Geriausiai egzaminus išlaikęs abiturientas į ateitį startuoja nuo istorijos studijų universitete

Baigėsi valstybinių brandos egzaminų sesija. Šiais metais ji ypač buvo sėkminga Jono Basanavičiaus gimnazijos abiturientui Pijui Brazinskui. Visų jo pasirinktų egzaminų žinios įvertintos aukščiausiu balu. Keturis šimtukus gavęs gimnazistas jau kelia sparnus ir savo ateitį sieja su istorijos studijomis Vilniaus universitete. Taigi, su Pijumi ir kalbėjomės apie svajones, prisiminėme mokyklą, mokytojus, pomėgius ir užsiėmimus.

– Kaip Pijus galėtų save pristatyti?

– Tinkamai save pristatyti – visuomet sunkiausia užduotis. Dažnai atrodo, jog daugelis faktų yra tiesiog neverti paminėjimo. Šiuo metu kartu su šeima gyvename kaime, netoli Ukmergės. Džiaugiuosi, kad kasdien galiu laiką leisti gamtoje, atitrūkti nuo miesto triukšmo.

Mano mokyklinis kelias prasidėjo Dukstynos pagrindinėje mokykloje, joje praleidau aštuonerius metus. Ten sutikau puikių mokytojų, padėjusių man siekti savo tikslų, nuolatos skatinusių tobulėti. Norėčiau paminėti pradinių klasių mokytoją Bronę Mickuvienę, istorijos mokytoją Vidą Pulkauninkienę, lietuvių kalbos mokytoją Genovaitę Stuknienę. Su šiomis pedagogėmis ryšį palaikau dar ir šiandien, džiaugiuosi išsaugota mokinio bei mokytojo draugyste.

Šiemet baigiau Jono Basanavičiaus gimnaziją. Ši mokykla atmintyje visada išliks kaip ypatinga vieta. Kompetentingi ir geranoriški mokytojai, draugiška bendruomenė, išpuoselėtos erdvės sudaro visumą, lemiančią puikias sąlygas tobulėti ir augti. Kalbėdamas apie šią gimnaziją negaliu išlikti nešališkas, tačiau manau, kad ją pagrįstai galima vadinti puikia, šiuolaikiška mokslo įstaiga.

– Kiek žinau, visada buvai gabus, aktyvus mokinys. Kokioje veikloje dalyvavai, kokius užsiėmimus lankei?

– Nuo pat pradinių klasių lankiau daugybę būrelių. Mokiausi žaisti šachmatais, lankiau šokio pamokas, Meno mokyklos Muzikos, o vėliau – ir Dailės skyrių. Šios veiklos praplėtė mano akiratį, leido atsirinkti tai, kas man išties įdomu. Džiaugiuosi, kad savo kelyje sutikau puikius muzikos mokytojus – Danutę ir Valentiną Pliskus. Inteligentiški, visapusiškai išprusę ir puikiai su mokiniais bendrauti mokantys pedagogai mano atmintyje visada išliks kaip tikras mokytojo idealas. Nors ir nebuvau gabus akordeonistas, tačiau puikiai prisimenu šias pamokas. Nemažiau už jas vertingos ir įvairiausios diskusijos, V. Plis-kaus pasakojimai apie Sąjūdžio laikus, tuometį Kauną, muzikos ir meno istoriją… Taip pat norėčiau paminėti ir dailės mokytojus Dainių Tijūnėlį bei Irutę Kiseliovą, kuri, be kita ko, yra ir mano krikšto mama. Šie žmonės leido visai kitaip pažvelgti į meno pasaulį, rasti jame vietą sau. Vieną atmintyje įsirėžusią D. Tijūnėlio frazę: „Svarbu procesas, o ne rezultatas“, įvairiose situacijose taikau dar ir šiandien.

– Esi tapęs LRT visuomeninio projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ nugalėtoju. Kas paskatino dalyvauti šiame žaidime? Kiek metų tęsėsi šis tavo kelias, ar visuose etapuose pavykdavo laimėti?

– Šiame žaidime paskatino dalyvauti mama, drąsino ir pirmoji mokytoja B. Mickuvienė. Mano kelias šiame projekte tęsėsi 8 metus, jame buvo visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų. Ten įgyta patirtis itin vertinga. Dabar kur kas mažiau bijau televizijos kamerų, išmokau lanksčiau bendrauti, tiksliai atsakyti į klausimus. Šis projektas yra ir puiki galimybė sutikti bendraminčių, susirasti naujų draugų. Todėl visiems 5-12 klasių ukmergiškiams rekomenduoju nebijoti ir užpildyti projekto anketą.

– Kokie tavo mėgstamiausi dalykai – pamokos, užsiėmimai? Ar visuomet buvai pirmūnas, gal buvo ir nemėgiamų sričių?

– Mėgstamiausia pamoka – istorija. Būtent čia norėčiau paminėti istorijos mokytojos V. Pulkauninkienės indėlį. Jos pamokos, gebėjimas įtaigiai ir įdomiai pasakoti lėmė dar didesnį mano susidomėjimą šiuo mokslu, padėjo pamatą ateities pergalėms įvairiuose istorijos konkursuose. Nors visuose dalykuose buvau pirmūnas, vis tik kai kurie užsiėmimai nebuvo itin mėgiami. Ilgainiui supratau, kad fizika, biologija, informatika – ne man.

– Šie mokslo metai visiems buvo nelengvi – mokytis teko nuotoliniu būdu. Kokias pamokas išmokai, gal teko susidurti su problemomis, o gal patiko toks mokymosi būdas?

– Mokytis nuotoliniu būdu buvo nemenkas iššūkis. Teko pasitelkti lankstumą, stengtis neprarasti motyvacijos. Turbūt kiekvienas puikiai supranta, kaip sunku keltis į pirmą pamoką, kai už lango dar tamsu, o gulėti lovoje taip šilta ir gera… Vis tik teko susitaikyti su esama padėtimi, išsaugoti savikontrolę, nes įgyjamos žinios, ilgalaikės perspektyvos kur kas svarbiau už laikinus malonumus.

– Kokie tavo laisvalaikio pomėgiai, hobiai?

– Didžiausias mano pomėgis – kelionės. Už tai, kaip ir už daugybę kitų dalykų, esu dėkingas mamai. Būtent jos dėka būdamas vos dvejų metų „išsiruošiau“ į savo pirmąją kelionę, kurios metu lankėmės Latvijoje. Kartu su mama esame apkeliavę kone visą Europą, tad kelionių patirtis vertinu ne ką mažiau nei mokyklos suole įgytas žinias.

Dar vienas pomėgis – intelektualiniai žaidimai ir protmūšiai. Kelerius metus su komanda „Šviesuoliai“ žaidėme gyvuose „Auksinio proto“ žaidimuose. Ši veikla smagi ne tik todėl, kad suteikia galimybę pasitikrinti savo žinias, kartu ji reiškia ir puikiai praleistą laiką bendraminčių kompanijoje. Šiek tiek liūdna, kad palikdamas Ukmergę kartu turėsiu palikti ir „Šviesuolių“ komandą. Vis tik tikiuosi, kad bent retkarčiais pavyks sugrįžti į gimtąjį miestą ir dar pažaisti kartu. Naudodamasis proga norėčiau palinkėti „Šviesuoliams“ sėkmės naujame protmūšių sezone!

Didžiausias Pijaus pomėgis – kelionės. Aplankyta ir Portugalijos sostinė Lisabona.

– Kokius brandos egzaminus rinkaisi ir kodėl?

– Rinkausi lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, anglų kalbos bei istorijos egzaminus. Būtent šių dalykų rezultatai man bus svarbūs stojant į universitetą. Be to, kaip jau ir minėjau, esu linkęs į humanitarinius mokslus ir konkrečiai – istoriją.

– Koks Pijaus tolimesnis kelias? Kokią profesiją ketini rinktis, kodėl?

– Visų pirma ketinu baigti istorijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Vėliau norėčiau žinias gilinti politikos ir tarptautinių santykių srityse, šiuos mokslus rinkdamasis užsienio universitetuose. Idealiu atveju norėčiau tapti diplomatu, tačiau ne mažiau patrauklus ir politiko ar akademinės veiklos kelias.

– Su kokiomis mintimis, prisiminimais, palinkėjimais palieki mokyklą, atsisveikini su draugais?

– Prisiminimų daug… Žinoma, dauguma iš jų – šviesūs. Vis dėlto mokydamasis susidūriau ir ne su tokiais maloniais dalykais. Teko suprasti, ką reiškia pavydas, kandi ironija, kitų džiaugsmas, kai tau nesiseka. Tačiau tai – tik menki ir visai nereikšmingi fragmentai gražioje mokyklinėje istorijoje. Tikiuosi, kad čia užsimezgusios draugystės ir pažintys nenutrūks, ryšius puoselėsime ir ateityje. Atsisveikindamas su mokykla norėčiau prisiminti vieno iš man labiausiai patinkančių lietuvių poetų Marcelijaus Martinaičio žodžius: „Gražu ten augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai“…

– Kada išleistuvės? Kaip šiemet ketinate švęsti?

– Atestatų įteikimas vyks liepos 27 dieną, 16 valandą, gimnazijos kieme. Kartu su būreliu draugų išleistuves švęsti nusprendėme kiek kitaip – keliausime į Italijos sostinę Romą. Kartą jau teko lankytis šiame mieste, tačiau manau, kad visų jo lobių atrasti neįmanoma net ir per gyvenimą, o pačią Romą dar ir šiandien bent jau kalbant apie kultūrą pagrįstai galima vadinti „Caput Mundi“ (pasaulio sostine – aut. past.).

 – Ačiū už pokalbį ir kuo didžiausios tau sėkmės.

Kalbėjosi Nijolė STUNDŽIENĖ

Mus remia: