„Aš – Indrė iš pirmo aukšto. Ir mano gyvenime įvyko stebuklas“

Nijolė STUNDŽIENĖ

Taip šiandien kalba 31-erių ukmergiškė Indrė Kručkauskaitė. Mergina nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi ir yra prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio. Visą gyvenimą ji praleido įkalinta daugiabučio namo bute, ketvirtame aukšte. Kadangi būstas nebuvo pritaikytas neįgalaus žmogaus poreikiams, Indrė po namus judėjo šliaužiodama grindimis, o išėjimas į lauką prilygo „karinei operacijai“. Optimizmo nestokojanti mergina seniai svajojo apie buities sąlygų pagerinimą, savarankišką gyvenimą ir jai pavyko. Indrė prieš kelias savaites persikėlė į jos poreikiams pritaikytą socialinį butą Linų gatvėje.

Su I. Kručkauskaite susitikome jos naujuosiuose namuose. Duris atvėrusi ir į butą pakvietusi mergina, nors ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, bet jautėsi laiminga, jos akys švytėjo.

„Mokausi gyventi savarankiškai“, – šyptelėjo Indrė ir tuoj pat patikslino, kad pagalbos jai dar labai reikia. Todėl ją kasdien aplanko šeimos nariai bei asmeninė asistentė.

Po namus judėjo šliaužiodama

Mergina atviravo, jog gyvendama daugiabutyje ir norėdama kur nors išeiti, ji turėdavo prašyti brolio ar patėvio, kad šie ją bei neįgaliojo vežimėlį išneštų, o paskui vėl užvilktų į ketvirtą aukštą. „Bet koks mano pajudėjimas iš namų buvo tarsi „karinė operacija“ – užsimesdavo mane ant kupros ir nešdavo, o dar vežimėlis… Juk senos statybos name nėra nei liftų, nei keltuvo, nei nuvažiavimų“, – pasakojo Indrė.

Nelengva jai buvo judėti ir bute. Kadangi visos durys pakankamai siauros, pro jas sunkiai pravažiuodavo vežimėlis, todėl jai tekdavo viską atlikti šliaužiojant arba klūpant. Dėl tokių veiksmų neįgalios merginos keliai, šonai buvo nuolat subraižyti, kraujuojantys, o ant rankų – pilna nuospaudų.

Nors Indrė pasakojo apie psichologiškai ir fiziškai skaudžius išgyvenimus, nepaliaudama šypsojosi. Pasak merginos, ji seniai apsiprato su mintimi, kad visada bus neįgali, bet save guodė, jog kitiems būna dar blogiau.

Galėjo mokytis, įgyti išsilavinimą

„Aš turiu judėjimo sunkumų, dalis mano kūno yra paralyžiuota, negaliu ištiesti nei rankų, nei kojų, bet neturiu mano diagnozei būdingų epilepsijos priepuolių, psichikos sutrikimų, galiu kalbėti“, – savo privalumus vardijo Indrė.

Ji pasidžiaugė, jog nepaisant fizinės negalios, galėjo mokytis, įgyti išsilavinimą.

Kai mergaitė sulaukė mokyklinio amžiaus, pas ją į namus ateidavo Dukstynos pagrindinės mokyklos, o vėliau – Antano Smetonos gimnazijos mokytojai. Baigusi gimnaziją Indrė nutarė studijuoti ir 2010 metais įstojo į Kauno kolegiją. Kadangi tuo metu nebuvo galimybės mokytis nuotoliniu būdu, ji pasirinko ištęstines buhalterinės apskaitos studijas. Ketverius metus savaitgaliais šeimos nariai ją vežiodavo į Kauną. „Be jų pagalbos tikrai nebūčiau įgijusi specialybės“, – artimiesiems dėkinga pašnekovė.

Stropi studentė netrukus susirado ir darbą. „Nuo 2015 metų pradėjau dirbti vienoje įmonėje, paskui į mane kreipėsi dar kelių įmonių savininkai, – pasakojo Indrė. – Darbo ėmiausi su nerimu, nežinojau, ar man pavyks. Darbdaviai į namus atnešdavo dokumentus, paaiškindavo, ko jiems reikia, ką turiu atlikti, ir aš viską padarydavau. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, susitikimai buvo apriboti, tačiau darbdaviai dokumentaciją palikdavo pašto dėžutėje, be to, išmokome bendrauti internetu, mobiliojo ryšio pagalba.“

Neseniai I. Kručkauskaitė ėmėsi savarankiškos veiklos ir įkūrė mažąją bendriją. Dabar buvę darbdaviai tapo jos klientais.

Buvo susitaikiusi su esama padėtimi

Pasiteiravus, kodėl ji taip ilgai nesiryžo gyventi atskirai, nesikreipė paramos dėl būsto pritaikymo pagal individualius poreikius, Indrė prisipažino, jog buvo susitaikiusi su esama padėtimi, baiminosi, jog viena gyventi nepajėgs. Be to, turėjo prastą išankstinę nuomonę apie socialinio būsto gyventojus.

„Mano šeima pakankamai uždara, – mintimis dalijosi mergina. – Visada manėme, jog savo problemas turime spręsti patys, jų niekam neprimesdami.“

Indrė atviravo, jog ji, vyresnieji sesuo ir brolis bei mama gyveno su seneliais jų namuose: „Mūsų buvo daug ir visi manimi rūpinosi. Nebuvo galimybės pertvarkyti butą pagal mano vienos poreikius. Artimieji buvo susigyvenę su mano negalia, o ir aš pati prie to jau buvo pripratusi.“

Neįgalia mergaite nuo kūdikystės labai rūpinosi močiutė ir senelis. Su juo Indrė kiekvieną vasarą važiuodavo į sanatorijas. Vėliau, Indrei tapus paaugle, ji nepanoro tęsti sanatorinio gydymo, užsisklendė savyje.

Stovyklose įgijo draugų ir pasitikėjimo

Vis tik mergina prisipažino, jog giliai širdyje turėjo užslėptą norą ir viltį įsigyti savo butą, gyventi savarankiškai, kad niekam nebūtų našta.

Bėgant metams ši svajonė vis dažniau įsiplieksdavo. Pasak Indrės, imtis veiksmų ir pačiai ką nors daryti ją skatino ir draugai. O jų, kaip pati sakė, ji turi tikrai nemažai, su jais mergina bendrauja internetu, socialiniuose tinkluose.

„2017 metais užpildžiau anketą ir buvau atrinkta dalyvauti Maltos ordino pagalbos tarnybos organizuotoje tarptautinėje stovykloje, kuri vyko Austrijoje. Tai buvo pirma mano kelionė į užsienį ir dar be tėvų. Pažintis su šia šalimi, su maltiečiais bei kitais stovykloje dalyvavusiais neįgaliaisiais man paliko didelį įspūdį, o užsimezgusi draugystė tęsiasi iki šiol“, – pasakojo I. Kručkauskaitė.

Po metų Indrė buvo pakviesta į stovyklą, vykusią Didžiojoje Britanijoje, taip pat ji dalyvavo Lietuvoje organizuotose neįgaliųjų vasaros bei integracijos stovyklose prie Trakų, Giruliuose (Klaipėdos rajone), Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ surengtoje kūrybinėje laboratorijoje Inturkėje (Molėtų rajone).

Kelionės į Didžiąją Britaniją metu. 2018 m.

„Jei tik pasitaiko galimybė ir mane kviečia, mielai dalyvauju“, – kalbėjo I. Kručkauskaitė ir pridūrė, jog tokiose kelionėse, išvykose kiekvienam neįgaliajam priskiriamas globėjas, kuris ir padeda įveikti kliūtis, susitvarkyti. Be kita ko, kaip atviravo pašnekovė, būnant tarp bendraminčių, auga savivartės jausmas, pasitikėjimas savimi.

„Esu kaip kanarėlė narvelyje…“

Draugų skatinama Indrė ryžosi įsteigti labdaros ir paramos fondą „Mažiau laiptų“. Socialiniuose tinkluose prisistatydama ir pasakodama apie save ji rašė: „Sveiki! Aš – Indrė iš ketvirto aukšto… Esu kaip kanarėlė narvelyje. Šliaužiojanti kanarėlė, nes tik taip galiu atlikti kasdienius veiksmus. Šliauždama aš „einu“, klūpėdama – „stoviu“ ir nesvarbu, kokį veiksmą atlieku, ar tai būtų „ėjimas“ į tualetą, plaukų šukavimas, vandens į stiklinę įsipylimas…

Per beveik 30 metų gyvenimo ant kelių jie virto didelėmis nuospaudomis, kurias šliaužiant, klūpant skauda.

Klūpėdama neturiu galimybės atlikti ir daugelio veiksmų virtuvėje, vonioje. Reikia prašyti pagalbos. Esu visiškai priklausoma nuo kito žmogaus.

Nesirenku lengviausio kelio, bet atsakingos institucijos, privatūs bankai man nenori padėti.

Esu dirbanti ir save išlaikanti, todėl savo svajonei įgyvendinti, kaip ir daugelis iš mūsų, norėčiau imti paskolą iš banko. Deja, bankas paskolos suteikti nesutinka, nes neįgalus žmogus – nepatikimas klientas. Valstybė padėti negali – juk nesu bedarbė. Užburtas ratas, iš kurio, atrodo, neįmanoma pabėgti.

Nusprendžiau nebelaukti, nekaltinti, neverkti, o veikti. Labai noriu nuosavo ir mano negaliai pritaikyto būsto. Tikiu, kad stebuklus kuria paprasti žmonės. Net ir mažiausia parama ar palaikymas priartins mane prie svajonės tapti savarankišku, komunikabilesniu žmogumi, atvers duris iš buto ketvirtame aukšte į platesnį naujų potyrių kupiną pasaulį.

Tikiu, kad kažkada aš galėsiu prisistatyti: Sveiki! Aš – Indrė iš pirmo aukšto. Ir mano gyvenime įvyko stebuklas…“

Įvykiai pasisuko kita linkme

Steigdama labdaros ir paramos fondą mergina vylėsi, kad jai pavyks surinkti šiek tiek pinigų, už kuriuos ji planavo nusipirkti nedidelį nuosavą butą ir jį pritaikyti pagal savo poreikius.

Ir geros valios žmonės Indrės balsą išgirdo. Ją aplankė vieno televizijos kanalo žurnalistai, į duris pasibeldė ir Ukmergės LIONS klubo nariai.

Nors planuotos sumos Indrė taip ir nesukaupė, tačiau įvykiai pasisuko kita linkme.

LIONS klubo nariai buvo pasiryžę inicijuoti įvairias labdaros akcijas, renkant lėšas Indrės būstui, tačiau paaiškėjo, kad neįgali ukmergiškė gali gauti socialinį butą baigiamame rekonstruoti savivaldybei priklausančiame pastate Linų gatvėje.

Sutvarkius visus formalumus, prasidėjo reikiamų baldų ir kitų buities reikmenų paieška.

Virtuvės įrangą savo lėšomis užsakė ir sumontavo LIONS klubo nariai ir jų draugai. Dalį baldų Indrė įsigijo iš savo sutaupytų ir geradarių paaukotų lėšų.

Dabar ji labiausiai laukia pavasario

„Į naujuosius namus persikrausčiau visai neseniai, todėl dar tik pratinuosi čia gyventi“, – nepaliaujamai šypsojosi pašnekovė.

Mergina džiaugiasi jos negaliai pritaikyta virtuvės įranga.

„Pirmąją savaitę buvo labai keista. Žmogų su mano negalia, kai pakeičia aplinką, apima ir vidinis, ir fizinis sustingimas. Buvo baisu pasisukti, atrodo, vos pasilenksi ir griūsi. Antrąją savaitę ir šeima, ir asistentė jau pastebėjo, kad mano judesiai išlaisvėjo… O dabar pratinuosi prie kitokio gyvenimo ritmo. Juk anksčiau viskuo pasirūpindavo mama, viską „ant lėkštutės“ paduodavo. Dabar tenka pačiai laiką planuoti, darbus derinti“, – naujo gyvenimo įspūdžiais dalinosi Indrė.

Mergina puikiai supranta, jog negalia, kurią turi, niekur nedingo, ji liko, bet dabar yra kur kas lengviau – nereikia šliaužioti, neskauda kelių ir nugaros. Be to, senuosiuose namuose ji nuolat jautė diskomfortą. Ten net vonia negalėjo pati pasinaudoti, mamai tekdavo dukrą ir įkelti, ir iškelti.

„Nelengva mamai buvo su manimi, o dabar pati galiu visur savarankiškai privažiuoti, įsipilti vandens, viską pasiekiu, nereikia nieko prašyti, – kalbėjo Indrė. – Aišku, šie darbai užtrunka, bet aš niekur neskubu ir prie pasikeitusių sąlygų pratinuosi iš lėto. Kasdien vis greičiau apsirengiu, nusiprausiu… Aš viską darau kur kas lėčiau nei sveikas žmogus.“

Labiausiai naujakurė dabar laukia pavasario, kai pati galės išvažiuoti į lauką ar įsitaisyti balkone ir, apsigaubusi pledu, skaityti knygą arba užsiimti mėgiama veikla. Mergina jau daugelį metų iš karoliukų veria įvairius papuošalus, suvenyrus. Nors iki šiol jos rankdarbiais – apyrankėmis, karoliais, auskarais puošėsi tik mama, sesė ir kiti artimieji, Indrė puoselėja mintį kada nors juos pristatyti visuomenei, o gal vieną kitą darbelį ir parduoti.

Dar Indrė laukia, kada pagaliau pasitrauks koronaviruso pandemija, kad vėl galėtų tęsti prieš keletą metų pradėtus kineziterapijos užsiėmimus. Nors gydomosios mankštos, masažai ir labai skausmingi, jie duoda akivaizdžių rezultatų, padeda raumenims nesustingti, juos atpalaiduoja.

Taip pat Indrė nekantrauja susitikti su draugais, pasikviesti juos į naujuosius savo namus, pasidžiaugti įgyvendintais sumanymais, pasidalinti ateities planais.

Norintys padėti cerebriniu paralyžiumi sergančiai merginai, lėšas gali pervesti į jos labdaros ir paramos fondą „Mažiau laiptų“, sąskaitos Nr. LT137300010165460773, paskirtis: Parama.

AUTORĖS ir asmeninio albumo nuotraukos

Mus remia: