Griauti J. Krikštaponiui pastatyto paminklo neskubės

Jau keleri metai netyla kalbos, kad reikėtų panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje žuvusio Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado Juozapo Krikštaponio atminimo ženklus: atimti Kario savanorio statusą (po mirties), panaikinti jam Ukmergėje pastatytą paminklą, pasmerkti kaip nacistinį karo nusikaltėlį. Šią savaitę rajono savivaldybės vadovai ir administracijos specialistai, visuomenės atstovai dar kartą grįžo prie šio klausimo. Nutarta neskubėti ir nekiršinti žmonių.

1912 metais Užulėnio kaime gimęs kapitonas J. Krikštaponis, prezidento Antano Smetonos sesers sūnus, vadovavo Vyčio apygardos partizanams. 1945 metų sausį Lėno miške įsikūrusį štabą apsupo NKVD pajėgos. Vadas ir dar 18 vyrų žuvo. 1996 metais partizanų žūties vietoje buvo pastatytas medinis kryžius. Tais pačiais metais kapitono J. Krikštaponio vardu pavadinta aikštė Ukmergėje, apygardos vado atminimui joje atidengtas paminklinis akmuo.

Pasigirdo kaltinimai ir reikalavimai

Prieš keletą metų pasigirdo raginimai prabilti apie mažai žinomus J. Krikštaponio gyvenimo faktus, kurie neva surinkti iš archyvinių dokumentų, publikacijų, neskelbtų šaltinių. Kaltinimai grindžiami tuo, kad jis nacistinės Vokietijos okupacijos metais priklausė policijos batalionui, vadovavo vienai iš kelių jo kuopų, dalyvavo naikinant Baltarusijos žydus.

Apie tai rajono savivaldybę pirmieji informavo asociacijos „Lietuva be nacizmo“ nariai, kurie 2014 metais atsiųstame rašte reikalavo pervardinti minėtąją aikštę ir nugriauti J. Krikštaponiui skirtą paminklą. Į tai reaguodama, rajono valdžia kreipėsi į Lietuvos istorijos institutą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu pateikti informaciją apie J. Krikštaponio dalyvavimą 1941–1945 metų įvykiuose ir jo vaidmenį tautos istorijoje.

2015-ųjų liepą Ukmergėje, prie J. Krikštaponio paminklo, surengta pilietinė akcija. Ją organizavo kelios visuomeninės organizacijos – asociacija „Lietuva be nacizmo“, Nepriklausomas žmogaus teisių centras, judėjimas „Viltis“, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga. Akcijos organizatoriai dar kartą kreipėsi į rajono Savivaldybės tarybą bei tuometinį merą Vydą Paknį, kad būtų priimti sprendimai dėl Vyčio apygardos partizanų vado J. Krikštaponio įamžinimo vietos panaikinimo.

Tuomet asociacijos „Lietuva be nacizmo“ atstovas Giedrius Grabauskas teigė, jog tautos didvyriu vadinamas J. Krikštaponis buvęs vienas iš dabar jau išaiškintų budelių – neva jis žudęs, mušęs nekaltus žmones, dalyvavęs masinėse žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje. Jam antrino ir minėtosios asociacijos narys Aleksandras Bosas tvirtindamas, kad nė vienoje Europos šalyje nėra tokio dalyko, kad budelių atminimas būtų įamžintas paminklais, jų vardu pavadinant aikštes, skverus. Tai, kad Ukmergėje stovi paminklas J. Krikštaponiui, jo vardas suteiktas aikštei, A. Bosas pavadino „pasityčiojimu iš Ukmergės, kuri yra vienas seniausių Lietuvos miestų, taip pat pasityčiojimu iš aukų artimųjų“.

Tų pačių metų rugpjūtį ukmergiškis Vytautas Tropikas Savivaldybės tarybos posėdyje, Piliečių tribūnoje, taip pat kėlė klausimą dėl J. Krikštaponio paminklo ir jo vardu pavadintos aikštės.

Keletą metų vyko susirašinėjimas

Atsakydamas į V. Tropiko paklausimą savivaldybės meras informavo, kad dar 2014-ųjų birželio 17 dieną kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir Lietuvos istorijos institutą su prašymu suteikti profesionalias rekomendacijas dėl J. Krikštaponio vaidmens Lietuvos istorijoje ir istorinės atminties išsaugojimo mūsų krašte. Lietuvos istorijos institutas išsakė nuomonę, kad tai turėtų būti sprendžiama vyriausybiniu lygiu, kadangi tai – istorinės politikos klausimas, ir sprendimą dėl jo vaidmens Lietuvos istorijoje turi priimti Vyriausybė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymas taip pat aiškumo neatnešė. Jame buvo teigiama, jog faktų patvirtinimui ar paneigimui būtina ieškoti kitų šaltinių – archyvinių dokumentų, saugomų Baltarusijos, Vokietijos ar kitų šalių archyvuose. Taip pat išreikšta nuomonė, kad galutinę išvadą dėl J. Krikštaponio galimai nusikalstamos veiklos turėtų priimti teismas. Be to, užsiminta, jog centras tęsia Holokausto Lietuvoje tyrimus, todėl atsiradus naujiems faktams įsipareigojo savivaldybę informuoti papildomai.

Šie rajono savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei tam tikrų visuomenės judėjimų raštai dėl J. Krikštaponio vaidmens Lietuvos istorijoje ir jo atminties įamžinimo tolimesniam nagrinėjimui buvo perduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai. 2015-ųjų pabaigoje savivaldybės meras papildomai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir išreiškė nuomonę, kad turėtų būti atliktas J. Krikštaponio veiklos teisinis įvertinimas.

Niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti

Kadangi tik šiais metais savivaldybę pasiekė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymas, jis ir paskatino dar kartą grįžti prie šios temos. Jos aptarti šią savaitę susirinko rajono meras Rolandas Janickas, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Lolita Gerulskienė, šio skyriaus vyr. specialistas Julius Zareckas, Teisės skyriaus vyr. specialistė Aušra Šičkinienė, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Sonata Vitaitė, Kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė, taip pat buvo pakviestas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atstovas, vepriškis Romas Petras Šaulys.

Pasak rajono mero R. Janicko, gautas atsakymas neišsklaidė abejonių, nes J. Krikštaponiui mesti kaltinimai nei paneigti, nei patvirtinti. „Tiesiog aptarėme situaciją, susipažinome su Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikta informacija. Imtis veiksmų neskubėsime, nes tai ne mūsų kompetencija“, – „Gimtajai žemei“ sakė meras.

Savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyr. specialistas J. Zareckas pridūrė, jog rajoną pasiekęs atsakymas labai subtilus, centras neturi nepaneigiamų J. Krikštaponio kaltės įrodymų. „Tokius reikalus turėtų spręsti Vyriausybė, tačiau nustumiama vietos valdžiai. Mūsų nuomone, paminklas turi stovėti, kaip stovėjęs. Jei ateityje bus aiškūs nurodymai iš Seimo, teismų sprendimai, tuomet ir savivaldybė galės imtis veiksmų. Nors, kita vertus, ne rajono valdžia šį paminklą statė“, – savo mintimis dalijosi J. Zareckas. Ir pridūrė, jog šiuo metu savivaldybė ruošiasi pateikti atsakymą asociacijai „Lietuva be nacizmo“.

Parengti minėtąjį atsakymą pavesta rajono savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vyr. specialistei A. Šičkinienei. Pasak jos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti faktus dėl J. Krikštaponio veiklos. Tačiau prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą. Mat pagal Baudžiamojo proceso kodeksą prieš mirusįjį negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą sprendžiant klausimą dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose, pateikti faktai neturi kelti abejonių.

„Niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. Juo labiau tai – ne savivaldybės kompetencija, – įsitikinusi vyr. specialistė. – Tiesiog kreipėsi žmonių grupė su savo nuomone, kuri nėra nei visuotinė, nei vienintelė. Kita žmonių grupė turi kitą nuomonę. J. Krikštaponio kaltė nepagrįsta neginčijamais įrodymais. Todėl mes neturime pagrindo priimti konkretų sprendimą. Jei atsiras papildomos informacijos, faktų, bus išleistas teisės aktas, situacija pasikeis.“