Ekskursija į Kupiškį

Aldona KUZMIENĖ

Kol dar vilioja vasaros šiluma, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) Ukmergės rajono skyriaus nariai susiruošė į Kupiškį, vieną gražiausių Lietuvos miestų, įsikūrusį Lėvens ir Kupos upių santakoje. Kadangi šis miestas vardą yra gavęs iš upės pavadinimo ir sėlių kalbos žodžio „kūpėti“, reiškiančio virti, kunkuliuoti, atvykę tikrai įsitikinome, jog gyvenimas čia smarkiai verda, juda. Nors pagal dydį ir gyventojų skaičių miestas priskiriamas prie mažesnių Lietuvoje, pastebėjome, jog jis yra labai lankomas poilsiautojų, ekskursijų dalyvių.

Senjorų pažintis su Kupiškio rajonu prasidėjo gražiame romantinio klasicizmo medinės architektūros Adomynės dvare. Tai XVIII a. pradžios statinys, įrašytas į Lietuvos kultūros registrą. Dvaro gidė įdomiai papasakojo apie dvariškių gyvenimą ir jo istoriją. Gėrėjomės iki šių dienų išlikusiomis koklinėmis krosnimis, freskomis, ornamentinio parketo grindimis. Nors restauracija dar tęsiama, bet dvaro lankytojai turi puikią galimybę susipažinti su vienu gražiausiu medinės architektūros pastatu.

Vaikštinėjome dvaro parko takais, prisėdome ant Bučinių suoliuko Meilės alėjoje, džiaugėmės galėdami persikelti pontoniniu plaustuku į dvaro teritoriją. Gaila, kad neteko paragauti garsiųjų Adomynės „pagrabinių“ bandelių, kurios kepamos tik šiame dvare… Užsukome ir į dvaro ansambliui priklausančią Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, kuri jau skaičiuoja šimtuosius gyvenimo metus.

Turizmo centro gidė papasakojo miesto įsikūrimo istoriją, lydėjo mus į įvairias lankytinas vietas. Pabuvoję neogotikinėje Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, pastatytoje 1900-1914 m., stebėjomės jos didingumu, trijų altorių puošnumu.

Lankėmės ir buvusioje žydų sinagogoje, dabar čia įsikūrusi viešoji biblioteka. 1682 m. buvusios trys sinagogos mieste gyvenusiems 2 660 žydams tarnavo kaip maldos namai, susirinkimų, susibūrimų vieta. Bibliotekos sienų atminimo lentose išspausdinti tragiškais okupacijos metais žuvusių 830 žydų vardai ir pavardės.

Buvome girdėję apie Kupiškio marias, bet neįsivaizdavome, kad jos taip puikiai įrengtos ir tapusios kupiškėnų bei turistų mėgstama vieta. Šis dirbtinis vandens telkinys turi ir Uošvės liežuvio, ir Žento slėptuvės salas, kuriose galima puikiai leisti laiką. Marių pakrantėje daug sporto aikštelių, poilsio namelių.

Kelionę po miestą baigėme užkopę ant Kupiškio Aukštupėnų piliakalnio, kur seniau stovėjusi pilis, šalia gyvenusi baltų gentis – sėliai. Gidė papasakojo apie čia gyvenusius milžinus, o mes pabandėme parūkyti jų pypkes. Pelenus, žinoma, išbarstėme ant piliakalnio, linkėdami, jog jis tvirtai stovėtų ilgai ilgai… Sugiedoję kupiškėnų himną, kiekvienas gavome raštą, kaip „tykrą liūdymą, kad buvome Kupišky“.

Dėkojame LPŽA Ukmergės skyriaus nariui Stanislovui Laurinavičiui už puikią ir ilgam įsimintiną išvyką.

Viktoro PETRUNIN nuotrauka