Ukmergės miesto savivaldybės kūrimasis 1918–1919 metais

Ieva DEVIATNIKOVAITĖ

Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė

„Manoma, kad Ukmergės miestas įkurtas net X šimtmetyj.

Senovėje tai buvo lietuvių apgyventa vietovė su pilim, kurios piliakalnis iki šiol yra likęs senesnės miesto dalies viduryje.“

(V. Ruša, 1939 m.)

Atlikdama tarpukario Lietuvos teisės tyrinėjimus, ieškodama medžiagos, netikėtai Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje „atradau“ nedidelės apimties (25 psl.) Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto studento, Ukmergės teismo antstolio, Ukmergės II apylinkės teismo teisėjo Vinco Rušos 1939 m. parašytą diplominį darbą tema „Ukmergės miesto savivaldybės įsikūrimas“. Darbas sudomino dėl to, kad kažkas taip detaliai aprašė miesto, kuriame gimiau, istoriją ir, aišku, dėl jame minimų mažai girdėtų faktų. Prisipažinsiu, duomenys, kuriuos pateikia tarpukario Lietuvos teisininkas, nėra pakiliai nuteikiantys, atvirkščiai – atskleidžiantys mūsų miesto ir apskritai mūsų krašto sudėtingą istoriją ir likimą.

V. Ruša aprašė Ukmergės miesto savivaldybės kūrimosi aplinkybes, eigą 1918–1919 metais. Tačiau keletą eilučių autorius skyrė ir senajai miesto istorijai.

Laikotarpis iki 1918 metų

Darbo chronologinės ribos yra pakankamai plačios – apžvelgiama miesto istorija nuo X amžiaus. Studijuodamas senovės laikotarpį, diplomantas pateikė ir gerai žinomų, ir mažiau žinomų faktų. Antai jis rašė, kad 1797 m. Ukmergė buvo vadinama Vilniaus vietininkystės apskrities miestu, vėliau – Lietuvos gubernijos miestu, o 1842 m. – Kauno gubernijos apskrities miestu. XIX amžiuje, pasak teisininko, Ukmergė buvo „gyvas prekybinis miestas“, nes per ją ėjo tuo metu vienas reikšmingiausių susisiekimo kelių – Petrapilio–Varšuvos plentas. Tačiau, kaip buvo pastebėta, Ukmergės prekybai pakenkė geležinkelio nutiesimas Liepoja–Romnai, nes atsirado patogesnis susisiekimas su Daugpiliu ir Vilniumi.

Carinės Rusijos laikotarpiu miestas buvo valdomas 1870 m. priimtais Miestų įstatais („Городовое положение“), kurie nebuvo panaikinti per visą tarpukario laikotarpį.

Teisininkas atkreipė dėmesį, kad 1873 m. Ukmergėje gyveno 11 110 žmonių, 1889 m. – 16 559, 1913 m. – 15 153.

Iki Pirmojo pasaulinio karo miesto pajamas daugiausia sudarė žemės ir miškų nuoma ūkininkams.

1915 m. Vokietijos kariuomenė užėmė Ukmergę. Carinės Rusijos valdžia spėjo paimti turtą, taip pat ir miesto archyvą. Gyventojų buvo likę apie penkis tūkstančius (1/3).

Iki 1918 m. miestas buvo valdomas karinės valdžios, karo komendantų, valdyme nedalyvaujant vietiniams gyventojams: „Miestas merdėjo, nes jokios prekybos nebuvo dėl vokiečių įvestos rekvizicijų tvarkos“.

Pirmosios miesto tarybos

V. Ruša pastebėjo, kad Ukmergės miesto savivaldybė ėmė kurtis dar nepriėmus savivaldybių įstatymo, nes šis buvo patvirtintas tik 1919 m. spalio mėnesį. Apžvelkime, kaip steigimosi ar kūrimosi procesas vyko.

Pasigirdus apie tai, kad Pirmasis pasaulinis karas baigiasi, 1918 m. lapkričio 11 d. Ukmergėje susiformavo iniciatorių grupė, kuri išrinko laikinąjį komitetą. Jo pagrindinė užduotis buvo sudaryti miesto savivaldybę, perimant iš karinės valdžios vietos ūkį. Tačiau vokiečių valdžia nepripažino šio komiteto ir neperdavė miesto ūkio. 1919 m. sausį (autoriaus patikslinta, kad sausio 2 d.) vokiečių kariškiai pasitraukė. Tuo metu pradėjo veikti naujoji Ukmergės miesto savivaldybė.

Savivaldybė perėmė vokiečių statytą elektros stotį, kurios vertė buvo įkainota 136 tūkstančiais markių, taip pat iš vokiečių buvo nupirkta per tris tūkstančius kilogramų grūdų miesto gyventojams. Iš Vyriausybės pasiskolinta 50 tūkstančių markių ir „suorganizuota milicija“, „sutvarkyta ligoninė“ (skola niekada nebuvo grąžinta, ji ilgainiui nurašyta). Miesto valdybą sudarė Stasys Rutkauskas, Slonimskas, Boleslovas Dirmantas.

1919 m. sausio 12 d. Ukmergė ir vėl buvo užimta. Šįkart – Rusijos bolševikų, kurie paleido ką tik suformuotą valdybą. Ši valdžia laikėsi iki 1919 m. gegužės. Pasak V. Rušos, 1919 m. gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė, padedama vokiečių, išstūmė bolševikus iš miesto.

Trijų tautybių atstovai

1919 m. gegužės mėnesį išstūmus bolševikus iš Ukmergės, buvo sudaryta miesto taryba. Jai priklausė 30 narių – dešimt lietuvių, dešimt lenkų ir dešimt žydų tautybės asmenų. Šie kandidatai išrinkti atitinkamos tautybės gyventojų sušauktuose susirinkimuose. 1919 m. gegužės 11 d. įvyko pirmasis Tarybos susirinkimas. Štai kaip buvo apibūdinta tuometinė miesto padėtis: „<…> miestas daug nukentėjo: daug namų sunaikinta, prekyba ir smulki pramonė suardytos, miesto maisto sandėliai išgrobti. Be to, vokiečiai, kurie kartu su Lietuvos kariuomene vėl atėjo miestan ir įsisteigė savo komendantūrą, užėmė elektros stotį ir pradėjo ją eksploatuoti savo naudai, nes sakė, kad iš miesto negavo priklausančio jiems už stotį išpirkimo mokesčio.“

Po truputį ir toliau buvo formuojami vietos savivaldybės organai. Sudaryta miesto valdyba, kuri būdavo vadinama magistratu, į kurią įėjo burmistras (M. Šurna) ir du tautinių mažumų atstovai (lenkų ir žydų tautybės).

Miesto taryba siekė sunorminti savo veiklą ir apsisprendė, kad tarybos posėdžiai bus šaukiami burmistro arba 1/3 tarybos narių reikalavimu, kad tarybos protokolai bus rašomi tik lietuvių kalba, tačiau nariams, kurie nesupranta lietuvių kalbos, jie bus verčiami, taip pat apsispręsta, jog skelbimai turi būti rašomi visomis krašte vartojamomis kalbomis.

Kadangi vis dar nebuvo priimtas Savivaldybių įstatymas ir nebuvo taisyklių, numatančių, kaip vietos valdžiai elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, į Kauną būdavo siunčiami delegatai, kurie referuodavo centrinės valdžios nuomonę įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl burmistro kompetencijos, santykių su vokiečių komendantūra, pašto steigimo, miesto ženklo formos ir pan. Dėl Ukmergės miesto herbo buvo kreiptasi į Archeologijos komisiją, kurios buvo prašoma „nurodyti formą Ukmergės miesto herbo, kuri reikalinga dėl padarymo miesto valdybos atspaudos“.

Teismai

Kadangi Lietuva neseniai buvo paskelbusi nepriklausomybę, mieste dar nebuvo įsteigtų teismų. Teisėjo pareigas ėjo burmistras, kurio funkcijos miesto tarybos protokole suformuluotos taip: „spręsti visokius skubius reikalus ir rišti įvairius nesusipratimus“. Taikos teisėjas Ukmergėje paskirtas 1919 m. gegužę. Iki to laiko burmistras buvo išnagrinėjęs tris dešimtis bylų. Daugiausia jų – dėl savavališkai apsigyvenusių asmenų namuose, kuriuos buvo palikę jų savininkai, grįžę iš Rusijos. Taip pat burmistras sprendė ginčus dėl Ukmergės apskrityje esančio turto. V. Rušos pastebėjimu, spręsdamas ginčus burmistras nesirėmė jokiais įstatymais, o vadovavosi sąžine.

Paskirtasis taikos teisėjas iš naujo sprendė burmistro išnagrinėtas bylas.

Kova dėl elektros stoties

Vokiečiai, pastatę elektros stotį, Ukmergės miesto reikalavo ją išpirkti, antraip, planavo išvežti visus įrenginius. Miesto taryba viename iš posėdžių apsisprendė „protestuoti prieš užėmimą vokiečių valdžia elektriškos stoties ir pareikalauti iš vokiečių komendantūros laike trijų dienų atiduoti stotį miestui“. Burmistras rėmėsi 1919 m. sausio 15 d. Ministro Pirmininko priimtu įsakymu, kuriuo buvo uždrausta pirkti iš vokiečių kareivių ir atskirų valdininkų maisto ir pašaro produktus, kurą, gyvą ir negyvą inventorių, trobesius ir kitokį turtą. Tačiau tokio miesto savivaldybės reikalavimo vokiečių kariai nepatenkino. Visos šios derybos truko maždaug pusmetį, kol vokiečių kariai buvo priversti palikti miestą.

Karo pasekmės, kariniai daliniai

V. Ruša pastebėjo, kad „Karo laikas ir fronto artumas uždėjo naujai besikuriančiai miesto savivaldybei daug specifinių užduočių“, kurios trukdė imtis miesto valdymo. Mieste buvo likę nemažai kariuomenės dalinių, kariai gyveno mokyklose, kurias paskui reikėjo remontuoti (pavyzdžiui, buvusius miesto gimnazijos rūmus), jiems leista gyventi viešbučiuose be jokio mokesčio. Viešbučių savininkams turėjo sumokėti savivaldybė. Centrinė valdžia reikalavo pristatyti įvairių produktų, arklių ir kitko kariuomenei. Kartais, kaip tvirtina V. Ruša, šie reikalavimai buvo nepakeliami miestui. Buvo sudarytas rekvizicijų fondas, nustatyti specialūs mokesčiai ir pareigos gyventojams, kad šie reikalavimai būtų patenkinti.

Maisto klausimas

Maisto arba gyventojų maitinimo klausimas savivaldybės protokoluose buvo vadinamas aprovizacija. Nuo 1915 m. mieste nebuvo laisvos javų ir duonos prekybos. Vokiečių valdžia visus produktus iš gyventojų rekvizuodavo, palikdama tik tiek, kiek prireikdavo prasimaitinti. Taigi, ūkininkai produktų į miestą neveždavo. Gyventojams pagal korteles būdavo dalinama „labai prasta duona (iš įvairių ersatcų)“.

Bolševikų kariuomenei įžengus į miestą, padėtis nepasikeitė. Ūkininkai ir toliau neveždavo grūdų. Taigi miesto taryba pirmuosiuose posėdžiuose nusprendė nustatyti gyventojų skaičių, išrinkti aprovizacijos komisiją. Tačiau vis tiek grūdus ūkininkai veždavo link fronto linijų, todėl mieste buvo jaučiamas nuolatinis duonos stygius. Taigi, apsispręsta kreiptis į centrinę valdžią, kad ši padėtų kontroliuoti grūdų išvežimą iš miesto. Miesto taryba netgi siūlė sulaikiusiems vežimus su duonos gaminiais skirti premijas.

Savivaldybė sudarė projektą, pagal kurį būtų uždrausta duonos produktų gamyba privačiose kepyklose, įsteigiant miesto kepyklą ir taip mažinant duonos produktų kainą. Tačiau šiam projektui tąkart nebuvo lemta būti įgyvendintam, nes vietos valdžiai trūko lėšų, reikalingos įrangos.

Nors savivaldybė prekybos duonos gaminiais neperėmė, tačiau kurį laiką reguliavo šių gaminių kainas, kadangi, pasak V. Rušos, apie 1920 metus buvo įsteigta miesto duonos gaminių kepykla.

Sentikių cerkvė prie Šventosios.

Miesto finansai

Miesto savivaldybė 1919 m. buvo nustačiusi, kad miestas pajamas gaus iš priklausančio nekilnojamojo turto, rinkos ir ligoninių rinkliavos, prekybos ir pramonės dokumentų mokesčių, elektros stoties, leidimų išvežti prekes, malūno kortelių, registracijos ir pan.

Ligoninės mokestis buvo skirtas kiekvienam, sulaukusiam 16 metų, siekiant išlaikyti gydymo įstaigas mieste.

Miesto išlaidas sudarydavo savivaldybės išlaikymas, nekilnojamojo turto, pradžios mokyklos išlaikymas, viešbučių savininkams atlyginimas už karių apnakvindinimą, ugniagesių, ligoninės, elektros stoties išlaikymas, gatvių, šulinių, aikščių, tiltų, kelių, šaligatvių priežiūra.

Švietimas

Reikia suprasti, kad karo metu jokio švietimo nebuvo, nes mokyklose gyveno kariai. Siekta atgauti patalpas ir, be jau veikusių mokyklų, mokiusių vaikus lietuvių ir žydų kalbomis, buvo įsteigtos mokyklos, kuriose dėstyta lenkų ir rusų kalbomis.

Miesto švara, sanitarija ir higiena

Švaros, higienos klausimas buvo opus. Pasak V. Rušos, butų stoka sudarė prielaidas plisti epideminėms ligoms. Mieste plito kruvinoji dizenterija. Viename pirmųjų savo posėdžių miesto taryba išrinko sanitarijos komisiją ir pareikalavo per savaitę nustatyti higienos taisykles. Taip atsirado uogų ir vaisių prekybą reglamentuojančios taisyklės, pirmą kartą rūpintasi įsteigti asenizacijos gurguolę, įvesti veterinarinę priežiūrą parduodamiems mėsos produktams.

Socialiniai klausimai

Nedarbui mažinti buvo įsteigta darbo birža. Ji nustatė tikslų bedarbių ir darbininkų, ieškančių darbo, skaičių.

Taip pat apsispręsta ligoninėje, paliktoje dar vokiečių karių, gydyti asmenis, neatsižvelgiant į jų finansinę padėtį.

Miesto įmonės

V. Ruša mini tokias aprašomu laikotarpiu valdomas miesto įmones: jau minėtą straipsnyje elektros stotį, savivaldybės įsteigtą lentpjūvę, skerdyklą.

Pabaigai

Pirmoji miesto taryba veikė iki 1920 m. vasario 26 d. Paskui darbą pradėjo kita taryba, išrinkta jau pagal neseniai įsigaliojusį Savivaldybių įstatymą.

Ši trumpa vieno nedidelio miesto istorija atskleidžia ne tik šio miesto valdžios steigimosi raidą, bet ir visos Lietuvos, neseniai paskelbusios nepriklausomybę, jaunos valstybės steigimosi istoriją. Pasak V. Rušos: „<…> iš kitos pusės žmonės buvo pasiilgę savo valdžios, savivaldos, per daug jau žmonės buvo nuvarginti begalinių svetimųjų jungų ir okupacijų <…>. Štai kodėl per tokį trumpą laiką ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis buvo atlikta daug ir palyginti didelio darbo“.

Ukmergė senose fotografijose, www. facebook.com nuotraukos

Mus remia: