G. Tušienė – daugelio rajone vykstančių renginių vedėja.

Žmonės

„Žmogus pasirenka darbą pagal savo būdą“

Asta SAVICKIENĖ

Kultūros centro vadybininkę Gražvydą Tušienę Ukmergėje pažįsta daugelis. Renginių vedėja ir organizatorė, kino meno populiarintoja, pastaruosius 27 metus paskyrusi rajono kultūriniam gyvenimui, dalinasi mintimis apie pašaukimą, kasdienius darbus ir nuolatinį tobulėjimą.

Studijų metu mokėsi sudaryti sąmatą ir kurti filmus

Plati šypsena veide ir iš vidaus spinduliuojanti energija bei kūrybinėmis idėjomis. Toks įspūdis susidaro susitikus su G. Tušiene. „Žmogus nesąmoningai pasirenka darbą pagal savo būdą“, – mano pašnekovė. Ir iš tiesų, bendraudamas su šia moterimi įsitikini jos pašaukimu profesijai bei atsidavimu gimtajam miestui.

„Gimiau ir užaugau čia, Ukmergėje. Mokiausi tuometėje 5-oje vidurinėje (dabar – Dukstynos pagrindinė) mokykloje. Jau tada jaučiau trauką viskam, kas susiję su kultūra – mokykloje organizavau ir vedžiau savo pirmuosius renginius, Kultūros centre lankiau dramos būrelį“, – pasakoja moteris, kuriai pats gyvenimas nurodė tuo metu dar tik būsimą profesiją.

Po mokyklos sekė konservatorija Vilniuje, kurioje studijavo kultūrinio švietimo darbo organizatoriaus specialybę. „Mus mokė visko. Nuo šventės sąmatos sudarymo iki kino filmų kūrimo. Baigusi studijas įgijau ir kino mechaniko specialybę. Tuo metu labai populiarios buvo agitmeninės brigados. Ukmergę garsino „Plyta“, o aš su savo kursu Vilniuje vienoje scenoje dirbau su Arūnu Valinsku, Audriumi Giržadu bei Aidu Giniočiu. Buvo tikrai įdomus laikas“, – prisiminimais apie studijų metus dalijasi ukmergiškė.

Darbo pradžia – keistas ir įdomus laikas

Po studijų G. Tušienė grįžo į gimtąją Ukmergę ir 1989 metais pradėjo dirbti Kultūros centre. Jos darbo pradžia sutapo su svarbiais Lietuvai įvykiais, kai susikūrė Sąjūdis ir žmonės jautė stiprų laisvės troškimą. „Tai buvo keistas ir įdomus laikas. Jautėsi nežinomybė ir stiprus tikėjimas Lietuva“, – nuklysta į praeitį Gražvyda. Pasak jos, tuo metu sklandė įvairiausių idėjų, kaip turėtų būti įgyvendinama kultūros politika bei organizuojamas kultūrinis darbas miestuose ir miesteliuose. Buvo tokių, kurie teigė, kad kultūros namai turi išnykti, nes tai yra sovietinis palikimas, tačiau Lietuvos kultūrai neabejingi žmonės spaudimui nepasidavė, kėlė trispalves ir giedojo Tautišką giesmę. Su nostalgija G. Tušienė prisiminė pirmąjį Kalėdinį koncertą, kuriame giedojo choras „Vyturys“, šiemet atšventęs 40 metų veiklos jubiliejų. „Kai užtraukė „Sveikas, Jėzau gimusis”, žmonės salėje verkė. Tai buvo nepakartojamas jausmas, – prisimena pašnekovė. – Žmonės troško laisvės, visur tvyrojo patriotiškumo dvasia.“

Nors tuo metu jau laukėsi duk-relės, Gražvyda stovėjo ir Baltijos kelyje – moteris širdimi jautė, kad tą dieną turi būti su visais lietuviais.

Darbą derino su motinyste

Pasakodama apie savo darbą pašnekovė šypsosi: „Pradedi aštuntą ryte, o baigi… Kartais ir trečią valandą nakties.“ Nuolatinis bendravimas su įvairių profesijų žmonėmis, renginių scenarijų rašymas, derybos su atlikėjų vadybininkais atima nemažai laiko. Pasibaigus visuomenei skirtiems renginiams, su atlikėjais vyksta neformalus bendravimas.

Natūralu, kad dėl tokio darbo pobūdžio dažna mama, norėdama daugiau laiko praleisti su vaikais, vedasi juos į darbą. Tačiau Gražvyda teigia, jog jos dukra „ne tas vaikas, kuris užaugo Kultūros centre“. Rūpestinga mama sukūrė mergaitei šiltą ir jaukią namų aplinką, kur ji augo apsupta meilės. Moteriai puikiai pavyko suderinti ir darbą, ir šeimą, o toks mamos užimtumas padėjo įskiepyti dukrai savarankiškumą ir atsakomybę už savo veiksmus. Mokykloje ji pamėgo informatikos užsiėmimus ir tais metais buvo vienintelė mergaitė Ukmergės rajone, laikiusi informacinių technologijų egzaminą. Moteris didžiuojasi savo dukra, kuri, baigusi mokyklą, pasirinko kūrybinių industrijų studijas ir tapo viena pirmųjų Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolvenčių, įgijusių šios srities specialybę. Šiuo metu ukmergiškės atžala sėkmingai kuria savo gyvenimą užsienyje.

Visos idėjos gimsta bendraujant

Beveik tris dešimtmečius Kultūros centre dirbanti G. Tušienė, kalbėdama apie darbą akcentuoja, kad visos idėjos ir renginiai gimsta bendraujant su žmonėmis, tariantis visai komandai. Ji šiltai atsiliepia apie visus savo kolegas: „Atėjus į Kultūros centrą, man labai padėjo čia jau dirbančios režisierė Natalija Kovarskienė, vaikų renginių organizatorė Tamara Kvieskienė, dabartinė Kultūros centro direktorė Rasa Graužinienė.“ Kaip pati sako, jai mieli ir artimi visi darbuotojai, kurie per ilgus darbo metus tapo antrąja jos šeima.

Bene geriausiai ukmergiškiams ir miesto svečiams G. Tušienė pažįstama kaip renginių vedėja. Dėl jos talento pajausti publiką, gebėjimo persikūnyti ir prisitaikyti prie renginio temos, moteris laukiama įvairaus pobūdžio renginiuose. Kai reikia, ji geba sudominti tiek vaikus, tiek ir suaugusius. Jos pagalbos prašoma, kai įmonės švenčia jubiliejus, minimos valstybinės šventės. Tačiau ji prisipažįsta, kad neteko vesti asmeninių švenčių – vestuvių ar krikštynų. „Esu įsitikinusi, jog tokių progų metu vedėjas turi dirbti būtent šioje srityje“, – teigia moteris.

Visgi neatmeta galimybės, kad ateityje gali tekti išbandyti viską. „Iki šiolei tik iš tolo stebėjau Katino Murklio lėlių teatro veiklą. Tačiau šįmet, pakviesta į gastroles kaip techninė darbuotoja, su teatro kolektyvu pakeliavusi po Lietuvą, kai buvo rodomas režisierės N. Kovarskienės spektaklis „Buvo buvo, kaip nebuvo“, pajutau, kad man tai labai artima“, – kalba Gražvyda.

Uždarytas kino teatras atvėrė naujas veiklos galimybes

Dar vienas jos darbo baras – kino filmai. 1999 metais, uždarius „Draugystės“ kino teatrą, buvo nuspręsta, kad filmus rodys Kultūros centras. G. Tušienei nauja kryptis buvo tartum šviežio oro gūsis, paskatinęs ją kurti projektą „Kinas plius“, skirtą kino meno populiarinimui. Jį nuo 2003 metų remia Lietuvos kultūros taryba. Anksčiau Ukmergėje vykdavo ir šeimos filmų šventė „Bildukas“, dabar tapo populiarūs kino vakarai, lietuviško kino festivaliai. Vieną tokių – „Auksinės gervės naktys“ – šią vasarą numatoma organizuoti piliakalnio papėdėje. Kartkartėmis ukmergiškiams pasiūloma ne tik pažiūrėti kino filmus, bet ir susitikti su lietuviškojo kino režisieriais.

Vienas svarbiausių – perkusijų festivalis

Ukmergiškiams jau tapo įprasta, kad kasmet kovo mėnesį miestas pasitinka perkusijos ir mušamųjų instrumentų profesionalus iš viso pasaulio. „Šiemet festivalis vyko dvyliktą kartą, tačiau iki šiol širdis suvirpa prisiminus patį pirmąjį, vykusį 2005 metais, kai visi bijojome, kad žmonės nesupras, kas ta perkusija, ir dauguma ateis tik iš smalsumo. O tada tas nustebimas, palaima matant, kaip atidžiai publika klauso kiekvieno instrumento skambėjimo. Dabar jau rūpinamės, kur sutalpinti visus norinčius pasiklausyti koncertų“, – juokiasi pašnekovė. Ir pasidžiaugia, jog tradiciškai festivalyje dalyvauja ir lietuviai Pavel Giunter bei Arkadij Gotesman. Pasidomėjus, kodėl tiek mažai lietuvių, moteris atvirauja: „Pas mus dar neruošia labai aukšto lygio atlikėjų, tačiau viliuosi, kad ateityje situacija pasikeis.“

Ilgametė Kultūros centro darbuotoja mena ir pirmąsias miesto šventes, kurios prasidėjo kaip nedidelis renginys „Dovana miestui“. „Buvo laikai, kai eidavome valyti Vilkmergėlės upelio, su kolegomis tvarkėme būsimos šventės erdves. O dabar labai padeda bendruomenė, visas miestas pradeda ruoštis dar prieš kelis mėnesius. Šiemet sumanyta tiek daug iniciatyvų, kaip niekada nėra buvę“, – dalijasi mintimis Gražvyda.

„Naktimis tampame repetuojančiais aktoriais ir režisieriais“

Pasiteiravus apie mieliausius jos širdžiai renginius, moteris sakosi negalinti išskirti kurio nors vieno: „Jie visi man mieli, kiekviename yra dalelė manęs.“ Kaip vieną sunkiausių ir įdomiausių mini kasmet statomą kalėdinį spektaklį vaikams, kurio, pasak vadybininkės, neparodysi kitoje erdvėje. „Tai bendras viso kolektyvo kūrybinis darbas, kai scenarijus kuriamas ir kiekviena smulkmena derinama kartu su kolegomis, susėdus pabendrauti po darbo. Tada visi tampame naktimis repetuojančiais aktoriais ir režisieriais, o šį kūrybinį stebuklą parodome vos kelis kartus, nes spektaklis kuriamas vienai scenai, vienoms Kalėdoms“, – pasakoja pašnekovė.

Nepaisant didžiulio darbų krūvio, Gražvyda randa laiko tobulėti. Šiuo metu ji studijuoja Kauno technologijos universitete verslo administravimo specialybės pirmame kurse. „Ši nauja patirtis, naujos žinios man tapo savotišku iššūkiu įpusėjus darbinei veiklai“, – neslepia G. Tušienė.

Ir priduria, kad visgi randa laiko poilsiui, o jos ramybės oazė – sodas, kuriame ji puoselėja mylimas gėles ir pamiršta visus rūpesčius…

Palikite komentarą apie straipsnį