Pijus Opera: „Literatūra yra amžina. Ji amžina tiek, kiek amžinas pasaulis“

Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių filologiją studijuojantis ukmergiškis reperis Pijus Vasiliauskas (Pijus Opera) rugpjūčio pabaigoje savo socialiniuose tinkluose paskelbė: „Mama, močiute, aš turiu laidą televizoriuje!“ Nuo šio sezono LRT PLIUS eteryje startuoja nauja literatūrinė laida „Tekstų pokeris“, kurios vedėju ir taps Pijus Opera.

Laida žada netradiciškai pažvelgti į mokyklinę literatūrą ir įrodyti, kad klasika gali būti visai nenuobodi. Pokalbyje su Pijumi Opera – apie laidos idėją ir pašnekovo santykį su literatūra.

 

– Socialiniuose tinkluose dalijaisi, kad LRT PLIUS vesi laidą. Apie ką ji bus? Kokią auditoriją ji turėtų sudominti?

– Laida „Tekstų pokeris“ – apie tekstus, kurie yra 11-12 klasės privalomosios literatūros sąraše, o jos tikslas yra sudominti ne tik mokinius, bet ir vyresnius klausytojus, žiūrovus: tiek tuos, kurie skaito, tiek tuos, kurie neskaito, bet galbūt norėtų atrasti literatūrą ir iš naujo ją pažinti.

Laidos esmė ta, kad mokiniai galėtų atsitraukti nuo klišinių analizių mokykloje ir iš tiesų susidomėti kūriniais. O galbūt nesusidomėti ir įrodyti, kad tai nėra jų dėmesio vertas kūrinys. Nėra būtinybės įpiršti tą literatūrą, mes labiau norime kuo daugiau ir nuodugniau ją apžvelgti, kad mokiniai, kurie yra pagrindinė publika, suvoktų, jog literatūrą reikėtų skaityti kritiškai. Čia yra įdomiausia: ją apmąstyti, ją bandyti suprasti, kodėl ji gera ar kodėl bloga. Tai laida apie literatūrą, kuri turėtų sudominti jaunuosius skaitytojus ir ne skaitytojus, bet taip pat ir vyresniuosius. Bus tikrai įdomu laidą stebėti bet kokio amžiaus žmogui, kuris domisi ar norėtų susidomėti literatūra.

– Taip pat įraše minėjai, kad tai literatūrinė laida, orientuota į programinius mokyklos kūrinius. Ar ši laida skirta pagelbėti mokiniams suprasti literatūrą ir į ją labiau įsigilinti, o galbūt ji turi kitą tikslą?

– Aš manau, kad jau atsakiau šį klausimą. Taip, viena iš misijų yra padaryti taip, kad programiniai kūriniai būtų labiau mokinių suprasti. Galbūt pabandyti sudominti, pakalbėti apie jų aktualumą šiandien. Tai ne būtinai turi priversti juos tą skaityti, bet jie gali į kūrinius pažvelgti kitu kampu. Programoje iš tikrųjų yra puikių kūrinių, tačiau dažnai mokykloje mes turime fobiją, kad tai kažkas nuobodaus ir nesuprantamo. Tad visų pirma norisi parodyti, kad jei tau nepatinka tas kūrinys, jis gali būti absoliučiai nenuobodus.

Laida, aišku, pirmiausia nukreipta į jaunus skaitytojus, kad jie plačiau vertintų tai, ką skaito, bet taip pat ir orientuota į vyresnius. Tai literatūrinė laida, galinti padėti iš naujo atrasti tuos klasikinius kūrinius, kuriuos mes kaip ir pamiršę, kaip ir nebeskaitome, nes jie mums atrodo klasika, jau perskaityta, pamiršta, bet dažnai be reikalo.

– Ar kažkada tikėjaisi, kad teks dirbti televizijoje? O gal tai buvo slapta svajonė?

– Apie tai slaptai nesvajodavau, nors visada galvojau, kad šiokių tokių duomenų dirbti televizijoje turėčiau ir galėčiau tai daryti. Bet didžioji dalis televizijos laidų manęs netraukė. Tai nėra mano interesų laukas. Tačiau pats sau bei artimiesiems esu prisipažinęs: jei vis tik kada nors televizijoje vesčiau laidą, tai nebent apie literatūrą. Taip atsitiko, kad po šitų žodžių praėjus gal mėnesiui, gavau pasiūlymą tapti laidos vedėju. Taigi, nebuvo tai svajonė, greičiau pavadinčiau vienu iš norų, kuris tikrai egzistavo mano norų stalčiuje.

– Kaip pats jautiesi gavęs galimybę vesti laidą?

– Jaučiuosi gerai. Manau, tai suteiks man daug naujos patirties, atsiras naujų pažinčių, atsivers naujų kelių. Džiaugiuosi, kad LRT manimi pasitiki ir kad būtent man pasiūlė. Noriu pradėti dirbti, tikiuosi, kad gerai susitvarkysiu. Aišku, jaudinuosi, nes tai visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Bet tas jaudulys malonus.

– Kodėl pasirinkai lietuvių filologijos studijas? Kaip ir kada atsirado meilė lietuvių kalbai ir literatūrai?

– Aš gal jau 7 klasėje buvau beveik užtikrintas, kad studijuosiu lietuvių filologiją. Aišku, svarsčiau ir apie aktorinį, ir apie muzikos studijas, bet visada nugalėdavo mintis, kad norėčiau studijuoti lietuvių kalbą. Meilė pačiai kalbai ir literatūrai, rodos, egzistavo nuo gimimo. Čia jau mano šeimos nuopelnas. Mums mylėti kalbą ir literatūrą buvo savaime suprantamas, natūralus ir galbūt įgimtas dalykas, trauka.

– Kaip manai, kokią vietą šiandien jaunų žmonių gyvenime turėtų užimti literatūra?

– Manau, kad literatūra yra amžina. Ji amžina tiek, kiek amžinas pasaulis, bet ji yra pagrindinis viso pasaulio, visų valstybių ramstis. Ir, mano manymu, čia visai nesvarbu laikas. Galbūt prieš šimtmetį buvo skaitoma daugiau (nors nesu dėl to tikras), nes tuomet nebuvo telefonų, nebuvo filmų. Bet ir dabar pažįstu labai daug jaunų žmonių, kurie ypač daug skaito. Ir visai nesuku galvos, kokią vietą jiems užima literatūra. Literatūra nebūtinai yra kaip išeitis, bet ji leidžia jaunam žmogui pamatyti pasaulį iš naujo, ji dažniausiai padeda, nuramina. Jaunas žmogus kelia daug klausimų, išgyvena daug vidinių tragedijų. Literatūra gali padėti susitapatinti su tomis idėjomis ir problemomis. Tad linkiu jaunimui skaityti kuo daugiau, būtent literatūra šiais sunkiais laikais, kuomet tenka spręsti globalias problemas, tokias kaip atšilimai, epidemijos, kai aplinkui karas, gali padėti pasirinkti tinkamas pozicijas.

– Kokią knygą ar kokį rašytoją rekomenduotum perskaityti kiekvienam? Kodėl?

– Pernelyg sudėtingas klausimas, nes nemanau, kad yra tokių kūrinių, kuriuos turi perskaityti kiekvienas žmogus žemėje. Galiu rekomenduoti, kas man patinka, bet tai metams bėgant labai keičiasi. Vis atrandi naujų dalykų, vis pažindiniesi. Tai, kas darė įspūdį anksčiau, dabar jo nebedaro. Daug kam rekomenduočiau paskaityti Hrabalą (Bohumil Hrabal), čekų rašytoją, dėl humoro ir visokių filosofinių gelmių. Toks būtų dabar mano rekomenduojamas autorius.

Kalbėjosi Mingailė MIKĖNAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

LRT nuotrauka/autorius Tomas KAUNECKAS