Trys meilės laiškai gimtajai Želvai

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

Atsirado jie labai netikėtai ir vienas po kito ,,apsigyveno“ gimnazijos muziejuje, suteikdami nepaprastą prasminį ir vizualinį įspūdį. Ir ne tik – visi trys sudėlioti iš gražiausiųjų, kokių begali būti žmogaus širdyje, jausmų – meilės, ilgesio, pagarbumo, tikėjimo, šviesių vilčių, dėkingumo.

„Mintimis aš dažnai sugrįžtu pas tave/ ir tavąsias gatves aš lyg mylimos plaukus šukuoju“,

 – tokia visų trijų laiškų autoriaus eilėraščio apie Želvą eilute galime apibūdinti pirmąją dovaną. Tai – pirmasis laiškas, pirmoji odininko tautodailininko, buvusio mūsų mokyklos auklėtinio Mindaugo Paknio dovana gimtajai Želvai – miestelio žemėlapis. Laiškas ne atsiųstas, o dovanotas Želvos bendruomenei, ir ne rašytas, o įspaustas ant odos, parinkus Želvos žemių spalvą – rusvą, kaip šiame kalnų kalnelių krašte. Jame – gimtinė su jos istorija, Atminties ženklais, lyg spinduliais išsidėsčiusiomis miestelio gatvėmis su jų vardais, iškilieji statiniai, lyg dar tebesantis hipodromas… Viskas – su vardais, pavadinimais, ženklais, simboliais… Tenka tik stebėtis, kaip autorius gerai pažįsta mūsų miestelį, žino jo istoriją! Nepamirštas ir svarbiausias Želvos simbolis – herbas (jį 2004 m. sukūrė mūsiškis skulptorius Vaidas Ramoška) – jis patalpintas žemėlapio kamputyje. Nuo 2017 metų žemėlapis tapo vienu iš įdomiausių muziejaus eksponatų, padedančių matyti miestelio dabartį ir praeities pėdsakus. Ypač domisi šiuo kūriniu mūsų mokiniai, kuriems odinis žemėlapis padeda geriau pažinti Želvą.

„Mano deive žalsva/ sapnuose tau karūną Karališkių duodu…“

– kita to paties autoriaus eilutė, kurią skaitome ant odos įspaustame eilėraštyje „Želva“. Tai antrasis, ypatingas kūrinys ant odos, antrasis to paties autoriaus laiškas – eilėraštis arba senosios Želvos portretinė iliustracija. Meno kūrinio autorius eilėraščio fonui pasirinko kiek šviesesnę rusvą spalvą, tarsi skleidžiančią kūrėjo šilumą, kuri dvelkia iš kiekvienos eilutės ar odoje įspaustos grakščios linijos, eilėraščio žodžių. Tekstą tarsi apglėbia didinga baltų genties moters figūra, simbolizuojanti senuosius tikėjimus, didybę, meilę… Portretinėje senosios Želvos charakteristikoje – kaimų motyvas („mano deive žalsva,/ tau karūną Karališkių duodu“/ „Davenių dievų dovanota skraiste apsigobus/ link Rasališkių rasų/ ant ašvienio sėdies…“, senų krašto legendų fragmentų nuotrupos ir jausmų kulminacija eilėraščio gale – „aš dažnai sugrįžtu pas tave…“ Ypatingas buvo ir dovanos įteikimo momentas 2018-ųjų želviečių susirinkime. Mindaugas pirmą kartą pristatė tarsi du kūrinius – eilėraštį „Želva“ ir odoje įspaustą jos portretą. Jaudinanti akimirka, kai menininkas pirmą kartą gyvenime skaitė savo kūrinį gimtinei – taip nuoširdžiai ir pakiliai, su ypatinga intonacija. Tai buvo tarsi Malda, skaityta su ašaromis akyse. Mes supratom, ką Mindaugui reiškė GIMTINĖ… O nepaprastas odinis paveikslas-žemėlapis netrukus rado vietą gimnazijos muziejuje, šalia odinio Želvos žemėlapio.

„Ne, ne poetas aš, tik eilutes rašau…“,

 – taip Mindaugas pristato nedidelę savo eilių knygelę „Perženk slenkstį“, kuri buvo labai netikėta ir autoriui, ir mums, jį pažįstantiems nuo vaikystės. Tai ir buvo tas trečiasis meilės laiškas gimtinei. Jo priešistorė – 2018 metai, kai autorius parašė pirmuosius eilėraščius. „Perženk slenkstį“ – tai kalbėjimas gimtinei, „kur ant aslos keturiomis praropojo kūdikystė mana,“/ „kur miškingi plotai, medžiai šneka paukštelių skambesy“… Poetine retorika autorius tarsi kviečia pajausti ypatingą jo gimtojo kaimo grožį: „Ar girdėjot chorališką gaidą Aušros?,/ Gervės klyksmą rytinį?“/ „Ar regėjot Karališkių dangų naktinį?“… O apie mažą gimtinės miesteliuką Mindaugas kalba su patosu: ,,Tu spindulys tamsioj nakty ir meilė man pirma,/ tu man pirmoji mylimoji mergina…“/ „aš dažnai mintimis sugrįžtu pas tave/ ir tavąsias gatves aš lyg mylimos plaukus šukuoju“, užbaigdamas savo jausmų virpulį aukščiausia gaida – priesaika „per amžius būsi, Želva, man šventa…“ Gražiausius savo eilėraščius Karališkių vaikas skiria savo brangiausiems žmonėms, dėkodamas už šilumą ir meilę, už patirtą džiaugsmą. Eilėraščiai „Blynai“, „Tėvui“ – tai padėkos mirusiems tėvams: mamai – už šilumą ir meilę, tėvui – už tai, kad „taip lengvai į tikslą tiesiai ir žengiu“… Gražiausios, džiaugsmingos eilės skirtos dukrelėms Austėjai, Gabijai, anūkėlei Gaistei, žmonai Svetlanai, o truputį švelnios ironijos įpinta į broliui Valdui rašytą eilėraštį „Karališkių valdovas“: „tokioj Karališkių pelkėtoje šaly/ gyvena šių valdų valdovas Valdas“. Didžiuodamasis autorius prisimena savo senelį Juozą Paknį, kadaise garsų Rasališkių šokėją ir armonininką, o senelę „kalbina“ gimtąja tarme: „ataičia aš, babyt, tikrai atlėkčia/ par Žielvas muožuji mestielį…“ (eil. „Babytei“). Eilėraščiuose apie gamtą Mindaugas sieja jos vaizdus su papročiais, tradicijomis, primena tai, kas primiršta. Prasmingi eilėraščiai „Kovas“, sveikinant 40 paukščių sugrįžimą ir pavasario džiaugsmą, „Balandis“ – Prisikėlimo šventę, „Gegužė“ – Sekmines, „Birželis“ – šienapjūtės šurmulį… Eilėse – šviesus džiaugsmas, dvasinė palaima, noras išsaugoti tai, kas kartų kartoms buvo šventa… Žavi tai, kad Mindaugas gerai pažįsta savo gimtinę, jos gamtą, istoriją. Jis kalbina upes ir upeliukus, jam nėra nereikšmingų vietų, vardų, jam rūpi piliakalnių paslaptys, jis kuria savo legendų versijas ir aiškina Paželvių, Bliūdašilio, Želvos vardų kilmę. Įdomiai, originaliai, pakilia poetine kalba… Ir AČIŪ jam už tą didelę meilę namams, mylimiems žmonėms, Želvos kraštui, Želvai. Ir už originalų poetinį žodį, užgimusį iš nuoširdžių jausmų, už jų tyrumą ir tikrumą. Kukli nedidelė M. Paknio 44 eilėraščių knygelė, kurią sudarė pats autorius su dukrele Austėja, redaktore ir viršelio bei iliustracijų dizainere, dovanota 2019-ųjų vasarą, po Poezijos šventės Želvoje, kurioje Mindaugas tapo laureatu. Tų knygelių niekur nerasi – jų autorius išleido tik keliolika, visas padovanojo, vieną – savo mokyklos muziejui. Ji yra Želvos krašto poetų kampelyje…

„Gal metai bėgs ir nesutryps manęs.? Aš prasiveršiu per gyvenimo marias…“

 – tai eilutė iš trumpučio šio autoriaus eilėraščio „Gal“, nusakanti menininko gyvenimo siekį ir kūrybinės sėkmės kelią. M. Paknys gimė 1967 metais Karališkių kaime, netoli Želvos miestelio. Vaikystėje mėgo drožti medį, piešti, pinti ir… svajoti. Kartais tos svajonės paslapčių pilnoje gamtoje jį tarsi užburdavo ir jis nebespėdavo į pamokas, už tai gaudavo barti ir mokykloje, ir namuose. Kai baigė 8 klases, gavo siūlymą stoti į Veprių profesinę mokyklą, kuri mokė traktorininko profesijos, bet tai buvo ne jam. Širdis netraukė. Mindaugas pasirinko kitą kelią – Vilniuje mokėsi batsiuviu, vėliau dirbo fabrike ,,Batas“ odos užtraukėju. Nuo 1987 metų pradėjo darbą Odos ceche. Čia ir susidomėjo odos meniniais darbais. Netrukus ir pats pradėjo kurti. Piniginės, raktinės, dėžutės, rankinės – tokiais darbeliais džiugino artimuosius, pradėjo dalyvauti mugėse. Vėliau tobulėjo UAB „Natanella“, o profesinė sėkmė atvedė į odos gaminių Lietuvos–Izraelio įmonę „Olizei“.

Ėjo 1991-ieji metai. Mindaugui sekėsi. Jis dalyvavo Vilniaus Kaziuko mugėse, Klaipėdos Jūrų šventėse, „Gyvosios archeologijos“ dienose Kernavėje, sostinės folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Jo darbai vertinami, perkami, o profesinius pasiekimus liudija laimėjimai – nuo 2005 m. M. Paknys yra Tautodailininkų sąjungos narys, o nuo 2013 m. turi meno kūrėjo statusą. Tuo pat metu konkursinėje liaudies meno parodoje ,,Aukso vainikas 2013“ regioninio turo taikomosios dailės nominacijoje jam atiteko antroji vieta. Mindaugas dalyvavo keliuose projektuose, tarp jų – „Vilnius – Lietuvos kultūros sostinė“ ir „Amatų gildija“. Kūrėjas su savo darbais dalyvavo daugiau nei 20–yje parodų Lietuvoje, vienoje – Varšuvoje. Vis tik smagiausia buvo savo darbus eksponuoti gimtojoje Želvoje – savo mokyklos muziejuje, gimtųjų Karališkių Amatų šventėje vasarą. Tarp Mindaugo darbų – ne tik įvairūs gaminiai iš odos, bet ir paveikslai, kurių du galime rasti gimnazijos muziejuje. Du menininko kūrinius įsigijo Nacionalinis dailės muziejus. Su M. Paknio kūryba galima susipažinti virtualioje erdvėje, jo Facebook paskyroje.

Mes, želviečiai, didžiuojamės, kad mūsų kraštas, nežymus savo istorija, negarsus didvyrių žygiais, bet didis čia gimusių, augusių žmonių darbais. M. Paknys – vienas iš jų. Tebus laimingas jo sėk-mės ir gyvenimo kelias.

Želvos gimnazijos muziejaus nuotraukos

Želvos muziejui kraštiečio M. Paknio dovanotas darbas.

Mindaugas PAKNYS

Želva

Iš legendų senų, nuo miglotų Paželvių pilies

basomis per Želvelę brendi,

iškilimus grakščius apsisiautus

Davenių dievų dovanota skraiste,

 link Rasališkių rasų, ant ašvienio sėdies.

Tavo dievišką balsą

skardely skardžiam įsiklausęs girdžiu.

Aidija dainių Dainiškių, kad tavo garbė mudoje,

O gal ir Remeisių rimuos surimuota.

Tave saugo narsieji mūs bočių kariai

Mūžės bėgyje Bikoniai.

Mano deive žalsva, sapnuose

tau karūną Karališkių duodu.

Mintimis aš dažnai sugrįžtu pas tave

ir tavąsias gatves aš lyg mylimos plaukus šukuoju.

Mano sielos gelmėj, mano Želva tyra,

sugrįžtu pas tave.

Karališkiai, 2018 m. birželio 1 d.