Nepataisomasis: minint kovotojo už Lietuvos laisvę monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo 100-metį

Sukako 100 metų, kai gimė garsusis Lietuvos kovotojas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, visą gyvenimą atidavęs kovai už Dievą ir Lietuvą, net 22 metus praleidęs lageriuose ir kalėjimuose.

Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Kadrėnų kaimo vidutinių ūkininkų šeimoje, buvo vyriausias iš trijų vaikų. Skaitymo pradžiamokslį išėjęs su senele, toliau lankė Vidiškių pradžios mokyklą. 1936-1942 m. mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje. Anksti pajutęs pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms, 1942 m. A. Svarinskas įstojo mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

Dar pirmosios sovietinės okupacijos metais A. Svarinskas įsitraukė į pogrindinę kovą, kurią tęsė ir studijuodamas seminarijoje: aprūpindavo partizanus medikamentais, pogrindžio spauda, dokumentais. 1946 m. pavasarį, vengdamas suėmimo, pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į Didžiosios Kovos partizanų apygardos (vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias) partizanų gretas, pasirinko Laisvūno slapyvardį.

Deja, dar tų pačių metų gruodį buvo suimtas, tardytas, žiauriai kankintas ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Užpoliarę, Abezės lagerį (Minlagas). Ten dirbo naktiniu sargu, lagerio ligoninės felčeriu. Sąlygos buvo labai sunkios: šaltis, menki rūbai, alkis, visokiausios ligos… Dirbdamas su ligoniais ir pats užsikrėtė plaučių tuberkulioze, tačiau visuomet stengėsi padėti kenčiantiems likimo draugams. 1954 m. spalio 3 d. tame pačiame Abezės lageryje įkalintas Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas įšventino A. Svarinską į kunigus.

Kun. A. Svarinskas Abezės lageryje, Komijos ASSR, 1955 m.

1956 m. paleistas iš lagerio kun. A. Svarinskas grįžo į Lietuvą ir Kulautuvoje (Kauno r.) pradėjo pastoracinį darbą. Tačiau sovietų saugumas nepaliko jo ramybėje. 1957 m. per Kūčias kunigo namuose padarius kratą buvo paimta keletas prieškarinių knygų, tarp jų ir Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. 1958 m. sausio mėnesį A. Svarinskas persikėlė į Betygalą (Raseinių r.), bet jau balandžio mėn. buvo suimtas. Pretekstu tapo antisovietinis pamokslas ir Velykinė procesija, kurioje dalyvavo penkiasdešimt moksleivių. Dar apkaltintas ir antitarybinės literatūros laikymu kunigas gavo 6 metus lagerio ir buvo išvežtas į Dubrovlagą (Mordovija).

Antrą kartą įkalintas kun. A. Svarinskas su likimo draugu Motiejumi Klyviu. Dubrovlagas, Mordovija, 1959 m.

Iš skirtos bausmės daugiau nei dvejus metus jis praleido ypač griežto režimo kalėjime, vadinamajame Akmeniniame maiše (rus. Каменный мешок), kur sutiko kitą garsų Lietuvos laisvės kovotoją Petrą Paulaitį, sovietiniuose lageriuose kalėjusį 35 metus. Beje, kalėdamas lageriuose A. Svarinskas pažino daug iškilių žmonių: vysk. P. Ramanauską, gen. Joną Juodišių, prof. Levą Karsaviną, adv. Vladą Nacevičių, kun. Liudą Puzoną, kan. Petrą Raudą, ukrainiečių arkivysk. Josifą Slipijų, kun. prel. Vladislavą Bukovinskį ir kt.

1964 m. antrą kartą iš lagerio į Lietuvą grįžęs kun. A. Svarinskas ilgą laiką niekur nebuvo regist-ruojamas, jam neleista kunigauti. Tik 1965 m. pabaigoje jis buvo paskirtas į Miroslavą (Alytaus r.), vėliau kunigavo Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), Igliaukoje ir Patilčiuose (Marijampolės r.), kol 1976 m. buvo perkeltas klebonu į Viduklę (Raseinių r.).

