Jie norėjo gyventi laisvoje Lietuvoje

Želvoje pagerbti kovotojai už laisvę ir paminėtas memorialo

rezistencijos aukoms atminti 25-metis

Šeštadienį Želva sulaukė ypač gausaus būrio garbių svečių. Jie dalyvavo renginiuose „Sušildyti atmintimi“, kurie buvo skirti pagerbti šio krašto rezistencijos aukas, paminėti Baltojo kryžiaus pastatymo 25-metį. Iškilmes organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ukmergės skyrius, Želvos seniūnija ir bendruomenė.

Ne tik iš Ukmergės, bet ir Širvintų, Molėtų, Anykščių, Šiaulių, Panevėžio, Šilalės, Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos vietovių atvykę minėjimo dalyviai pirmiausia rinkosi į Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią. Pilnutėliuose maldos namuose šv. Mišias koncelebravo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Molėtų dekanato dekanas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, Širvintų dekanato dekanas Leonas Klimas, Šešuolių Šv. Juozapo parapijos klebonas Egidijus Kazlauskas ir Pusnės Šv. Juozapo Globos parapijos rezidentas Vladislovas Avižienis.

Pamoksle vyskupas emeritas tikinčiuosius ragino nepamiršti gyvybę už mūsų visų laisvę atidavusių tautos sūnų ir dukterų aukos.

Susirinkusieji pagerbė Želvos krašto rezistencijos aukas, paminėjo Baltojo kryžiaus pastatymo 25-metį.

Iš bažnyčios iškilminga renginio dalyvių eisena patraukė prie paminklo pokario rezistentams atminti – Baltojo kryžiaus. Ant keturių kolonų atgulęs kryžius iškilo vėlyvą 1991-ųjų rudenį Želvos miestelio pakraštyje, šalia kelio į Kiauklius. Vyresnieji želviečiai mena čia buvus žvyrduobes, į kurias gyventojai atveždavo nugaišusius arklius. Pokario metais ši vieta dešimtims pasipriešinusių sovietiniam režimui Želvos bei aplinkinių kaimų gyventojų tapo priverstine kapaviete. Čia iš visos plačios apylinkės buvo gabenami ir metami nukankintų, žuvusių laisvės gynėjų kūnai. Jų atminimas dar kartą išniekintas, ramybė sutrikdyta 1971–1975 metais šioje vietoje statant šaudyklą. Kai teritorijoje dirbusi technika palaidotųjų kaulelius iškėlė į paviršių, jie buvo surankioti ir dar kartą palaidoti…

Iškilmingą minėjimą pradėjusi LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkė Aldona Kalesnikienė pažymėjo, kad didingasis Želvos memorialas buvo pastatytas rezistencijos aukų atminimui: „Daugelis pokario partizanų – žaliojo sodžiaus sūnūs. Jie buvo kuklūs, nesvajojo apie didelius žygdarbius – tik norėjo gyventi laisvoje Lietuvoje…“

Pasak pirmininkės, pirmosios pasipriešinimo sovietiniam režimui aukos į Želvos miestelį buvo atvežtos 1944 metų vėlyvą rudenį. Tai buvo niekuo nekaltų, tik nuo tarnystės rusų kariuomenėje besislapstančių jaunuolių kūnai. Kelias savaites į taip nešlovingą vietą vežimais buvo gabenami sušaudytų slėptuvėse, nukankintų tėvų namuose, kritusių gimtinės miškelyje ar palaukėje partizanų kūnai. Buvusios žvyrduobės amžinojo poilsio vieta tapo ne tik Ukmergės krašto, bet ir Širvintų, Molėtų, Anykščių rajonų rezistentams. Taip pat čia ilsisi ir 80–90 žuvusių vokiečių karių.

Želvos parapijos klebonas Petras Avižienis puikiai mena memorialo atsiradimo ištakas. Pasak jo, kai čia palaidotųjų giminės 1989-iais nusprendė pažymėti šią vietą, ketino statyti paprastą medinį kryžių. Kunigas manė, jog reikėtų ilgaamžiškesnio ir išskirtingesnio paminklo.

Kalbėdamas minėjime klebonas sakė, jog būdami šioje vietoje galime pasijusti esą orinėje bažnyčioje: „Jos grindys – žolė, statūs šlaitai atstoja sienas, lubos – tai tėviškės dangus. Yra ir altorius, tai – akmeninė trapecija, o pušų šnaresys – tarsi choras…“

Kunigas dėkingas paminklo idėjos iniciatoriams, kad neprieštaravo jo sumanymui. Kadangi Želvos klebonas šiek tiek pažinojo tuo metu Elektrėnų bažnyčios, Vilniuje Trijų Kryžių paminklo atkūrimo projektus parengusį architektą Henriką Kęstutį Šilgalį, jam pasiūlė suprojektuoti pa-minklą rezistencijos aukoms.

Kaip teigė kunigas P. Avižienis, horizontalus kryžius – vienintelis toks Lietuvoje. Projekto autoriui pavyko sukurti paminklą, simbolizuojantį partizanų kančią ir nepalaužiamą stiprybę. Be to, ant Baltojo kryžiaus kolonų įamžintos čia besiilsinčiųjų pavardės.

Į susirinkusiuosius kreipėsi ir Kaišiadorių vyskupas emeritas J. Matulaitis. Prisiminimais pasidalijo vienas iš paminklo statymo komiteto atstovų – Albertas Pagalys. Jam su Stasiu Čepu ir Juozu Motiejūnu teko visi organizaciniai rūpesčiai.

„Man teko rinkti aukas, kurias nešė žmonės. J. Motiejūnas vedė statistiką, kiek šioje vietoje palaidota žmonių. Kai buvo suskaičiavęs 72, Juozą ištrėmė. Mūsų manymu, čia galėtų būti palaidota iki 140 žmonių. Statant kryžių taip pat reikėjo išsiaiškinti žuvusiųjų pavardes. Pavyko sužinoti šiek tiek daugiau nei septyniasdešimt vardų ir pavardžių. Ant kolonų užrašėme ir rezistentų gimimo bei žūties datą, slapyvardį“, – kalbėjo iš Širvintų krašto kilęs A. Pagalys ir kvietė būti vieningiems. Imti vieniems kitus už rankų, kaip tai darėme Baltijos kelyje, ir pirmyn eiti tik kartu.

Iš Valų kilusi A. Meilutė-Mikšienė atliko partizanų dainą.

Renginyje dalyvavęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas pasidžiaugė renginiu, skirtu „prisiminti visus tuos, kurie čia atgulė ne savo noru“.

„Gerbkime kovotojus, didžiuokimės jais. Jei ne jie, mes čia nestovėtume“, – kalbėjo sąjungos vadovas, pridūręs, jog tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities. Taip pat jis dėkojo A. Kalesnikienei, Želvos seniūnijai ir bendruomenei, visiems kitiems, kurie prisidėjo prie minėjimo organizavimo.

Buvęs želviškis Algirdas Motiejūnas perskaitė savo sukurtą eilėraštį, skirtą čia gulinčiam Jonui Pleskui bei kitiems savo draugams.

Iš Valų kaimo kilusi, dabar Kulautuvoje gyvenanti Albina Meilutė-Mikšienė žuvusiųjų atminimą pagerbė užtraukusi partizanų dainą.

Savo išgyvenimais pasidalijo rajono savivaldybės mero pavaduotoja Klavdija Stepanova. Ji pažymėjo, jog mažos tautos stiprybės šaltinis yra atmintis. Todėl turime ne tik patys prisiminti laisvės gynėjus, bet ta dvasia auklėti ir savo vaikus.

Prie memorialo skambėjo jungtinio Ukmergės ir Širvintų tremtinių choro atliekamos dainos. Salvėmis Želvos krašto laisvės gynėjus, visus Lietuvos tremtinius bei partizanus, Tėvynę Lietuvą pagerbė kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 805 kuopos kariai savanoriai. Žuvusiųjų ir nukankintųjų atminimui uždegtos žvakelės, padėta gėlių.

Rezistencijos aukų minėjimo iškilmės tęsėsi Želvos kultūros namuose. Čia vyko popietė „Prisiminkime mūsų krašto partizanus“. Ją vedė LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkė A. Kalesnikienė ir Želvos bendruomenės pirmininkas Gintautas Povylius.

Želvos kultūros namuose vyko popietė „Prisiminkime mūsų krašto partizanus“.

Renginys prasidėjo Želvos gimnazijos moksleivių montažu „Mes esame kalnai“, kuris konkurse „Ką žinai apie laisvės kovų istoriją“ buvo pripažintas geriausiu.

Susirinkusiuosius sveikino Želvos seniūnas Kęstutis Mikalajūnas, Seimo nariai Arūnas Dudėnas ir Vincė Vaidevutė Margevičienė, kiti svečiai. Su įdomumu visi klausėsi Želvos gimnazijos lituanistės Rasos Povylienės parengto pranešimo „Želvos krašto partizanai“. Renginyje skambėjo tremtinių chorų dainos, poezija.

AUTORĖS nuotraukos