Ukmergės apskritis – viena aktyviausių ir ilgiausiai ištvėrusių 1863–1864 metų sukilimą

Šįmet pažymime 160-ąsias 1863–1864 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją metines. Tuomet okupuotų Lenkijos ir Lietuvos bei jų etnografinių dalių – Baltarusijos ir Ukrainos – pat-riotai kilo į kovą dėl nacionalinio ir socialinio išsivadavimo. Sukilimuose aktyviai dalyvavo ir Ukmergės apskrities gyventojai.

Spausdiname Ukmergės rajono istorijos tyrinėtojo Raimondo RAMANAUSKO straipsnį apie tai, kaip buvo priešinamasi carinei valdžiai ir kariuomenei.

Skundėsi, kad gyventojai priešiškai nusiteikę valdžios atžvilgiu

Ukmergės apskritis bei pats miestas labai aktyviai dalyvavo ir 1831 metų sukilime. Gali būti, kad toks aktyvumas buvo viena iš priežasčių, kodėl valdžia nepatvirtino numatyto Ukmergės paskyrimo naujos gubernijos centru. Iki 1843 m. beveik visa etnografinė Lietuva priklausė vienai Vilniaus gubernijai. Buvo nutarta, kad ji per didelė, ir iš jos dalies reikia kurti naują guberniją, kurios centru buvo numatyta Ukmergė. Kaunas turėjo likti miestu tvirtove, o apskrities centru turėjo tapti Anykščiai. Tačiau šis nutarimo projektas buvo pakeistas ir nauju gubernijos centru tapo Kaunas. Pakeitimo priežastys galėjo būti įvairios (pernelyg mažas atstumas nuo Vilniaus, miesto dydis ir pan.), bet tikriausiai viena iš priežasčių – miesto nepatikimumas. Kaip tik prieš pat valdžiai priimant sprendimą tuometinis Ukmergės apskrities karinis viršininkas kapitonas Pavelas Dergačiovas parašė valdžiai raportą skųsdamasis tuo, kad gyventojai priešiškai nusiteikę valdžios atžvilgiu, beveik nesilanko caro garbei rengiamose mišiose bažnyčioje, prekiauja kontrabanda, o gyventojų „protai yra sudrumsti čia besilankančių valkatų“. Ukmergė yra „tokia vieta, kur visi gyventojai nuo didelio iki mažo 1831 m. įnirtingai priešinasi teisėtai valdžiai.“

Buvo dvi pagrindinės sukilėlių būrių telkimosi vietos

1863 m. Ukmergės gyventojai tiesiogiai prie sukilimo prisidėti nebegalėjo dėl mieste dislokuotų gausių rusų kariuomenės dalinių, bet Ukmergės apskrityje sukilėliai buvo labai aktyvūs. Apskritį sukilimo tyrinėtojai mini kaip vieną aktyviausių ir ilgiausiai ištvėrusių sukilimą.

Skirtingai nuo pokario rezistencijos, kai Lietuvos partizanų būriai turėdavo nuolatinę bazavimosi vietą, kur įsirengdavo bunkerius ir iš kurios vykdydavo savo veiklą, 1863 m. visi sukilėlių būriai nuolat kilnodavosi, ilgiau pasilikdami vienoje stovykloje tik pradiniu laikotarpiu, būrio formavimosi metu. Būriai nuolat judėjo, keldamiesi iš vietos į vietą. Tas pats būrys pasirodydavo tai Panevėžio, tai Ukmergės apskrityje, užklysdavo ir į kaimyninę Vilniaus guberniją. Tad kalbėti apie Ukmergės apskrities sukilėlius galima tik sąlyginai.

Sukilimo vadovybė buvo paskyrusi apskričių karinius viršininkus. Ukmergės apskrities kariniu viršininku buvo karo inžinierius, podporučikas Kasparas Maleckis (slapyvardis Kasperovičius). Aktyvus sukilėlis, būrio vadas buvo ir jo brolis, taip pat podporučikas Dominykas (slapyvardis Vilkavičius). Abu Maleckiai kilę iš Spitrėnų dvaro (dab. Utenos r.). Dar prieš sukilimo pradžią jie, pasiėmę atostogų iš kariuomenės, važinėjo po apskritį agituodami žmones. K. Maleckio vadovavimas Ukmergės apskrities sukilėliams buvo greičiau nominalus, nes atskiri būriai veikė savarankiškai, tai susijungdami į nemažus junginius, tai išsisklaidydami. Štai ištrauka iš Ukmergės apskrities policijos raportų: „Birželio 13 rytą maištininkų minia iš Kavarsko miestelio atvyko į valdišką Pamūšio kaimą, kuriame yra Nuotekų kaimo valdyba, bei ten sudaužė iškabą, suplėšė du portretus (pirmąjį valdovo imperatoriaus Nikolajaus I, antrąjį valdovo imperatoriaus Aleksandro II), be to, pasiėmę kaimo teisminius ir kaimo policinius nuostatus, o taip pat ir kitus įstatyminius aktus, išvyko keliu iš Pamūšio kaimo Taujėnų link“.

Kitas raportas: „Į Leonpolio dvarą atvyko keliasdešimt maištininkų, liepė duoti jiems valgyti, patys atsidarė spintą, pasiėmė ką surado ir išvyko nežinia kur“. Vėliau suimti ir tardomi sukilėliai slėpė, kas tiekdavo maistą, tvirtindavo, kad maistą paimdavo prievarta, o neretai keletą dienų tekdavo tenkintis duonos gabalu. Tik vienas sukilėlis paminėjo girdėjęs, kad maistą tiekė Ukmergės apskrities bajorų maršalka, Lukinės dvaro savininkas Medardas Končia. Todėl M. Končia beveik metus praleido kalėjime, kol jam pavyko išsiteisinti. Jo sūnus, taip pat Medardas, buvo sukilėlių būrio vadas. Iš dabartinio Ukmergės rajono kilusių sukilėlių dar reikėtų paminėti iš Pabaisko kilusį Benediktą Olšauską (slapyvardis Piorun), vadovavusį Zigmanto Sierakausko raitininkams, o vėliau raitųjų sukilėlių būriui. Tiek M. Končiai, tiek B. Olšauskui, sukilimui pralaimėjus, pavyko pasitraukti į Prancūziją.

Dabartinėje rajono teritorijoje buvo dvi pagrindinės sukilėlių būrių telkimosi vietos: dideli Lėno miškai rajono šiaurės vakaruose ir Šešuolių miškai pietryčiuose. Čia nuolat telkdavosi įvairūs būriai, po rusų kariuomenės puolimo pereidami į kitas vietoves, po to sugrįždami. Vilniaus apskrities kariniu viršininku paskirtas atsargos kapitonas Horodeckis (slapyvardis Kęsgaila) Šešuolių miške formavo būrį, buvo įsirengęs stovyklą. Ten buvo barakai, kalvė, aplink įrengtas medžių užtvaras. Susirinko daugiau kaip 300 sukilėlių.

Didžiausios kautynės – Lėno miške

Sužinojusi apie tai rusų karinė vadovybė balandžio pabaigoje puolė mišką netoli Kyvonių kaimo (dab. Širvintų r.). Mūšis truko apie 3 valandas. Rusams – dviem pėstininkų kuopoms ir dviem kazokų eskadronams – vadovavo pulkininkas Krameris. Žuvo apie 100 sukilėlių, tarp jų ir vadas J. Horodeckis. Sukilėliai prarado apie 200 šautuvų, daug kardų, dalgių, kelias statines parako ir maisto atsargų. Vėliau Šešuolių miške veikė K. Maleckio ir A. Krinskio būriai.

Sukilėliai nuolat rinkdavosi ir Lėno miškuose. Užfiksuota, kad įvairiu metu čia veikė K. ir D. Maleckių, B. Olšausko, J. Iliauskio, Minskio, E. Vžemievskio (Sapero), A. Pamarnackio, M. Končios būriai. Kaip tik Lėno miške, netoli Siesikų, šalia Gružų palivarko, gegužės 23–birželio 4 d. įvyko didžiausios kautynės rajono teritorijoje. Rusams vadovavo pulkininkas Michailovskis, turėjęs dvi pėstininkų kuopas, tris kazokų eskadronus ir septynis dragūnų eskadronus. Susijungus Maleckių, Olšausko, Ibianskio, Minskio būriams, sukilėlių buvo apie 900. Jiems vadovavo Minskis (Albertas). Žuvo apie 90 sukilėlių. Rusų žuvo 2, sužeista 15, tarp jų ir vadas pulkininkas Michailovskis. Vienas sužeistas rusų kareivis mirė vėliau. Kautynės netoli Lėno miško užfiksuotos ir rugsėjo viduryje, sukilėliai pasislėpė miške. Jų žuvo 7, 2 pakliuvo į nelaisvę. Paskutinės kautynės Lėno miške (tuo pačiu ir visoje Ukmergės apskrityje) vyko prie Belazariškių dvaro lapkričio 8–12 d. Sukilimui vadovavo Vžemievskis. Jo būrys buvo išsklaidytas. Išsklaidžiusi sukilėlius rusų valdžia liepė Lėno girioje ieškoti M. Končios sukilėlių paslėptų ginklų, bet jų rasti nepavyko. Vieno būrio vadas D. Maleckis valstiečio buvo išduotas (išdavikas gavo 50 rub. ir medalį „Už narsumą“) bei pakartas Ukmergėje gruodžio 9 (21). Jo brolis, Ukmergės apskrities sukilėlių vadas K. Maleckis po sukilimo pralaimėjimo emigravo į Prancūziją (grįžo iš emigracijos 1895 m., mirė 1901 m.).

1864 m. Ukmergės apskrityje dar veikė 4 sukilimo būriai. Paskutinieji Ukmergės sukilėliai pasidavė 1864 m. rudenį.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Mus remia: