Kraštiečio knygos puslapiuose – Deltuvos apylinkėse surinkti deimančiukai

Loreta EŽERSKYTĖ

Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko naujausios, jau tryliktos kraštiečio poeto, rašytojo, publicisto, muziejininko Alfo Pakėno parengtos ir išleistos knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“ sutiktuvės. Pasak bibliotekos šeimininkų, tai tapo tikra artėjančių Kalėdų dovana bibliotekai, jos skaitytojams ir visai Ukmergei. Tą vakarą po daugelio metų Ukmergėje vėl susitiko seni geri, mieli bibliotekos bičiuliai – dabar Kaune gyvenantis A. Pakėnas, aktorius, režisierius, skaitovas Petras Venslovas ir bardas, dainų atlikėjas Kazimieras Jakutis.

Vieną gražų, žiemišką šeštadienį A. Pakėnas svečiavosi ir Jasiuliškių socialinės globos namuose. Čia aplankė savo jaunystės draugą Joną Povilavičių, užsuko į biblioteką. Į Jasiuliškius kraštietis atvyko su dovanomis – dažais kvepiančia, naujausia publicistikos knyga „Žvaigždė galiniame gryčios lange“, – skirtomis J. Povilavičiui ir bibliotekininkei Vilmai Belapetravičienei.

Išpildė jaunystės svajonę

Kaip kreipdamasis į skaitytoją rašo autorius, knygą jis pradeda pratarme, sudėta iš meilės žodžių šiam kraštui, kur gyvena atlapaširdžiai, vaišingi aukštaičiai: „Ten namą vadina gryčia, o tvartą – pune, šieninę – vazaune, svirną – klėtimi, klojimą – klaimu, o kiemą – atšlaimu. Tai kraštas, kur ūkauja gilūs šuliniai, švarus ir skanus jų vanduo. Kur retas kuris vienkiemis neturi sodo, kad ir nedidoliukės, pakrypusios pirties su ajerų priaugusia sodžialka šalia. Tai kraštas, kur dar yra dulkėtų vieškelių, bet žmonių sielos švarios – išskaistintos kasdienių darbų, atgailos už gyvenimo klaidas ir parapijos bažnyčios varpų sekmadieninio skambėjimo… Tą kraštą pirmiausia pažinau dar mažas būdamas – važinėdamas kartu su tėvu mediniais, maloniai klegančiais, degutu kvepiančiais ratais. Tėvas visur mane vežiodavos kartu: į kolūkio brigados laukų darbus – šienapjūtę, bulviakasį, vėlyvą rudenį burokų rovimą ir gabenimą prie fermų į ilgus kapčius, o žiemą – į mišką malkų, žabų ir karčių. Visko juk reikėjo. O man – vis nauji, nematyti žmonės: tai miltuotas malūnininkas Gavėnas, tai gerumu šviečiantis Kurmėlių fermos arklininkas Alfonsas Rakutis, tai nuolatos girtas, paraudusiom akim brigadininkas Silvestras Palaima, tai grūdų sandėlininkas Kreivys su didelių raktų ryšuliu… Ir vardas jo – Petras. Kaip šventojo.

Vasarą tėvas į Ukmergę kasdien su arkliu veždavo Paąžuolių pieninėje išseparuotą apylinkės žmonių ir kolūkio karvių čia sugabento pieno grietinę.

Dažnai pasiiimdavo ir mane. O važiuodamas, kiek prisimenu, dainuodavo ir dainuodavo. Arba niūniuodavo. Tebeprisimenu tas jo dainas – lyg iš kažkokio ilgesio. Apie baltą beržyną, apie širmą žirgą, degtinę ir alų, apie vienišą žmogų palydintį vėją…

Vėliau, jaunystės laikais, kai jau turėjau savo užsiaugintą žirgą, Orlovo ristūnų mišrūnę Snaigę, tą kraštą, visą plačią apylinkę kelių kilometrų spinduliu išjodinėjau raitas. Išsikalbėdavau su vienišais senoliais, su našlėmis, užsukdavau į apleistus, nebegyvenamus vienkiemius. Lipdavau ant aukšto – ten pajusdavau kažkokią keistą tylą. Įsiklausydavau, prisiglaudęs prie šalto kamino. Lyg į buvusius žmonių gyvenimus. Į jauną save. Keistas, sunkiai nusakomas ilgesys nutvilkydavo kūną. Vėliau radau Vaižganto viename laiške: „Tuščia troba ar sėdyba – netuščia: ten viešpatauja tyla; tuščia ji pasidaro tik tada, kai kas vienas atsiranda“. Aš ir buvau tas vienas. Tylos okupantas.

Nuo jaunystės turėjau svajonę – tėviškės kraštą apvažiuoti žiemą rogėmis. Per šalčius ir pustymus. Ir ji išsipildė

…Vieną speiguotą žiemos vakarą po darbo užėjau į Kauno „Žinijos” namų salę, kur buvo susirinkę kelios dešimtys šalčio aptūlotų žmonių. Čia svečiavosi fotomenininkas Algimantas Arcimavičius, jau žinomas kaip Lietuvos Tarzanas. Nusimetęs striukę, vien tik su megztiniu, ilgus plaukus per kaktą persirišęs gėlėta juosta, rodė skaidrėse tebežaliuojančią, tebeošiančią Aukštaitijos vasarą, jos nykstančių kaimų vaizdus ir žmones. Kalbėjo nedaug, tačiau paprašytas, ilgesingu stūgesiu gražiai imitavo naktinį susikalbėjimą su Aukštaitijos miškų vilkais. Mane tai sužavėjo, iš karto sudomino. Tada ir susipažinau su šiuo romantiku – drąsiu ir įdomiu žmogumi, per žiemą gyvenančiu Kaune, o nuo ankstyvo pavasario persikeliančiu gyventi į Aukštaitijos miškus. Susitarėme susitikti mano namuose Žaliakalnyje ir po kokio mėnesio, kovo pradžioje, išsibeldėme į kaimą.

A. Pakėnas naująją knygą dovanojo savo jaunystės draugui J. Povilavičiui.

Keletą metų, jeigu tik būdavo sniego, žiemą po savaitę ar ilgiau apsistodavome sename mano vienkiemyje Paužuolių kaime ir arkliu kinkytomis šlajomis keliaudavom po užpustytus Deltuvos krašto kaimus bei vienkiemius. Dar gyvus arba jau išmirusius, kadaise sunaikintus laiko arba žiaurios sovietmečio melioracijos.

Algimantas – tikras gamtos vaikas, kuris pasiilgsta mėlyno laukų prietėmio, užpustytų kelių, žiemiškai liūdnų laukų, bedančių kaimo senių išminties, aukštaitiškų gryčių kvapo, o labiausia – naktimis staugiančių Aukštaitijos vilkų. Yra jų šiuose kraštuose. Jis sako, kad vienintelis būdas išvengti stingulio – tai judėti, eiti, važiuoti, patirti vis naujų įspūdžių. Nesusmilkti kasdienybėje. Mylėti gyvenimą, jausti jo pulsą.

„Senokai, gal prieš 30 metų, vieną gražią dieną paskubom susikroviau kuprinę, sėdau ant dviračio ir išvažiavau laimės ieškoti. Kažkodėl pasukau į Aukštaitiją. Ir ją įsimylėjau – jos miškus, ežerus, žmones. Todėl ir sutikau važiuoti čia, į seną Deltuvos kraštą”, – prisipažino Tarzanas pirmos mūsų kelionės metu. Mūsų kelionėse jis įamžino nykstančius mano tėviškės kaimus ir jų žmones. O aš jų kasdieninio gyvenimo džiaugsmingas ir liūdnas istorijas sudėjau į šią knygą.“

Kaimo glūdumoje surado neįkainojamus lobius

Poetė, aktorė Daiva Čepauskaitė, pristatydama naująją knygą rašo: „A. Pakėnas, daugelį metų su meile ir atsidavimu dirbęs Vaižganto muziejuje, pasirodo, ir savo kūryboje yra Vaižganto dvasios skleidėjas bei puoselėtojas. Jo tekstuose kaip ir didžiojo klasiko kūriniuose randame tokių tyrų kasdienybės deimančiukų, kokių dažnai net neįtariame turintys. Kaip kantrus perlų ieškotojas iš jūros ištraukia nuostabius žėrinčius akmenėlius, taip Alfas kaimo glūdumoje suranda neįkainojamus lobius.

Pats kilęs iš Ukmergės krašto, ne vienerius metus ūkininkavęs, auginęs žirgus, jis yra savas tarp šios „vilnonės provincijos“ žmonių, miškų ir juose paklydusių vienkiemių. Gal dėlto ypatingai subtiliai jaučia kaimo gyvenimo grožį bei negandas. Kaimo žmonės jį priima kaip savą ir nuoširdžiai pasakoja jam savo likimus. O surinkęs visus tuos pasakojimus, vaizdus ir vaizdelius į tekstą, Alfas Pakėnas laikosi pagrindinio Vaižganto gyvenimo motto: viskuo, ką turi, dalinkis su kitais. Alfas ir dalijasi – sudeda savo surinktus deimančiukus į knygą, kad jais galėtų gėrėtis visi.

„Žvaigždė galiniame gryčios lange“ – tai publicistikos knyga apie Aukštaitijos krašto kaimo žmonių gyvenimą, buitį, jų darbus, jų sielos dramas, klystkelius ir vienišą senatvę. Ši knyga išsiskiria įdomia turinio pateikimo forma, t. y. pasakojimas vyksta kelionės per istorinį Deltuvos kraštą metu. Gilią žiemą pasikinkęs į roges arklį, autorius važiuoja užpustytais kaimelių keliais, užsukdamas į nuošalius vienkiemius, apsnigtus miestelius, siekia net Ukmergę, kur nuoširdžiai bendrauja su žmonėmis, atidžiai įsižiūrėdamas į jų raukšlėtus veidus, įsiklausydamas į jų kasdienius rūpesčius, pastebėdamas ne tik buities detales, bet ir sielos žaizdas.

Trapiose kaip šerkšnas miniatiūrose daininga aukštaitiška tarme gyvai porina kaimo senbuviai senoliai Jonas Taraškevičius, Stasys Ignatavičius, Vaclovas Sereika, Bronys Jovaiša, Povilas Jarmalavičius, senas, išminties nestokojantis eigulys Lapinskas… Rodos, nuo užpustytų aukštaitiškų kaimų – Trainių, Didžbalio, Antariškių, Kurmėlių, Jakutiškių, Atikonių – trumpam nubraukiamas storas sniego sluoksnis, ir mums leidžiama pasėdėti šiltoje kaimiškoje pirkioje su dūmo ir džiovinto obuolio, rauginto agurko ir rūkytų lašinukų kvapu.

Tų susmegusių gryčių šeimininkai pasakoja apie savo sudėtingus likimus, kuriuose ištirpo ir Lietuvos istorija su sunkiomis rezistencijos kovomis, ir jų pačių asmeninės tragedijos. Tie Alfo Pakėno surinkti vaizdeliai tokie jaukūs, paprasti ir šilti, kad tiesiog ilgai nesinori grįžti į didmiesčio šurmulį. Į šiandieninę tikrovę. O sugrįžus – dar ilgai lydi kažkokia paprastų minčių šviesa.”

Publicistikos knyga „Žvaigždė galiniame gryčios lange“ – tai vaizdeliai apie Deltuvos krašto žmones, gyvenusius vienkiemiuose ir dabar jau išnykusiuose kaimuose. Ir tų žmonių daugelio jau nebėra, nes jie iškeliavę į Amžinybę. Tačiau jų atminimas išliko šios knygos puslapiuose. Žmonių ir kaimų likimų istorijos surinktos važinėjant arkliu įvairiais metų laikais, aplankant ir tolimesnes šio krašto apylinkes, artimai bendraujant su žmonėmis, įsižiūrint į jų gyvenimus, darbus, šventes ir tradicijas.

Kristinos DARULIENĖS ir V. BELAPETRAVIČIENĖS nuotr.

Mus remia: