„Liko pievoje vaikystės brydės…“

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

 

„Šiandieną Tėtis švęstų garbingą 85-erių metų jubiliejų, deja, jau daugiau nei dešimtmetį jo nėra su mumis. Liko daug gražių ir šiltų prisiminimų, jo rašyti eilėraščiai. Tėtis buvo jautrus ir šiltas žmogus, visada jaučiau jo palaikymą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Paskutiniais gyvenimo metais jį slėgė sunkūs išbandymai, kai, netekus viena po kitos abiejų kojų, teko sėsti į vežimėlį. Tuo metu nemažai rašė eilių ir išleido pirmąją savo poezijos knygelę. Buvo toks laimingas tada… Svajojo ir apie antrąją, deja… O mūsų atmintyje jis visada liks mylimas Tėtukas ir Senelis“, – gegužės 25 dieną savo Facebook paskyroje parašė Jungtinėje Karalystėje gyvenanti ukmergiškė Vilija Vronevskienė.

Jau prabėgo 29-eri metai, kai Vilija gyvena Jungtinėje Karalystėje.

Mano atmintyje – mieli, graudūs, bet labai šviesūs prisiminimai. Kaip ir pats Vilijos minimas jos tėtis Vilius Dručkus: visada besišypsantis, kupinas geros nuotaikos, optimizmo, meilės gyvenimui, savo šeimai, poezijai ir begalinio noro rašyti, kurti, išlieti visą regimą grožį eilėmis.

Buvau bene pirmoji jo eilių klausytoja, nes su pluošteliu naujų eilėraščių šviesios atminties mūsų bičiulis visada skubėdavo į „Gimtosios žemės“ laikraščio redakciją, o vėliau ir į Ukmergės Vlado Šlaito viešąją biblioteką. Kalbėti apie gamtą, poeziją ir literatūrą, apie vaikus – tris dukras Dručkutes, anūkus ir gyvenimą mes galėjome be paliovos.

2009 metų gegužės 22 dieną portalas „Ukmergės kultūros puslapiai“ rašė apie Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtus Poezijos skaitymus, skirtus Lietuvos vardo 1000-mečiui. Į renginį tąsyk susirinko kelių kartų rajono literatai, kraštiečiai, kiti svečiai, o tarp jų – gražus būrelis debiutantų: poezijos kūrėjų ir gerbėjų, atlikėjų, jaunųjų menininkų. Tarp vyresniosios kartos poetų, nuolat dalyvaujančių poezijos šventėse, renginio dalyviai išgirdo ir naujų autorių vardus, kuriems poezijos skaitymai tapo gražiu debiutu Ukmergės scenoje. Tai tuometinio Jasiuliškių pensionato (dabar Socialinės globos namai) socialinė darbuotoja Regina Nugarienė, 30 metų Vilniuje praleidusi ir Ukmergėje įsikūrusi literatė Nijolė Lukoškinienė, taip pat Pašilėje gyvenantis V. Dručkus. Artimųjų ir bičiulių paskatintas, Viešosios bibliotekos pakviestas, jis ryžosi pasidalinti savo kūryba ir su kitais.

2013 metais Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos rūpesčiu pasirodė V. Dručkaus poezijos knygelė „Gyvenimas mano prie lango“, kurią 300 egz. tiražu išleido UAB „Valdo leidykla“. Aktyviai dalyvavęs šios sąjungos literatų būrelio „Negęstanti viltis“, vadovaujamo poetės Leonoros Jankeliūnienės, veikloje ir savo kūrybos posmais džiuginęs likimo brolius, bičiulius, pirmojoje savo knygelėje autorius pasakojo apie vingiuotą gyvenimo kelią, mintimis sugrįždamas į gimtąjį sodžių, prisimindamas skaudžias netektis, jautriu žodžiu prabildamas į skaitytoją, neprarasdamas vilties ir tikėjimo.

„Apie tėtį galėčiau kalbėti labai daug. Nuo pat vaikystės mus siejo ypatingas ryšys, mes visada turėjome savų paslapčių. Jis buvo labai geras visoms trims savo dukroms, niekada nepykdavo už mūsų išdaigas. Draugės mums net pavydėdavo dėl to, kad turime tokį jaunatvišką ir supratingą tėtuką“, – prisimena Vilija.

Tėtis skaudžiai išgyveno jos sūnelio Ovidijaus sveikatos bėdas. Seneliui nelengva buvo susitaikyti su dukters ir anūkų išvykimu iš Lietuvos, bet jis labai palaikė Vilijos pasiryžimą ieškoti pagalbos mažajam Ovidukui.

Sėdėdamas neįgaliojo vėžimėlyje Ovidijus sėkmingai baigė koledžą. Išleistuvių dieną kartu su sese Deimante.

„Tėtis daug padėdavo mums gyvenant Lietuvoje, bet ir išvykus į Londoną visada per atstumą jutau didžiulį moralinį jo palaikymą. Jis puikiai suprato, kaip nelengva buvo man su vaikais pradėti gyvenimą iš naujo. Gaila, kad retai matydavomės, o atvažiavus jam į svečius, viešnagei baigiantis, būdavo be galo sunku atsisveikinti. Manau, kad buvę kaimynai, giminaičiai ir jį pažinoję turėtų prisiminti tėtį kaip jautrų ir gerą žmogų“, – šypsosi Vilija.

Šiandieną didžiausias Vilijos džiaugsmas, turtas ir paguoda – jos šeima. Gyvendami jaukiame gamtos prieglobstyje, šalia parko, jie gali mėgautis ne tik žaluma, žiedais ar paukščių čiulbėjimu nuo ankstyvo ryto, bet ir mielais keturkojais namų kiemo lankytojais. Antai gražuolė laputė išvis jaučiasi sava ir kone kasdien užklysta pakaulyti iš šeimininkų ko nors skanaus…

Vienintelis liūdesiukas, prie kurio sunku priprasti – tai, kad dukra Deimantė su savo šeima neseniai išvyko gyventi į Airiją. Nors su dukra, su anūkėle Ela Vilija bendrauja internetu kasdien, sekmadienio rytą su džiaugsmu iškeptų joms savo firminį pyragą. Iškepti, žinoma, gali, bet tektų jį patiems su vyru Sauliumi ir suvalgyti.

Kiekvieną savaitę Vilija telefonu pasišneka su savo mama Aldona, gyvenančia Pašilėje. O su tėčiu „pabendrauja“ sklaidydama jo rašytus laiškus. Ir dukrai, ir anūkui Ovidijui Vilius mėgdavo rašyti eilėmis.

Nuotraukos iš V. VRONEVSKIENĖS šeimos albumo

 

Vilius DRUČKUS

(1941–2015)

 

MANO GIMTINĖ

 

Kokia tu, gimtine, graži,

Paskendusi vyšnių žieduos!

Pastovėk, paklausyk! Ar girdi?

Tau gegutė lyg ryto kukuos.

 

Šitame sename šuliny

Pats skaniausias gimtinėj vanduo,

Troškulį numalšinti gali,

Nusiprausti sugrįžęs namo.

 

Mano pievoj skaidriausia rasa.

Braidžiau aš po ją kažkada,

Čia trumpiausiai svečiuojas naktis,

Ir paukštelis lizde neužmigs.

 

O rugiagėlė vėl mėlynuos

Pakrašty, pasislėpus rugiuos,

Tėvų pramintu taku

Į gimtinę aš vėl sugrįžtu.

 

Niekada neiškeisiu aš jos

Į palmes šalies svetimos.

Čia žemė gimtinės šventa,

Čia mano šalis – Lietuva.

 

PALAUKĖJ PRIE BERŽO PETIES

 

Stoviu palaukėj,

Prisiglaudęs prie beržo.

Į žemę jau eina

Nakties vėsa.

Saulėlydžio spalvos

Skruostus man dažo,

Sumirga žvaigždelės

Sidabrine šviesa.

 

Liūdesys lyg kirminas

Graužia širdį,

Visas šis grožis

Užmigs naktyje.

Palikau sau

Vienintelę mintį,

Kuri niekada

Neužges širdyje.

 

Noriu surasti

Brangiausius žmones,

Priglausti juos prie širdies.

Atsivers durys,

Nereikės belsti.

Dar pastovėsiu,

Prisiglaudęs

Prie beržo peties.

 

O KĄ PAAUKOJOM?

 

Gyvenimo pradžia ir pabaiga

Po mano kojom.

Atėję į pasaulį gyvenimui,

Kiekvienas mes kažką aukojam.

Ar kam dabar svarbu,

Kad aš prieš audrą

Atėjau į šį pasaulį?

O kas šiandien patikės,

Kad duonos plutą

Slėpiau suspaudęs saujoj…

Pralėkė laikas,

Skaičiuodamas metus,

Nepadarydamas klaidos.

O aš dar vis,

Lyg būčiau ką pametęs,

Kaip išsiblaškęs vaikas

Dairausi atgalios.

Ten liko pievoje

Vaikystės brydės,

Vyno neišgerta taurė,

Prabėgusi jaunystė,

Į kurią jau niekad nesugrįši.

 

ŽINGSNIAI LĖTĖJA

 

Per gyvenimo kelią

Nuo pradžios iki galo

Nešamės su savimi

Likimo kraitelę.

 

Laikas vis skuba

Ir žingsniai lėtėja,

Stebuklų nebūna –

Mes nejaunėjam.

 

Prieš skubantį laiką

Esam bejėgiai,

Likimo dovaną

Laikom apglėbę.

Į praeitį grįžtam,

Laiko dulkes nuvalę,

O ką bepakeisi,

Jei esam bevaliai?

 

MANO DUKRAI VILIJAI

 

Su pavasariu žaliu

Atėjai, dukrele, tu.

Džiaugsmas, juokas, šypsena –

Nuo manęs tau dovana.

 

Eilutes šias tau rašau,

Būk laiminga, tau sakau.

Mano dukra, neliūdėk,

Tavo šventė, tu žydėk!

 

O sūnelis ir dukrelė

Dovanos tikrai gėlelę.

Pabučiuos tave abu –

Gera tau su jais kartu.

 

Metai bėga tik pirmyn,

Mes nebeiname jaunyn.

Galva puošias sidabru,

Širdy darosi graudu.

 

Skauda rankas nuo darbų,

Išgyvenai daug bėdų.

Kas tau ačiū pasakys

Už tas nemigo naktis?

 

Skausmą, ilgesį žinai,

Lanko jis tave dažnai.

Mažą žiburį vilties –

Neišmesk jo iš širdies.