Sklidinas šilumos, juoko ir bendrystės susitikimas

Jurgita URBONĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja

Vlado Šlaito viešoji biblioteka rajono gyventojus ir svečius pakvietė į susitikimą su Lietuvos teatro ir kino aktoriumi Giedriumi Savicku. Norinčių dalyvauti buvo tiek daug, kad renginį teko perkelti į Kultūros centrą.

G. Savickas – tai aktorius, kurio pavardę žino net tie, kurie teatre apsilanko retai. Jis vienas ryškiausių Lietuvos teatro ir kino veidų, išsiskiriantis šiluma, žmogiškumu ir gebėjimu kurti personažus, kurie atrodo tarsi pažįstami iš kasdienybės. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Giedrius dirbo su žymiausiais šalies režisieriais, kūrė vaidmenis, pasižyminčius psichologiniu tikslumu, subtiliu humoru ir improvizacijos laisve. Kino žiūrovams jis pažįstamas iš daugybės filmų ir serialų, o televizijos auditorija jį pamėgo dėl natūralumo ir gebėjimo būti savimi net prieš kameras.

Aktoriumi žavisi įvairaus amžiaus publika, o daugelis jį švelniai vadina tiesiog „Giedriuku“. Šis artumas, pasak paties aktoriaus, yra ir dovana, ir atsakomybė – būti atpažįstamam, būti savam, bet kartu išlikti savimi.

„Populiarumas kartais pavargina, bet žiūrovų meilė viską atperka“, – atviravo jis. Susitikime pokalbis prasidėjo nuo paprasto, bet žmogiško klausimo – kokia šiandien nuotaika? Svečias šypsodamasis pripažino, kad džiugina mažos kasdienybės detalės: žmonės, kūryba, netikėti susitikimai. Nors darbų grafikas įtemptas, aktorius stengiasi rasti laiko ir sau – pasivaikščiojimams, mėgstamoms veikloms, tylai, knygoms.

Prisiminta apie vaikystę, apie aktoriaus kelio pradžią. Būtent pajūryje esančioje vaikų stovykloje „Žilvitis“ užgimė pirmieji vaidybos daigai. Ten Giedrius sutiko savo pirmąjį režisierių Leonidą Donskį, ten pajuto scenos trauką, ten prasidėjo kelias, kuris šiandien atrodo toks natūralus, bet anuomet buvo kupinas smalsumo ir atradimų. Vėliau likimas vėl suvedė su L. Donskiu, kurio kuruotame spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ Giedrius suvaidino pagrindinį Romeo vaidmenį. Jaunasis Savickas atsidūrė intelektualioje, akademinėje aplinkoje. „Tai buvo didžiulis žingsnis – iš stovyklos scenos į Donskio pasaulį. Jaučiausi lyg patekęs į kitą dimensiją“, – prisiminė aktorius.

Renginio metu pasidalinta įspūdžiais apie dar vieną Giedriaus debiutą – Akvilės Kavaliauskaitės romano „Jausmai“ įgarsinimą. Aktorius pasakojo, kad darbas su ausinėmis, mikrofonu ir tekstu yra visai kitokio pobūdžio kūryba: intymesnė, reikalaujanti susikaupimo ir subtilumo.

Paklaustas, ko šiandien teatre ieško žiūrovas, G. Savickas sakė tikintis, kad žmonės ateina ne tik pamatyti istorijas, bet ir patirti gyvą emociją, kurios televizija ar ekranas nepajėgia atkartoti. Kalbėdamas apie lietuvišką teatrą, aktorius pabrėžė jo jautrumą, psichologinį gilumą ir gebėjimą kalbėti apie žmogų – ne apie efektus, o apie vidinį pasaulį: „Mūsų teatras labai žmogiškas. Gal todėl jis taip stipriai veikia“.

Biblioteka į renginį pakvietė ir Lietuvių gestų kalbos vertimo centro vertėjus. Mintis versti susitikimą į gestų kalbą kilo tiek dėl renginio turinio bei aktualumo, tiek dėl noro didinti kultūros prieinamumą visiems, sudaryti galimybę kultūroje dalyvauti kuo įvairesnėms mūsų visuomenės grupėms. Planuojant susitikimą bendrauta su Vilniaus kurčiųjų centro direktore Rima Paulauskiene, kuri palaikė tokią bibliotekos idėją ir pakvietė turinčius klausos negalią žmones į renginį. Džiugu, kad po renginio sulaukta gražaus atsiliepimo iš šios bendruomenės. Tikimės, kad turėsime galimybę ir toliau bendradarbiauti bei skleisti žinią apie bibliotekos kultūrines veiklas, kurios pamažu taps prieinamos vis didesniam būriui mūsų bendruomenės narių.

Džiugu, kad šis susitikimas buvo sklidinas šilumos, juoko ir bendrystės. Nuoširdžiai dėkojame aktoriui G. Savickui, Ukmergės kultūros centrui, visiems, kurie buvo kartu, prisidėjo prie susitikimo organizavimo, visai savo bendruomenei, kuri renkasi biblioteką, kaip kultūrinių patirčių sklidiną vietą.