Almanacho „Eskizai“ 30-mečio veiklos pažymėjimas Deltuvoje

Vytautas ČESNAITIS

Kuomet iškiliausias Ukmergės krašto poetas Romas Raila velkasi ilgokai nedėvėtą šviesiai rudos spalvos eilutę, dedasi Buračo laikų alia valstietišką skrybėliuką, kraunasi juodos odos, dar šiandien stilingą, tarybmečio diplomatuką ir pasuka link durų, aplinkiečiai sunerimsta: „Žiūrėk, žiūrėk, kas čia jam pasidarė, gal į galvą šovė kokia kvailystė ir pablūdo – visa tai negerai!“

Kalbomis nuo trobos prie trobos, link parduotuvės, šnekomis už bažnyčios, prie ežero ir atgal su pašaipėle girdi ant rimto, čia kažkas ne taip. Kam jau kam, bet Romui palikti miestelį neapsimoka – biržon nepateks, labdaros negaus, ko ten valkiotis?

Ačiū Dievui, giliaprasmės poezijos metras iš Siesikų jų nesiklauso, iš padilbų pakrizena – ir tiek. Atėjo laikas pajudėti, surūkius vieną kitą cigariuką parymoti tarp mielų kūrybos žvėrių. Ten, kur sklendžia literatūrinė sielovada, kur klausomasi ir išgirstama, atpažįstami realybės ir pasąmonės parabolių vaizdiniai, iš lapeliūkščių skaitomos supratybės.

Aš – tai aš, jūs – tai jūs, nesumaišykite kūrybinės dirbtuvės kortų, ponai, jau lipdamas į išsiurbliuotą, jazminų kvapais pripildytą mašiniuką, patikina liekančiuosius Romas. Preferansas ir provincijoje – preferansas, dabar mano eilė traukti kortas, ne duonai, lašiniams ar pigiam vyniokui, bet pakylėtam skrydžiui į almanacho „Eskizai“ 30-mečio šventę Deltuvoje. Ir ne prisidengus debesėliais, lietučiu ar saulyte pastovėti už kadro, bet driokstelti visa smelkiančios vasaros liūties žaibu.

O kas šito nenori, nesiekia, ir kaip Romas, išlipęs iš mašiniuko Deltuvoje, negalvoja? Tiesa viena – sprukti nėra kur, juolab girdisi ir ausiai mieli sugužėjusių kolegų šūksniai, pajuokavimų šurmuliukas. Bendraminčių pulkelio nešiojami suolai pirmyn, atgal – palei prūdą, prie senosios klėtelės liepos, šalia paminklinio obelisko. Čia jau ir įgarsinimo aparatūra, mikrofonų derinimo skanduotė – vienas, vienas, vienas – kaip mane girdite? Iš rankinukų ir kuprinių ant suolų dėliojami rank-raščiai, užrašinės, paskutiniojo „Eskizų“ 29-ojo numerio egzempliorių pilnos dėželės, pagarbos ženklai svarbiausiems.

Renginio pradžia nenusakoma, bet planuota – almanacho leidinio redaktorių, brolių Vytauto ir Kęstučio Česnaičių, praeities ir dabarties ataskaitų duetas. Svarstymai ir apibendrinimai, apibendrinimai ir pastabos, praėjusio 30-mečio įvykių apžvalga Stasio Pulkauninko prisiminimuose. Kaip 1991-aisiais po redakcinės chebrytės jaunatviško pasisėdėjimo legendinėje „Pivonijoje“ (kur lankėsi Vytautas Kernagis) gimė leidinio „Eskizai“ pavadinimas, dėliojosi tolimesni keliai.

Ar ne tuomet pasklido garsioji „Montego bėj, santechniku aš dirbu Ukmergėj!“, pagalvojo Romas, geru žodžiu prisiminęs jos autorių ir skaičiuodamas į Anapilį išėjusius „Eskizų“ kūrybos bičiulius ukmergiškius: Joną Takarevičių-Lietų, Liutaurą Ulozą, Reginą Pakėnienę, Virmantą Janušką, Gintautą Stankaitį, Vincą Lukšą, Joną Kevelkštą, Edmundą Steiblį ir netgi Kafką – Algį Kavaliauską.

„Mes prikalsim Jėzų Kristų, / kad ant žemės nenukristų, / kad ant žemės nenukristų / kad į dangų nenuskristų. Ir tarp žemės ir dangaus / kabaliuos sūnus Žmogaus – įspūdinga figūra / Ir ateis Nauja Era. Ir ateis Nauja Era su Senąja Nešvara. Ir Senoji Nešvara / dar smagiau sušuks – URA!“ – prie mikrofono priėjęs iš lapelio kūrybinį dragą Danguje ir žemėje esantiems pasiuntė ir Romas.

Mažojo žmogaus kūrybiniai pasažai nuvilnijo šnabždesiais, plojimais, susižavėjimo šūksniais, įtaigumu – jau seniai to negirdėjome. Kabinosi kaip žemuogių pievelėje erkės į kūną, negalėjai pajudėti, atsikratyti, sėdėjai sustingęs ir žiopčiojai. Dar ne vieną siurrealistinį eilėraštį „Eskizų“ šventėje paskaitęs ir misiją atlikęs Romas nuvinguriavo už suolų gurkštelt vandens ir parūkyti.

Prie mikrofono priėjusi Vladimiru Vysockiu gyvenanti Irena Tamošiūnaitė-Aršauskienė prabilo, kaip ir savo laiku jos dievaitis, savikritiškai. Kūryba nebe ta, kuri buvo, nebėra ką kontemp-liuoti, šalyje ir galvoje suirutė. Įtakos atsirasti paskutiniesiems eilėraščiams turėjo apsilankymas kaime, kilo įkvėpimas, kūrėsi eilėraščiai.

Apie kaimą išgirdusi poetė Leonora Jankeliūnienė nebegalėjo nustygti, dar sykį atpasakojo kūrybinius vargus rengiant ir leidžiant neeilinę Pagele(a)žių kaimo – šeimos tremties knygą. Keista, bet sodietiškos poezijos puoselėtoja lyrikos irgi nebeskaitė – tarmiškai dėliojo ulyčiose išgirstus gyvenimo fragmentus ir alpo prisiminimais. Prieš klausytojus išėjęs Vytautas Jancikevičius prisipažino vyriškai – ir jam eilėraščiai jau praeitis – paskaitė prozos kūrinių ir nuskubėjo už suolų pasišnabždėti su Romu.

Vitalija Akstinavičiūtė priminė sudėtingo likimo menininką Juozą Akstiną. Teatralo, dailininko gyvenimas susidėjo iš veiklos tarpukario Ukmergėje ir pokario Monrealyje etapų. „Visą gyvenimą mano dėdę Juozą lydėjo teatras ir dailė, vaidino, tapė, gyveno Kanados lietuvių bendruomenėje“, – susirinkusiems pasakojo Vitalija, primindama publikaciją „Eskizuose“.

Vaiva Kuodytė kirto tiesiai – kodėl „Eskizuose“ rašoma jos mergautinė pavardė, kai ji, jau gerą dešimtmetį sukūrusi šeimą, gyvena vyro pavarde. Teko raudonuoti, redkolegijos vardu patikinti, kad tai daugiau nebepasikartos, kad deltuviškė poetė susimiltų ir neapsižiūrėjimą atleistų. „Kai susitvarkysite – atsiųsiu ir poezijos, – užbaigė pasisakymą prie mikrofono V. Kuodytė-Žiauberienė – lipsiu į „Bitės“ kalnelį pasisemti kūrybiškumo“.

Baisingai nejaukią atmosferą po Vaivos sušvelnino Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotoja Sigita Astikienė, patraukusi susirinkusiųjų dėmesį publikacija „Eskizuose“ apie Ukmergės Sąjūdį. 1990-ieji – pokyčių metai. Visa tai ji analizavo tuometinėje spaudoje – „Aistuvoje“ ir „Gimtojoje žemėje“. Sausio įvykius Vilniuje fotografavęs Virgis Apanavičius po jos ištarė: „Ant savo pečių atnešėme politinės kaitos ir laisvės pavasarį.“

Kai prie mikrofono priėjęs Albinas Pavasaris suaimanavo, kad negalįs po mokytojo V. Lukšos mirties atsigauti, supratau, kur šuo pakastas. Sietynų Vinco nebėra, bet daugiavalandiniai pokalbiai ir bendravimai su poetu jo sodžiuje išlieka ilgam. Kaip ir pagarba rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, kurią paskutiniuose „Eskizuose“ skaitytojams pristatė informatyvus Raimundo Klimavičiaus darbas.

Autoriui neatvykus, apie rašytoją ir jai modernaus paminklinio obelisko atsiradimą Deltuvoje prakalbo Deltuvos seniūnas Gintaras Radzevičius. Pasirodo, 19 šimtmečio pabaigoje Deltuvoje, Tiškevičiaus dvare, buvo surengti bitininkystės kursai, kuriuos lankė Gabrielė, vėliau pasirinkusi rašytojos „Bitės“ slapyvardį. Bitės – darbštumo, gerumo, šeimininkiškumo atminimo ženklą G. Petkevičaitei Deltuvoje įgyvendino autorių grupė. Medžio, metalo dirbiniais inkrustuotas „baublys-avilys“ tapo prasmingu edukaciniu naujadaru miestelyje.

„Prisiminkime, kad iš korių gaminamas vaškas, kuris naudojamas liejant varpus“, – kalbą prie mikrofono pradėjo Kultūros centro Deltuvos skyriaus vadovė Daiva Stimburienė. Lyg specialiai, lyg ir ne, po jos žodžių suskambėjo didžiojo 800 metų Deltuvos obelisko varpelis, primindamas istorinių Švč. Trejybės bažnyčios varpų likimą, aprašytą paskutiniame almanacho numeryje. Po Pirmojo pasaulinio karo pradingusius Kęsgailaičių dovanotus varpus 1926 m. pakeitė Šv. Kazimiero vardo, Kaune parapijiečių lėšomis nulietas skambuoklis, kuris 95 metus džiugina tikinčiuosius.

Apie dvasios skambesį širdyse prabilo ir į renginį atvykęs kunigas Julius Grigonis. Pasidžiaugęs kūryba, atkreipė dėmesį į tikėjimo galią – ne vien duona žmonės sotūs. Dvasia aukščiau visuotinumo sunkiai pasiekiama. Atraskime laiko bent į ją pažvelgti, parymoti, vertinkime kūrybos džiaugsmą, kaip yra čia šiandien daroma, užbaigė kunigas.

Erika Mikučionienė ir kiti vėliau kalbėjusieji nedaugžodžiavo, sveikino almanacho „Eskizai“ kūrėjus – žinome, skaitome ir net studijuojame. Negali nuneigti almanacho leidėjų 30-mečio veiklos ir jos reikšmės šalyje. Spaudos produkto, tradiciškai pristatomo Žolinės dieną Deltuvos Švč. Trejybės parapijoje po šv. Mišių.

Po Erikos kalbos prasidėjusioms liaupsėms ir pagyroms atrodė nebebus galo, jos buvo taip laukiamos, mielos, viltingos… Ir atsitik tu man taip, svarbiausioje renginio panegirikų dalyje mikrofonas neatlaikė ir, kiek pakrenkštęs, nutilo, dingo ir garso takelis. Daugumai tai buvo jau nė motais, rikiavosi prie dėželėse sukrautų „Eskizų“, juos vartė rankose ir jais džiaugėsi.

Pučiant stipriam rugpjūčio vėjui, pakvipo arbata ir kava, sumuštinių ir saldumynų vaišėmis. Artėjo antroji šventės dalis – gurmaniškos pramogos. Laisvė kabinti medaus – tarti vieną kitą svaresnį žodį kaimynui. Ak, tas laikas, kaip jis bėga, kaip jis lekia be jokių skrupulų einančiai akimirkai.

Kuomet nuo gausiai nukrautų stalų surinkti paskutiniai trupiniai buvo susiberti į burnas, po pažasčia nešinas diplomatuku, Romas tarė – laikas braukt namolio. Po sunkių dienos darbų atsipūtus gyventi…

Vijolės IVANAUSKIENĖS nuotraukos