Po Moljero komedijos „Skapeno išdaigos“ premjeros Ukmergėje 1943 metais. Centre – S. Pilka.

„Ukmergės krašto atradimai“, Kultūra

Stasys Pilka – režisierius, prisidėjęs kuriant Ukmergės teatrą

Datos ir žmonės

1976 metų vasario 5 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, mirė teatro aktorius, režisierius, spaudos kritikas Stasys Pilka. Jis įnešė didelį indėlį ir į Ukmergės krašto kultūrą, kai Antrojo pasaulinio karo metu mūsų mieste buvo steigiamas teatras.

S. Pilka gimė 1898 m. gegužės 8 dieną Sankt Peterburge. Jo gyvenimas ir kūryba apžvelgiama 2008 metų Deltuvos kultūros almanache „Eskizai“: „1916 metais S. Pilka baigė Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnaziją, 1916-1919 m. mokėsi Petrogrado Karo medicinos akademijoje. 1918 m. lankė Petrogrado Imperatoriškuosius dramos kursus ir papildomai studijavo aktorystę profesinių sąjungų meno mokyklose. Kaip mena scenos veteranė Teofilija Vaičiūnienė, kuri tuo metu gyveno Petrograde, į teatrinę veiklą S. Pilką pastūmėjo geriausias jo draugas kraštietis Petras Vaičiūnas. Būsimasis dramaturgas jame įžvelgė talentingos asmenybės bruožus, ir „verste privertė“ laikyti egzaminus į tuometinę valstybinę Aleksandros dramos teatro mokyklą Sankt Peterburge.

1919 metais prasideda aktoriaus, būsimojo režisieriaus ir teatro pedagogo kelias.

Įsijungęs į Lietuvių klubo veiklą, jis pradeda vaidinti įvairiuose spektakliuose (pvz. H. Zudermano „Joninėse“ šalia P. Vaičiūno ir T. Vaičiūnienės).

Kiek vėliau, 1921 m., jis susipažįsta su Sankt Peterburgo pirmaujančių režisierių meistriškumo mokyklomis, o baigęs režisūros kursus Maskvoje, sugrįžta į Lietuvą ir pradeda dirbti Kauno meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykloje. Čia 1922 m. kovą jis debiutuoja režisūroje, pastatydamas A. Puškino 2 v. tragediją „Mocartas ir Soljeris“. Kupinas jaunatviškos energijos S. Pilka išbando kūrybines jėgas mėgėjiškuose teatruose (Liaudies namų, Šiaulių) bei švietimo įstaigose. vaidina profesionalioje Kauno Valstybinio Dramos teatro scenoje, režisuojant Konstantinui Glinskiui. Tačiau pasikeitus to teatro vadovams (vietoje L. Giros – A. Sutkus), S. Pilka atleidžiamas iš aktoriaus pareigų.

1926 m. jis išvyksta į JAV. Čia teatrinio meno entuziastas 1926-1929 metų laikotarpyje pastato S. Kymantaitės-Čiurlionienės 4 v. dramą „Aušros sūnūs“ (1924 m.), P. Vaičiūno 4 v. komediją „Tuščios pastangos“ (1928 m.), 4 v. dramą „Sudrumsta ramybė“ (1929 m.) ir kitus veikalus.

1929-ųjų birželį S. Pilka sugrįžta į Lietuvą, įsidarbina Kauno valstybės teatre. Įsijungęs į gimtojo krašto teatrinę veiklą, režisuoja eilę spektaklių vaikams, pvz. H. K. Anderseno „Mažas Idos gėles“, „Piemenaitę ir kaminkrėtį“ bei kitus.

Neaplenkia ir intelektualinio žiūrovo, pasiūlydamas įvertinti A. Vienuolio dramą „1831 metai“, P. Vaičiūno „Aukso gromatą“ ir kitus spektaklius. Kuria pagrindinius vaidmenis režisierių K. Glinskio, Boriso Dauguviečio, Andriaus Olekos-Žilinsko pastatymuose…

S. Pilka – Nesčiastlivcevas.

1932–1933 m. jis vaidina Valstybės teatro Šiaulių skyriuje.

1942 metais įsijungęs į Ukmergės savivaldybės teatro steigimą, S. Pilka pastato tris veikalus: P. Vaičiūno „Tėviškės pastogė“, S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, Moljero „Skapeno išdaigos“. Deja, ukmergiškių aktorių sukeltos intrigos ir valdžios aplaidumas priverčia S. Pilką palikti Ukmergę.

Išvykęs į Kauną dar spėja surežisuoti E. Skribo „Moterų kovą“ ir, baigiantis karui, pasitraukia į Vakarus.

1947 m. jis apsigyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Organizuoja teatrinę veiklą Čikagoje ir pastato tokius spektaklius kaip Juozo Grušo „Tėvas“ (1949 m.) Ir Juozo Pet-rulio „Prieš srovę“ (1956 m.).

Visą gyvenimą atidavęs teatrui S. Pilka ir šiandien lieka vienu žymiausių lietuvių kultūros veikėjų. Jo kūrybinį palikimą sudaro 200 charakteringų vaidmenų ir apie 50 režisūros darbų profesionaliose bei mėgėjų scenose. Jo iniciatyva Kaune buvo įsteigtas teatro muziejus (1935 m.) ir parengtas 2 tomų teatro almanachas, apimantis 1889-1955 m. laikotarpį. 1927 m. jis parašė 3 v. komediją „Žemės rojus“. Rašė straipsnius „Naujajai Romuvai“, „Vairui“ „7 meno dienoms“ ir kitiems periodiniams leidiniams.

Kaip prisimena lietuvių išeivijos atstovas K. Janulis, bendravęs su S. Pilka paskutiniais aktoriaus metais, vienišą režisierių jis sutiko Čikagoje 1957 metais M. Dobužinskio piešinių parodoje. S. Pilka pavedė jį per salę ir parodė į piešinius, sakydamas, kad tai jo režisuotų veikalų dekoracijų eskizai… Taip, matyt, atsisveikino su teatru.“

Už savo veiklą 1938 metais S. Pilka buvo apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu.

Svarbesni aktoriaus vaidmenys: Ferdinandas, Vurmas (F. Schillerio „Klasta ir meilė“ 1922 m.), Senelis (M. Maeterlincko „Nekviestoji viešnia“), Almaviva (P. A. de Beaumarchais‘o „Pašėlusi diena arba Figaro vedybos“), Henšelis (G. Hauptmanno „Vežėjas Henšelis“ visi 1924 m.), Nesčiastlivcevas (A. Ostrovskio „Miškas“ 1925 m.), Barva (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“ 1936 m.), Gajevas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937 m.).

Paruošė Nijolė STUNDŽIENĖ

Kauno miesto muziejaus, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro ir Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ nuotraukos

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas