Mano miestas Ukmergė

Kovo 20 dieną sukako 80 metų, kai Bajorų kaime, Želvos valsčiuje, Ukmergės rajone gimė poetė, tautodailininkė Monika Blauzdienė. Ji yra išleidusi savo kūrybos knygeles „Po saulas žiedu“ (2016), „Givienima vaizdieliai“ (2019), jos prisiminimai apie gimtąjį Bajorų kaimą aprašyti knygelėje „Senieji Želvos krašto kaimai“ (2012), eilėraščiai publikuoti Ukmergės literatų draugijos poezijos rinkinyje „Ties Vilkmerge“ (2003), kituose poezijos rinkiniuose bei almanachuose. Tiek poezijos, tiek straipsnių apie poetę galima rasti ir Deltuvos kultūros almanache „Eskizai“. Tai, kad Monika iš tiesų visada vertino ir brangino savo gimtinę, galima suprasti paskaičius jos tarmiškai parašytą knygą „Givienima vaizdieliai“, kur autorė puikiai atskleidžia savo gyvenimo istorijos momentus. Nuostabu, kaip per vieno žmogaus biografijos faktus gali atsispindėti laikmečio realijos, kasdienybė, žmonių gyvensena, tradicijos.

Norėtųsi skaitytojui pateikti dar vieną M. Blauzdienės tekstą apie Ukmergę. Poetės prisiminimai nukelia mus į XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kai būdama dar vaikas atvažiuodavo į šį miestą. Nors Ukmergė ilgainiui keitėsi, augo, gražėjo, tačiau galima manyti, kad teigiamos emocijos, užfiksuotos dar vaikystėje, turėjo įtakos ir poetės kūrybai.

 

Mielas ir gražus mūsų miestas Ukmergė. Myliu aš jį nuo seno. Žinoma, kad anksčiau jis nebuvo toks žavingas, išvaizdus ir patrauklus kaip dabar. Namai buvo aptriušę, gatvės siauros, duobėtos, šaligatvių beveik nebuvo, gėlynų upių, nepasipuošdavo kaip dabar. Krautuvės atrodė prastai, nebūdavo pakankamai gerų maisto produktų.

Esu kilusi iš kaimo, bet Ukmergė buvo mūsų rajonas. Tad su visokiais reikalais dažnokai tekdavo nuvykti į Ukmergę. Tada transporto nebuvo. Tekdavo kulniuoti į Želvą 10 kilometrų arba į Šešuolius tiek pat, o iš ten laukti kokio tai transporto. Jeigu ir pasitaikydavo koks sunkvežimis, „gruzoviku“ vadinamas, per aukštus bortus ropšdavomės ir lipdavom į jį, nors ten nebūdavo net suolų, dar ir nedengti tie „gruzovikai“ buvo. Džiaugdavomės, kad vairuotojas priima ant savo atsakomybės ir veža, nes kitaip pasiekti Ukmergę nebuvo galimybės.

Paauglystėje su mokinių būriais tekdavo atvykti į kokią nors suorganizuotą visuomeninę šventę, festivalį ar kitokį renginį. Menu ir Ukmergės stadioną: aikštė, žemės plotas, smėlis palei slėnį link Šventosios upės, aplink medžiai, krūmai net tvoros nebuvo. Vaikai ir jaunimas šoko, dainavo, deklamavo. Pačiame viduryje stovėjo didelė bronzinė mašina, galinis bortas nuleistas. Viduje ant lentynos pado ir šoko, ir dainavo ne prasmingas, bet rėksmingas ir rusiškas, ir lietuviškas „čiastuškas“. Tai pirmieji įspūdžiai iš 1955–1956 metais vykusio kažkokio festivalio.

Šiaip dažnai tekdavo atvažiuoti į Ukmergės rajono centrą, kai reikėdavo susitvarkyti kokius tai svarbius reikalus. Tada, dar paauglės akimis, miestas atrodė labai prastai ir biednai, niūrus, apskuręs, namai seni, sutūpę, aptrupėję, nedažyti. Pats centras nepatrauklus, neišvaizdus, be jokio pasigėrėjimo. Gatvės neasfaltuotos, daug kur namai tarsi landynės, aplink šiukšlės, dulkės ir panašiai. Kiek kartų teko apie 10 km kulniuoti iki Šešuolių, o ten laukti pakeleivingo sunkvežimio. Laukdavo ir daugiau žmonių. Džiaugdavomės, kad į mūsų pakeltas rankas reaguodavo į mūsų prašymą sustoti ir priimdavo, šiaip taip per aukštus bortus užsiropšdavome į mašiną, nors ir stati, kad ir neuždengtoj, nelygiais keliais nubarškindavo iki Antakalnio gatvės ir čia pat vėl laukdavom, kad vėl koks nors šoferis paklus mūsų prašymui pakeltai rankai, susimylės ir parveš. Jau susitvarkę reikalus, čia belaukdami Antakalnio gatvėje, ant kampo ties Vilniaus gatve buvo tokia vadinama žydų škala, kur vėliau buvo įkurta duonos kepykla, tai mes matydavom, kaip kraudavo duoną ir atviromis dėžėmis, ir padėklais nešdavo į mašinas. Iš ten sklisdavo duonos kvapas, kuris kutendavo nosį ir sužadindavo apetitą išalkusiam skrandžiui. Dabar šioje vietoje yra IKI parduotuvė ir mašinų stovėjimo aikštelė Antakalnio ir Vilniaus gatvių sankryžoje.

Prisiminė dar vienas atvejis. Neprisimenu, kokiu tai būdu, dar su amžinatilsį tėveliu 1955 ar 1956 metais žiemą atvykome į Ukmergę. Tėvelis turėjo svarbių reikalų pas buvusį kaimyną, kuris jau daugelį metų gyveno Ukmergėje. Atvažiavom iš vakaro, kad galėtume po darbo jį rasti namuose. Jie šnekučiuojasi, o man parūpo pavaikščioti po miestą. Žiema, tykus vakaras, jau sutemo, gatvėse užsidegė šviesos, sninga, tyliai krenta lengvos purios snaigės. Viena vaikštau miesto gatvėmis ir dairausi. Man gražu, nuostabu, tiesiog romantiška, toks nepakartojamas, nepaprastas, nepamirštamas vaizdas, tuo labiau kad aš, galima sakyt, dar vaikas, pirmą kartą mieste. Lempos skleidžia šviesą, apšviečia gatves, šalikeles, tik gėrėkis. Įsimintina visam gyvenimui…

Parengė Sigita ASTIKIENĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-raštotyros skyriaus vedėja

Mus remia: