A. E. Kulvietis dalijosi mintimis apie savo kūrybą.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Naujausi, Žmonės

„Lietuvoje jau giliai įleidau šaknis, manau, kad bus ir vaisiai“

Liepos viduryje Užugiryje, Antano Smetonos dvare, vyko Kraštų lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų pirmininkų bei Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narių iš viso pasaulio susitikimas. Čia organizuotas suvažiavimas „Susipažinti, išmokti, pasidalyti ir pažymėti“. Šio renginio metu paminėta Pasaulio lietuvių vienybės diena ir ta proga atidengtas Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininko, tautodailininko Alekso Eugenijaus Kulviečio išdrožtas stogastulpis. Taip pat buvo surengta šio menininko kryžių ir koplytstulpių miniatiūrinių statulėlių paroda. Viešėdamas Užugiryje svečias sutiko pasidalinti mintimis apie savo kūrybą, apie tai, kodėl jis, gimęs tolimojoje Kolumbijoje, jau keturiolika metų gyvena Lietuvoje.

Šeimos istorija siekia XII amžių

Aleksas Eugenijus – įžymaus mūsų kraštiečio, tapytojo, pedagogo Eugenijaus Ginvill-Kulviečio anūkas. E. Kulvietis kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Ginvilų giminės, kuri siekia XII amžių. Iš tos pat giminės kilęs Abraomas Kulvietis, gyvenęs 1510–1545 metais. Tikroji Kulviečių pavardė buvo Ginvila, ir A. Kulvietis save vadino Ginvill de Kulva. Kad nereikėtų sakyti Ginvila iš Kulvos, pradėta vadinti – Kulvietis.

Eugenijus gimė 1883 metais Alančių dvare, Panevėžio rajone. Vėliau Rygoje baigė gimnaziją. Sėkmingai mokėsi ir baigė Sankt Peterburgo karališkąją meno mokyklą. Buvo mobilizuotas ir dalyvavo rusų–japonų kare. 1910–1914 metais gyveno Amerikoje, Čikagoje dirbo fotografu, o vėliau, išmokėjęs skolą, tapo fotoateljė savininku.

1914-aisiais dėl tėvo ligos grįžęs į Lietuvą, pateko į pirmąją karo ugnį. Tik grįžęs įstojo į Panevėžio lietuvių savanorių batalioną ir dalyvavo kovose ties Panevėžiu, Ukmerge.

A. E. Kulvietis su žmona Kristina.

A. E. Kulvietis su žmona Kristina.

Kadangi už Atlanto užgyventas turtas ir verslas dingo, turėdamas šiek tiek santaupų E. Kulvietis nusipirko Petrapilyje fotografijos kabinetą, tačiau netikėtai užklupo mobilizacija, grėsė frontas. Tad teko likviduoti kabinetą ir 1918 metais menininkas vėl grįžo į Lietuvą, su žmona Emilija apsigyveno Ukmergėje (Kauno gatvėje, paties suprojektuotame name). Susilaukė trijų vaikų: Alinos, Onos ir Jurgio. Netrukus Eugenijus įsidarbino Ukmergės valstybinėje gimnazijoje piešimo mokytoju, nuo 1920 metų vadovavo Ukmergės skautų tuntui, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. 1928 metais jis tapo Ukmergės amatų mokyklos direktoriumi. Nuolat rengė tapybos darbų parodas, buvo gerbiamas menininkas tarp žymių to meto Lietuvos dailininkų.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas jį nubloškė įvairiais išbandymų keliais. 1942 metais Eugenijus Kulvietis buvo mobilizuotas į vokiečių armiją, tačiau pavykus ištrūkti, 1944-aisiais su žmona iškeliavo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje.

1949 metais staiga mirus žmonai Emilijai, jos laidotuves padėjo organizuoti Eugenijaus ir Emilijos ispanų kalbos mokytoja, buvusi vienuolė Maria Josefa Talero. Ji ir vėliau rūpinosi dailininku, o po to E. Kulvietis vedė Maria. 1952-aisiais gimė sūnus Henrikas, Alekso Eugenijaus tėvas. Po metų Eugenijus įsigijo žemės sklypą ir pasistatė namą Medeljino mieste. Tačiau 1959 metų vasario 13 dieną E. Ginvill–Kulvietis po sunkios ligos mirė.

Per savo gyvenimą menininkas sukūrė daugiau kaip 2 000 paveikslų. Daugelis jų piešti Ukmergėje ir jos apylinkėse, tad tapę lyg istorijos metraščiu.

Sieja dvasinis ryšys

Kolumbijoje gimęs Aleksas Eugenijus mokėsi mokykloje, po to 1995 metais baigė universitetinio koledžo bakalauro studijas. 2001 metais Popiežiškajame Bolivaro universitete vaikinas įgijo ekonomisto išsilavinimą. „Nors gimiau toli nuo Lietuvos, labai domėjausi senelio veikla gimtojoje šalyje, per jo laiškus, kūrinius susipažinau su tolimąja senelio gimtine, labai svajojau ją pamatyti“, – pasakoja Aleksas Eugenijus.

Senelio gimtinėje užgimė meilė

Trokšdamas išvysti protėvių žemę, po bakalauro studijų A. E. Kulvietis 2002-aisiais pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Viešnagė truko šešis mėnesius. Parskridęs į Kolumbiją, vaikinas pajuto, jog senelio gimtinė jį pakerėjo ir siela trokšta ten vėl sugrįžti. Lietuva traukė galbūt ir dėl to, jog po šio apsilankymo širdyje liko vienos merginos – Kristinos – paveikslas…

Drožtų kryželių paroda.

Drožtų kryželių paroda.

Menininkas pasakoja, kad tuomet į senelio gimtinę atvyko nemokėdamas lietuvių kalbos – jo tėtis Henrikas, antros kartos išeivis lietuvis, ir mama gimė Bogotoje, kur kalbama ispaniškai.

„Klaipėdos universitete pradėjau lankyti kalbos kursus užsieniečiams, viena lietuvių kalbos dėstytojų buvo Kristina. Mergina man patiko, tad susidraugavome…“ – prisimena pirmąsias pažinties dienas su būsima žmona.

Jis neslepia, kad Kristina ne tik padėjo „įveikti“ nelengvus lietuviškus žodžius. Ji – puiki pagalbininkė visuose reikaluose. „Prie jos glaudžiuosi ir ieškodamas šilumos, kurios man, kolumbiečiui, Lietuvoje taip trūksta…“ – šypsosi menininkas.

Šeima įsikūrusi Kretingoje, augina du sūnus: Algirdui – dešimt metų, Gervydui – septyneri. „Kadangi mano pavardė lietuviška, tai ir vaikų vardai turi būti ne Chuan ar Pedro, o derėti prie pavardės“, – juokiasi menininkas.

Vis dėlto atžalos moka ir ispanų kalbą, nes ji, tėvų nuomone, taip pat labai reikalinga. Tuo labiau kad Kolumbijoje gyvena Algirdo ir Gervydo seneliai, su kuriais jie puikiai susišneka.

Palikti Lietuvos neketina

Gyvendamas Lietuvoje A. E. Kulvietis Klaipėdos universitete įgijo baltų filologijos magistro laipsnį. Šiuo metu dėsto ispanų kalbą tame pačiame universitete, taip pat Socialinių mokslų kolegijoje, Lietuvos jūreivystės aukštojoje mokykloje, privačiose kalbų mokyklose.

Kalbėdamas apie tuos, kurie mokosi kalbėti ispaniškai, Aleksas prasitaria, kad jam skaudu, jog dažniausia to priežastis – noras išvykti į kitas šalis. „Juk ir Lietuvoje labai gera gyventi, kodėl jie kitur ieško laimės?“ – nesupranta menininkas.

Apsigyvenęs Lietuvoje jis atrado daug giminaičių, kurie jį, atvykusį „iš niekur“, maloniai priėmė, bendrauja. Taip pat Aleksas Eugenijus čia turi daug pažįstamų, draugų, kurių rate jaučiasi savas.

Pasiteiravus, ar neketina išvykti iš Lietuvos, nusijuokė: „Jeigu išgyvenau keturiolika metų, tai reiškia galiu gyventi ir visus likusius… Čia sukūriau šeimą, jau giliai įleidau šaknis, manau, kad bus ir vaisiai“…

Atrado stebuklų skrynią…

Koplytstulpis Užugiryje.

Koplytstulpis Užugiryje.

Didžiausią A. E. Kulviečio kūrybos dalį sudaro kryžiai ir koplytstulpiai. Jis prisipažįsta, kad imtis būtent šios meno šakos jį paskatino senelio kūryba. „Įvyko lyg ir stebuklas – radau tokią ąžuolinę skrynią, kurioje senelis buvo sudėjęs įvairius eskizus, nuotraukas, išpjaustinėtas detales. Atrodo, jog jis tikėjosi, kad atsiras toks palikuonis, kuris paseks jo pėdomis.“ Susižavėjęs atrastu dideliu turtu, Aleksas Eugenijus, dar gyvendamas Kolumbijoje, taip pat pradėjo drožinėti kryžius ir stogastulpius. „Kryželius eksponavau Medeljino mieste. Atvykdamas į Lietuvą, atsivežiau ir savo drožinius“, – pasakoja pašnekovas.

Čia menininko kūryba sulaukė didelio dėmesio – kūriniai buvo eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio meno muziejuje, Klaipėdos universitete, UNESCO galerijoje Vilniuje, kituose miestuose.

Ukmergės kraštui dovanojo stogastulpį

Dar viena misija, kurią tikisi įvykdyti A. E. Kulvietis – senelio kūrybinio palikimo išsaugojimas. Tad menininkas siekia surinkti kuo daugiau medžiagos apie E. Kulvietį, išleisti monografiją, galbūt įkurti memorialinį muziejų. Taip pat anūkas visoje Lietuvoje rengia senelio darbų parodas. 2009 metais E. Kulviečio paveikslai, kiti kūriniai demonstruoti ir Ukmergėje, kraštotyros muziejuje.

„Kadangi mano senelis daugiau nei dešimt metų dirbo ir kūrė Ukmergėje, labai norėjau šiam kraštui kažką padovanoti. Padedamas draugų, pažįstamų, kitų neabejingų žmonių, išdrožiau stogastulpį, kuris iškilo Užugiryje, pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinėje“, – pasidžiaugė įgyvendinta idėja menininkas.

Tikslas – suartinti išeivius su jų protėvių žeme

E. Kulvietis – Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Jis sako, kad tenka eiti šias pareigas, kadangi lietuvių išeivių toje šalyje nėra daug, jie neturi galimybės dažnai atvykti į Lietuvą. „Stiprinti Kolumbijoje savo antrąją tėvynę atradusių lietuvių ir jų protėvių šalies ryšius būtina“, – įsitikinęs Aleksas Eugenijus.

Dainiaus VYTO nuotraukos

projekto logo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Aleksas Kulvietis :
    Mielieji skaitytojai, norėčiau patikslinti, kad mano senelio pirmosios žmonos vardas ne Emilija, o Evelina Kulvietienė (Kurnevičiutė). Žymi odontologė, kuri mirė Bogotoje, Kolumbijoje, 1950 m. kovo mėn. 19 d. Deja, informacija paimta iš senų šaltinių, kurie buvo netikslūs.