Nei tardymai, nei kankinimai, nei lageryje praleisti metai nepalaužė kun. A. Svarinsko dvasios stiprybės, ryžto kovoti. Jis aktyviai prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo, buvo vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) steigėjų, dalyvavo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio veikloje, organizuodavo tikinčiųjų procesijas, lankymąsi politinių kalinių teismuose.

Už aktyvią veiklą A. Svarinskui buvo ne kartą skirtos administracinės nuobaudos. Neatsitiktinai KGB jam suteikė slapyvardį Nepataisomasis (rus. Неисправимый). 1983 m. sausio mėn. kun. A. Svarinskas buvo suimtas trečią kartą ir nuteistas 7 metams lagerio ir 3 metams tremties. Šįkart jis buvo išvežtas į Permės (Molotovo) lagerį – 36-ąjį griežtojo režimo punktą Kučino vietovėje. 1987 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas propagandinis dokumentinis filmas, šmeižiantis kun. A. Svarinską „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ 1988 m. Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską. 1988 m. liepos 11 d. A. Svarinskas buvo paleistas į laisvę su sąlyga, kad išvyks iš Sovietų Sąjungos. Jis grįžo į Lietuvą, o jau 1988 m. rugpjūčio 23 d. išvyko į Vokietiją, gyveno Frankfurte prie Maino. 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Australijoje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos rezistentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Fotoatvirukas, skirtas trečią kartą suimtam kun. A. Svarinskui palaikyti, apie 1983 m.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. birželio 19 d. A. Svarinskas grįžo į Tėvynę, vėl ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

Kurį laiką dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi, 1991 m. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu. 1991–1995 m. buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1997 m. paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios altarista, 1998–2000 m. buvo Kavarsko (Anykščių r.) klebonu, nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu. Jis taip pat ėjo Lietuvos partizanų kapeliono pareigas. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė A. Svarinskui monsinjoro titulą.

Trečią kartą sugrįžus iš lagerio. Iš kairės: nežinomas vyras, sesuo Monika Gavėnaitė, kun. A. Svarinskas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, kun. Juozapas Razmantas, 1988 m. liepa.

1998 m. už dalyvavimą ginkluotojoje rezistencijoje A. Svarinskui buvo pripažintas kario savanorio statusas. Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2001 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Šaulių žvaigžde.

1996 m. A. Svarinskas savo tėviškės žemėje Kadrėnuose (Ukmergės r.) įkūrė Didžiosios kovos apygardos partizanų parką, kur pastatyta kelios dešimtys paminklų, kryžių, atminimo ženklų partizanams ir laisvės kovų dalyviams. Čia kiekvienais metais liepos mėnesį vyksta Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė. 2007 m. mons. A. Svarinsko iniciatyva Kryžkalnyje pradėjo įgyvendinti paminklo Lietuvos partizanams statybą (2018 m. užbaigta memorialo koplyčia).

TTGKK nariai Viduklėje, minint kun. A. Svarinsko kunigystės 25 metų sukaktį, 1979 m. spalis.

Mirė A. Svarinskas 2014 m. liepos 17 d., eidamas 90-uosius. Jo paties prašymu buvo palaidotas Ukmergės r. esančiose Dukstynos kapinėse, šalia 1989–1991 m. perlaidotų 1944–1955 m. Ukmergės apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų.

2017 m. LRT sukūrė dokumentinį filmą „Alfonsas Svarinskas“. „Versmės” leidykla 2014 m. ir 2018 m. išleido dvi A. Svarinsko prisiminimų knygas „Nepataisomasis: monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai“. Pirmoje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę aprašo savo 40 metų gyvenimo laikotarpį – nuo vaikystės iki 1964 m. Antroje prisiminimų knygoje pasakojama apie monsinjoro gyvenimo laikotarpį nuo 1965 iki 1988 metų.

Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informaciją paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Nuotraukos iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių bei N. Sadūnaitės asmeninio archyvo