangi vaikas tampa vis savarankiškesnis, iškyla poreikis apsaugoti jį nuo nepageidaujamos informacijos. Reikia turėti mintyje, kad techninės priemonės neturi ir negali pakeisti suaugusiųjų dėmesio.

Didėjantis noras bendrauti

7–8 metais pradeda formuotis vaiko asmenybė, savęs suvokimas. Atsiranda noras mėgdžioti vyresniuosius. Asmeninės elektroninio pašto dėžutės vaikui sukurti dar nereikėtų – patartina leisti naudotis tik bendru šeimyniniu pašto adresu, prie kurio prieigą visą laiką turi ir tėvai.

Nepriklausomybės siekis

9–12 metų vaikai siekia būti kuo labiau nepriklausomi, todėl tėvams sunku visą laiką prižiūrėti, ką jie veikia internete. Vaikų gyvenime svarbiausią vietą pradeda užimti draugai ir bendravimas su jais.

9–12 metų vaikas taip pat jau yra pakankamai suaugęs, kad galėtų suprasti intelektinės nuosavybės reikšmę. Kadangi jis mėgsta klausytis ir parsisiųsti muziką bei kitokį turinį, reikia jam paaiškinti, kas šioje srityje teisėta, o kas ne, ir kokios galimos pasekmės.

Savojo „aš“ paieškos

13–17-mečiai paaugliai paprastai patiria psichologinius asmenybės transformacijos iš vaiko į suaugusįjį sunkumus, ieško naujų vertybių ir tikslų. Jie linkę maištauti prieš tėvų nurodymus, savo identitetą grindžia priklausymu įvairioms bendraamžių grupėms. Tokio amžiaus paaugliai aktyviai naudojasi visomis interneto galimybėmis: paieškomis, privačiais suaugusiųjų pokalbių kambariais, turi asmeninį elektroninio pašto adresą. Jie daug naršo ir tyrinėja ne visuomet jų amžiaus grupei tinkamas interneto svetaines.

Patartina sukurti naudojimosi internetu taisykles

Kadangi paaugliai tampa vis savarankiškesni, išmoksta daug ką daryti patys, reikalinga aktyvesnė jų veiklos prie kompiuterio priežiūra. Patartina sukurti naudojimosi internetu taisykles, kuriose būtų raštiškai apibūdinti pagrindiniai tėvų reikalavimai ir draudimai. Tokia susitarimo forma leidžia paaugliui pasijusti lygiam su suaugusiais ir skatina jausti didesnę atsakomybę bei sąžiningai laikytis nustatytų taisyklių.

Interneto taisyklėse turėtų būti tokie punktai:

• Neteikti internete asmeninės informacijos: pavardės, telefono numerių, adresų, banko kortelių numerių, nuotraukų ir kt.
• Nevaikščioti į susitikimus su asmenimis, su kuriais pažintis užmegzta internetu.
• Niekam, įskaitant artimiausius draugus, neišduoti elektroninių slaptažodžių.
• Nesisiųsti, nekopijuoti ir nediegti jokios programinės įrangos, muzikinių bei vaizdo bylų be leidimo.
• Be tėvų sutikimo internete nedaryti nieko, kas kainuoja pinigus.
• Pateikti tėvams visus savo interneto prisijungimo vardus ir slaptažodžius.

Jeigu vaikas nėra skriaudžiamas internete, tai dar nereiškia, kad jam ši problema nėra aktua-li. Vaikas gali tapti stebėtoju (pvz., žiūrėti nufilmuotas smurtines scenas, matyti žeidžiančius komentarus internete ir kt). Stebėtojų vaidmuo yra be galo svarbus. Paprastai vaikų, kurie tiesiogiai neįsitraukia, yra daugiau negu skriaudėjų. Stebėtojai gali palaikyti skriaudėjus paspausdami mygtuką „patinka“ („like“) po komentaru, persiųsdami provokuojančią informaciją kitiems arba tiesiog niekaip nereaguodami į vykstančius įvykius elektroninėje erdvėje. Toks stebėtojų elgesys gali dar labiau žeisti patiriantįjį smurtą. Kalbėkite su vaikais apie tai, kad toks elgesys nėra tinkamas ir kad apie tokius veiksmus svarbu pranešti suaugusiems.

Paskatinkite vaiką:

Parodyti savo nepritarimą – „komentuok pozityviai, paskatink kitus vaikus liautis.”

Ne „like‘inti“ ir ne „share‘inti“ nepagarbių, kitus vaikus žeidžiančių, komentarų, vaizdų ar filmukų.

Būti draugiškam su tuo, kuris patiria smurtą, pvz. įvardinti, jog žino, kad netiesa tai, ką kiti kalba, kad nepritaria tokiems veiksmams.

Informuoti suaugusiuosius, jei situacija nesiliauja.

Ar susidūrė su internetinėmis patyčiomis ukmergiškiai moksleiviai?

Apie tai – Vijolės IVANAUSKIENĖS videoreportaže