Ukmergiškių nužudytiems vaikams žvakučių neuždegė…

Praėjusio penktadienio popietę Kęstučio aikštėje, priešais rajono savivaldybės pastatą, supleveno žvakelių liepsna, simbolizavusi nebylų protestą prieš smurtą, kurio aukomis tampa labiausiai pažeidžiama mūsų visuomenės dalis – vaikai. Degdami atminimo žvakeles ukmergiškiai išreiškė pritarimą šalyje vykusiai akcijai „Gedulo ir vilties savaitgalis: žvakė už kiekvieną vaiką“. Ji surengta po tragedijos Kėdainiuose, kuomet smurto šeimoje auka tapo keturmetis berniukas. Jo atminimui žvakeles degė mūsų rajono vadovai, savivaldybės administracijos darbuotojai, politikai. Tačiau kai mūsų rajone buvo nužudyti vaikai, niekas jiems žvakučių viešai neuždegė…

Vos daugiau nei prieš du mėnesius, lapkričio 14-ąją, į Vilniaus gatvėje gyvenusios šeimos namus iškviesti greitosios pagalbos medikai konstatavo berniuko, kuriam buvo kiek daugiau nei metukai, mirtį. Pirminės apžiūros metu ant vaiko kūnelio smurto žymių lyg ir nebuvo matyti, tačiau jau tuomet rajono kriminalistai įtarė, kad prie šios nelaimės galėjo prisidėti mažylio tėvas. Netrukus įtarimai pasitvirtino. Manoma, kad vaikas buvo mušamas, todėl patyrė sunkią kepenų bei žarnyno traumą.

Apie šią nelaimę „Gimtosios žemės“ laikraštis savo skaitytojus informavo net kelis kartus. Apie mažo berniuko mirtį pasakota lapkričio 17 dienos ir lapkričio 19 dienos numeriuose išspausdintuose straipsniuose „Mirė namuose su tėvu paliktas vaikas“ ir „Suimtas sūnaus nužudymu įtariamas 22-ejų vyras“. Tačiau šis įvykis kažkodėl nei mūsų rajone, nei Lietuvoje nesukėlė jokio atgarsio ar pasipiktinimo.

Močiutės bandė anūkėlį gaivinti

Ukmergėje miręs mažametis po kelių dienų buvo palaidotas Pašilės kapinėse. Jose po atsisveikinimo ceremonijos pareigūnai sulaikė berniuko tėvą – 22-ejų romų tautybės vyrą. Jam pareikšti įtarimai dėl sūnaus nužudymo. Apylinkės teismas sankcionavo jo suėmimą. Tolesnį šio nusikaltimo tyrimą perėmė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Kaip po šio įvykio „Gimtąją žemę“ informavo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė, pastaroji šeima, kuri neteko vaikelio, skyriaus darbuotojams buvo žinoma. Ji stebėti pradėta dėl to, jog pirmasis mažylis gimė, kai jo motina (g. 1998 m.) dar buvo nepilnametė. Tuo metu, kai įvyko ši nelaimė, moters nebuvo namuose, ji gulėjo ligoninėje, nes gimdė trečią vaiką. Ji išleista tik į sūnaus laidotuves, po kurių grįžo į gydymo įstaigą.

Pasak A. Leonavičienės, policijai sulaikius vaikų tėvą, namuose likusį vyriausią sūnelį, kuriam dar nėra trejų metų, prižiūrėti apsiėmė ten pat gyvenanti įtariamojo motina. (Moteris pati augina dar tris nepilnamečius vaikus – aut. past.). Be to, šalia glaudžiasi ir kita vaiko močiutė. Po nelaimės atvykusiems socialiniams darbuotojams moterys pasakojo, kad pastebėjus, jog berniukas nekvėpuoja, pačios bandė anūkėlį gaivinti, kaltino greitosios pagalbos medikus, neva šie ilgai neatvažiavo.

Su motina ir broliu atsikraustė iš kito rajono

Šią savaitę, kai vieno respublikinio leidinio žurnalistė, „Gimtosios žemės“ laikraščio internetiniame portale perskaičiusi publikacijas apie praeitų metų lapkritį Ukmergėje, kaip įtariama, nužudytą vaiką, šią informaciją išviešino per visą šalį, dar kartą pakalbinome Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus vedėją A. Leonavičienę. Ji patikino, jog galimai nužudyto vaikelio motina iš ligoninės su naujagimiu grįžo į namus, juose lankosi socialiniai darbuotojai, šeimai nieko netrūksta, abu vaikai prižiūrimi.

Vedėja prisiminė, jog ši jauna mama į jų akiratį pateko tuomet, kai skyrių pasiekė anoniminis pranešimas, jog mergina kartu su savo 1967 metais gimusia neįgalia motina elgetauja, prie prekybos centrų prašo išmaldos. Neprisistatęs asmuo tikino, kad taip elgtis lietuves verčia romų tautybės šeima, kurioje jos gyvena. Informacija iš dalies pasitvirtino.

