„Misija Sibiras‘18“ komandoje – ir želviškis

Kaip jau laikraštyje rašėme, praėjusį savaitgalį vyko projekto „Misija Sibiras‘18” bandomasis žygis. Į jį organizatoriai iš daugiau nei 950 pretendentų atrinko 80 žmonių. Po šios atrankos etapo suformuotos dvi galutinės „Misija Sibiras‘18” ekspedicijų komandos po dvylika jaunuolių, kurios liepos 17-ąją iškeliaus į Krasnojarsko kraštą. Tarp atrinktų žygeivių yra ir želviškis Vilniaus universiteto teisės studentas Kristijonas Povylius.

Bandomasis žygis karštą gegužės 26-ąją prasidėjo Jonavos rajono Upninkų kaime. Pirmą dieną dalyviai nuėjo daugiau nei 30 kilometrų, jiems teko bristi per pelkes, upelius, o termometro stulpeliui artėjant prie 30 laipsnių karščio, didelius atstumus žygiuoti pievomis ir miškais. Pirmosios dienos vakarą dalyviams reikėjo sutvarkyti partizanų brolių Felikso ir Vytauto Bagdonavičių, priklausiusių Didžiosios Kovos partizanų apygardai, gimtąją sodybą Ustronyse. Tačiau pirma reikėjo ją surasti. Dabar sodyba užžėlusi jaunuolynu ir aukšta žole, tad jos teko ieškoti vien pagal istorinę nuotrauką. Visgi jau po valandos darbo buvo iškirsti medžiai, atverta erdvė, ant kelio pastatyta lentelė, žyminti kelią į sodybos vietą.

Antrąją dieną dar labiau įprasmindami partizaninio pasipriešinimo istoriją bandomojo žygio dalyviai inscenizavo partizanų bunkerio šturmą – Čiobiškio apylinkių miškuose sproginėjo netikri šūviai ir kilo dūmų uždangos. Ši simbolinė inscenizacija buvo skirta partizanams V. ir F. Bagdonavičiams, kurie žuvo būtent bunkerio, įkurto prie Musės upės, šturmo metu.

Dalyviai žygiuoti baigė Kernavėje, kur maršrutas baigėsi ties 52 įveiktais kilometrais. Pasak organizatorių, per dvi dienas trukusį žygį jaunuoliams teko įrodyti ne vien savo fizinį pajėgumą, bet ir gebėjimą dirbti komandoje, savo psichologinį pasiruošimą

Dalindamasis su „Gimtąja žeme“ įspūdžiais K. Povylius neslėpė, jog ir jam, savanoriškai atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, žygis nebuvo lengvas: „Sunkiausia turbūt buvo karštis bei rūpestis, kad nieko nepritrintų. Nuo kaitros šiek tiek gelbėjo tai, kad didžiąją žygio dalį ėjome miškais, t. y. pavėsyje. Mums, bandomojo žygio dalyviams, šiemet pasisekė, kad nereikėjo labai giliai braidžioti po pelkes, todėl išvengėme kojų nutrynimų, mat šlapiuose batuose ant pėdų ir kulnų labai greitai atsiranda pūslės“.

Želviškis sakė, kad nukakus į Krasnojarsko kraštą norisi nuveikti kuo daugiau suplanuotų darbų. Be to, sieks pamatyti, kaip gyveno mūsų tremtiniai, patirti, ką jie jautė bekraštės gamtos plotuose taip toli nuo gimtųjų namų. Jo žodžiais tariant, skaityti knygas, girdėti atsiminimus, matyti nuotraukas yra viena, o ten nuvažiuoti, išvysti viską savo akimis, pajausti – visai kas kita.

Kalbėdamas apie pasiruošimą ekspedicijai Kristijonas sakė, kad jis bus labai įvairus ir gana intensyvus: „Dar nesame su visa programa supažindinti, bet jau žinome, kad su komanda dalyvausime įvairiose akcijose, įvairiuose renginiuose. Pirmoji – jau po poros savaičių, Gedulo ir vilties dieną, bene dešimtyje Lietuvos miestų vyksianti tremtinių pavardžių skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Tuomet vyks dar vienas bandomasis žygis, kurio metu pas kryždirbį mokysimės kryždirbystės meno. Taip pat prieš pat ekspediciją vyks susitikimas su Respublikos prezidente. Numatoma ir dar kitokių renginių. Be abejo, ekspedicijai teks ruoštis ir individualiai. Labai norisi paskaityti to krašto tremtinių atsiminimų bei pakalbėti su ten gyvenusiais. Be viso to, dar reikės nepamiršti ir fizinio pasiruošimo…“

K. Povylius studijuoja teisę, jam jau prasidėjo sesija, todėl šis metas ypač įtemptas. Studentas atviravo, jog žinia, kad pateko į ekspedicijos komandą, gerokai jį išmušė iš vėžių. „Mintimis jau keliauju į Sibirą. Bet tikiuosi, kad per kelias artimiausias dienas susikaupsiu bei pasiruošiu egzaminams“, – šypsojosi pašnekovas.

Projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai skelbia, kad šiemet į Krasnojarsko kraštą vyks dvi mažesnės ekspedicijos komandos, kurios pagal kelionės maršrutus vadinamos „šiaurės“ ir „pietų“. Jos abi iškeliaus kartu ir savo misiją pradės tame pačiame taške, bet vėliau išsiskirs ir pasuks skirtingomis kryptimis link šiaurės ir pietų. Kadangi mažesnės komandos yra mobilesnės keliaujant, tikimasi, jog tai leis nuveikti dar daugiau reikšmingų darbų.

„Be to, formuodami komandą visuomet atsižvelgiame ne vien į pačius žmones asmeniškai, bet ir į tai, kaip jie gebės bendradarbiauti komandoje. Juk negali visi komandos nariai būti lyderiai, lygiai taip pat, kaip negali visi būti tik užduočių vykdytojai. Šiemet komandas sudaro be galo įvairūs žmonės, bet būtent tai ir yra komandų stiprybė“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Raminta Kėželytė.

„Misija Sibiras“ tai jau tryliktus metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į Sibirą. Ekspedicijos tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius, lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus kryžius, žuvusiems lietuviams Sibire atminti. Ekspedicijos metu taip pat siekiama pabendrauti su Sibire tebegyvenančiais tautiečiais ar jų atžalomis. Grįžus iš ekspedicijos keliaujama po Lietuvos ir pasaulio bendruomenes bei skatinama domėtis Lietuvos istorija bei išsaugoti ją ateities kartoms.

Nuo pirmosios ekspedicijos, vykusios 2006 m., norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 12 000 jaunų žmonių, organizuota 16 ekspedicijų.

K. Povyliaus asmeninio albumo nuotrauka