Gamta pabudo švęsti tikėjimą ir viltį

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

„Gamta pabudo švęsti šventas Velykas – didįjį atgimimą. Tarp Dangaus ir Žemės. Tarp Žemės ir Žmogaus. Tarp tavęs ir manęs. Tavęs – man kalbančio, ir manęs – klausančio, girdinčio ir norinčio išgirsti, suprasti, pamilti…“ – įsitikinęs ukmergiškis kunigas Rimantas Laniauskas.

Pasak dvasininko, svarbiausia gyvenime – būti savimi ir neparsiduoti už pinigus. Mylėti nuoširdžiai.

„Draugą – kaip savo artimą – mes ir mylime. O kitus? Jei tave įskaudino, įžeidė, supykdė, – tai ką? Nebeapkęsti? Ir ta savo neapykanta dar labiau juos sustiprinti? Taip negalima“, – tikina kunigas.

Sugrįžtantys į gimtinę gandrai neša mums ant savo sparnų baltą, švytinčią viltį. Šiemet jie sugrįžo šiek tiek anksčiau, kai dar lijo lietus…

„O aš labai myliu lietų…“ – šypsosi kunigas Rimantas. Mėgsta klausytis jo tylaus šnarėjimo įsitaisęs savo krėsle su knyga ar paniręs į prisiminimus. Nes ne tik lietus debesiukais atplaukia. Kartais atsėlina ir įkyruolis liūdesys, prišauktas tų gražių prisiminimų. Apie mamą ir tėtį, laimingą vaikystę ir drauge praleistus metus, kurie likę gražiose nespalvotose nuotraukose. Apie tuos metus, kai visi buvo gyvi ir sveiki.

Apie šviesius tarnystės metus, jaunystės bičiulius ir kolegas, kurių geranorišką palaikymą ir žmogiškąją šilumą jaučia kiekvieną dieną.

Tų mintijimų – ir šviesesnių, ir niūresnių – daug. Jau ir antrai poezijos knygelei iš lėto gula atmintin į jam vienam težinomus užrašus ir sielos dienoraščius.

Šnekamės su Rimantu apie poeziją, literatūrą ir kultūros renginius, kuriuos labai mėgsta ir, jei galėtų, visur eitų, važiuotų, visur lankytųsi. Visada prašo pasakyti, priminti, jei įdomus susitikimas rengiamas Ukmergėje.

Dvasininkas prisipažįsta, jog sveikata pamažu gerėja, ir tai jo paties gražių pastangų, jo paties optimizmo ir tikėjimo dėka. Tyliai prasitaria, jog pats jaučia, kad keičiasi į gerąją pusę ir tai jį labai džiugina. Vėl pradėjo giedoti šv. Mišių metu, ir tai, sako, jam pačiam naujiena. O kai priima šventą Komuniją, jaučia itin džiugų dvasinį pakylėjimą.

Kalbėdamiesi apie Žolinę ir Pivašiūnuose kasmet vykstančius Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidus, netikėtai prisimename Kalėdas. Tada, prieš gerą dešimtmetį, tuometinis Pašilės Šv. Barboros parapijos klebonas R. Laniauskas padėjo palydėti į paskutinę kelionę Kūčių vakarą staiga mirusį mūsų šeimos tėtį Kęstutį. Tiesiai iš laidotuvių jis išskubėjo namo, kur prie šventinio stalo jo laukė šeima, artimieji, pasiruošę sveikinti Rimantą su 50-uoju gimtadieniu. Nežinojome tada apie kunigo jubiliejų, bet jis buvo tas, kuris, negalvodamas apie savo šventę ar Kalėdas, atskubėjo mums į pagalbą ir per šventines dienas buvo greta.

Dar vienas jubiliejus laukia Rimanto ir šią vasarą. Liepos 15-ąją sukanka 25-eri jo kunigystės metai. Šia proga Lietuvos kino centro kūrybinė grupė sukūrė apie R. Laniauską dokumentinį filmą. Apie dvasininką, literatą, nelengvo ir skaudaus likimo, tačiau nepalūžusį ir į bendruomenės gyvenimą gražiai sugrįžtantį žmogų.