A. Leonavičienė pasakojo, jog minėtoji mergina prieš keliolika metų su motina ir jaunesniu broliuku (jis šiuo metu gyvena Vaikų globos namuose – aut. past.) į Ukmergę atsikraustė iš kito rajono. Iš pradžių visi trys glaudėsi pas Siesikų seniūnijos Vaivadiškių kaime gyvenusius romus. Vėliau persikėlė į Ukmergę, įsikūrė Vasarnamių gatvėje. Tuomet mergaitė, dar būdama nepilnametė, įsimylėjo jaunuolį, kuris netrukus tapo jos vaikų tėvu. Su jo šeima visi persikraustė į išnuomotą namelį Vilniaus gatvėje, kur gyvena iki šiol.

Netiki, kad vyras galėjo mušti mažylį

Apie vaiko nužudymu įtariamą jauną vyrą A. Leonavičienė nieko negalėjo papasakoti, nes jo sakė nepažįstanti.

„Socialiniai darbuotojai mus informavo, kad jis yra grįžęs iš sulaikymo vietos, tačiau lankantis šeimoje tėvo namuose nebūdavo“, – tvirtino vedėja. Ji taip pat negalėjo atsakyti, ar saugūs yra mažamečiai vaikai, kurių tėvas įtariamas tokiu sunkiu nusikaltimu, ar jam dar kartą nekils noras verkiančius mažylius raminti smurtu? A. Leonavičienė tik apgailestavo, jog įvykį tiriantys pareigūnai jiems nepranešė apie vyro paleidimą į laisvę.

Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus vedėja atsisakė komentuoti ir kitas šio įvykio aplinkybes, teisindamasi tuo, jog vyksta ikiteisminis tyrimas ir ji negali viešinti turimos informacijos. Ji teigė, jog mirusio berniuko motina netiki, kad vyras galėjo mušti mažylį. „Gal jis vaikelį tik stipriai papurtė?“ – svarstė A. Leonavičienė.

Po dviejų savaičių įtariamasis buvo paleistas

„Gimtajai žemei“ šią savaitę pasidomėjus dėl šios bylos ikiteisminio tyrimo, Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ramūnas Šileika informavo, jog 1994 metais gimusiam ukmergiškiui pareikšti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 129 str. II dalies 1 ir 2 punktus – mažamečio, bejėgiškos būklės žmogaus nužudymu. Po sulaikymo teismas jam buvo sankcionavęs suėmimą dviem savaitėms. Vėliau, prokuroro sprendimu, nutarta suėmimo netęsti. Įtariamajam skirta kita kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas niekur neišvykti, registruotis policijos įstaigoje, taip pat jam uždrausta bendrauti su šeima ir mažamečiais vaikais.

Ikiteisminį tyrimą koordinuojantis prokuroras R. Šileika, paklaustas, kodėl vaiko nužudymu įtariamą vyrą buvo nuspręsta išleisti, aiškino, jog suėmimas taikomas ne visada, dažniau – tiriant rezonansines, išskirtinio visuomenės dėmesio sulaukusias bylas. Šiuo atveju pasirinkta kita kardomoji priemonė. Vis tik prokuroras negalėjo „šimtu procentų garantuoti“, jog įtariamasis nesilankys savo namuose, nesimatys su šeima ir nesukels jiems grėsmės ar nebandys pabėgti iš šalies.

R. Šileikos teigimu, įtariamasis buvo ne kartą apklaustas pareigūnų, šiuo metu laukiama specialistų išvadų. Teismo medicinos ekspertai jas pažadėjo pateikti po savaitės. Vėliau bus tiriama ir įtariamojo psichinė būklė.

„Gimtosios žemės“ kalbintas prokuroras atsisakė komentuoti, ar ukmergiškis pripažįsta savo kaltę. Jis tik patikino, jog kol kas neketinama atsisakyti vyrui pareikštų įtarimų.

Baudžiamasis kodeksas už mažamečio, bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą numato laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Didžiojoje Britanijoje tėvo nužudyta mergytė palaidota Želvos kapinėse.
Redakcijos archyvo nuotrauka

Anglijos teismas ukmergiškio nepasigailėjo

Pastaroji nelaimė – ne vienintelis mūsų rajoną sukrėtęs įvykis. Praėjusių metų pradžioje Ukmergės vardas buvo minimas ir Didžiojoje Britanijoje. Šios šalies Birmingemo teismas savo mažametę dukrytę nužudžiusiam ukmergiškiui skyrė pačią griežčiausią bausmę. Iš Šešuolių seniūnijos į Angliją emigravusį 26-erių metų vyrą pripažino kaltu dėl penkių mėnesių dar neturėjusios mergytės nužudymo ir skyrė jam laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Kaip skelbė vietos žiniasklaida, tragedija įvyko 2015-ųjų balandžio 1-ąją. Teismas nustatė, kad vaikelį mirtinai užpurtė jos tėvas. Mergytės mirties priežastis – smegenų trauma. Spaudoje cituotos ekspertų išvados, kad mergaitė, kaip ir jos broliukas dvynys, gimė anksčiau laiko, 2014-ųjų lapkričio viduryje. Gimimo metu vaikai jokių traumų nepatyrė. Tačiau po mirties mažylei nustatyti 26 šonkaulių lūžiai, į smegenis buvo išsiliejęs kraujas. Anot ekspertų, visus sužalojimus kūdikis patyrė per kelias savaites iki mirties ir mažiausiai per keturis užpuolimus, nes kai kurie kaulai jau buvo spėję apgyti.

Tyrėjų teigimu, mergaitė buvo visiškai pažeidžiama, reikalavo priežiūros, meilės ir užuojautos. Ji tebuvo 55 cm ūgio ir svėrė mažiau kaip keturis kilogramus. Teismas konstatavo, kad visi nusikaltimai – vaiko kūno sužalojimai – padaryti tuomet, kai motina išeidavo į darbą ir palikdavo vaikus prižiūrėti tėvui.

Ukmergiškis per apklausas policijos pareigūnams prisipažino, kad jį erzino nuolatinis dukters verksmas, o pakeisti sauskelnes jam buvo tas pats, kas „eiti kariauti“. Vyras neigė jam mestus kaltinimus.

Didžiojoje Britanijoje nužudytas vaikelis amžino poilsio atgulė prie savo prosenelio, Želvos miestelio kapinėse. Palaikų atgabenimu į Lietuvą ir laidotuvėmis rūpinosi Želvoje gyvenanti mirusios mažylės močiutė.

Ant sūnaus kapavietės užpylė kibirą šiukšlių

Nepamiršo ukmergiškiai ir beveik prieš 10 metų, 2007-ųjų liepos 28-ąją, ne tik mūsų rajoną, bet ir visą Lietuvą sukrėtusios žiaurios vaikžudystės. Stipriai sumuštas, sulaužytais šonkauliais šešiametis berniukas mirė nuo sužalojimų išsivysčius trauminiam šokui. Gyvybė iš šio vaiko buvo atimta ypač žiauriai, mažamečiui kenčiant didelį skausmą, alkį, patyčias. Manoma, jog laiku suteikus medicinos pagalbą, vaikas būtų išgyvenęs, tačiau berniuko motina ir jos sugyventinis gydytojų neiškvietė.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija nužudyto berniuko motinai skyrė 14 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o jos sugyventinį įkalino 18 su puse metų. Nors moteris tuomet neigė mušusi vaiką, teismas neatmetė jos kaltės itin žiauriai nužudžius savo sūnų. Ji kaltinta dar ir dėl to, kad nesuteikė mažamečiui pagalbos, nors matė jį apalpusį.

Teismas nustatė, kad vaikelį mušė ir motina, ir jos sugyventinis. Prieš vaiką buvo smurtaujama ne vieną kartą. Nužudymo išvakarėse suaugusieji mokė į mokyklą besiruošusį berniuką rašyti raideles. Vaiko būta kairiarankio, todėl jam nesisekė. Mažylio nesėkmė užrūstino motiną bei jos draugą… Šešiametis buvo mušamas rankomis, pagaliu, spardomas kojomis, pliekiamas guminiu laidu, purtomas, trankomas į fotelio atlošą, sofą… Leisgyviui vaikui neleista miegoti, jis paliktas klūpėti prie durų slenksčio. Suaugusieji tuo tarpu ilsėjosi. Patėvis nubudo, kai berniukas bandė atsiriekti duonos… Tuomet ir buvo suduoti lemtingieji smūgiai. Vaiko gyvybė užgeso paryčiui. Tuomet jo motina ir jos draugas berniuko kūną įvyniojo į maišą, surišo ir užkasė Laukų ir Antakalnio gatvių kryžkelėje nuomoto namo kieme. Motina ant kapavietės užpylė kibirą šiukšlių. Netrukus sugyventiniai persikėlė gyventi į Žeimių kaimą.

Šis kraupus nusikaltimas išaiškėjo praėjus daugiau nei dviem mėnesiams, policijos pareigūnams sulaikius neleistinoje vietoje, prie turgavietės, sendaikčiais prekiavusią berniuko motiną. Moteris policijoje ir prasitarė apie sūnaus nužudymą. Tą pačią dieną buvo sulaikytas jos sugyventinis, atkastas vaikelio lavonas.

Dangstomasi nepilnamečių apsaugos įstatymu?

Labai liūdna, jog mūsų šalies vaiko teisių apsaugos specialistai, teisėsauga, politikai, visuomenės veikėjai apie smurtą prieš vaikus garsiai prabyla tik tada, kai įvyksta nelaimė. Tuomet skubama ieškoti kaltų, kurie nenumatė grėsmės, nesukūrė saugumą užtikrinančios įstatyminės bazės, neapsaugojo…

Kai mes, žurnalistai, bandome užbėgti liūdnoms pasekmėms už akių ir informuoti visuomenę apie skriaudžiamus, mušamus, išnaudojamus vaikus, dažnai išgirstame, kad informacijos teikti negalima, nes bus pažeistas nepilnamečių apsaugos įstatymas. Tačiau peršasi mintis, jog tiesiog baiminamasi, kad paskleista žinia identifikuos kai kurių institucijų neveiklumą bei aplaidumą.