Pedagogikos dėstytoja Adelė Bieliūnaitė

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS

Net 19 laidų (apie 1 500 pradinių klasių mokytojų) iki 1957 m. išleido Ukmergės pedagoginė mokykla (iki 1952 m. – mokytojų seminarija), kuri ilgai buvo vienintelė mokymo įstaiga, rengusi pradinukų mokytojus plačiam Rytų Lietuvos regionui. Savaime aišku, kad vienu iš svarbiausių dėstomųjų dalykų joje buvo pedagogika (dabar dažniau vartojamas terminas „edukologija“). O kadangi dėstymo kokybė labai priklauso nuo dėstytojo asmenybės, tai paskutiniosioms Ukmergės pedagoginės mokyklos (PM) laidoms labai pasisekė – jos turėjo nepaprastai puikią pedagogikos ir jos istorijos dėstytoją Adelę Bieliūnaitę. Tai iš jos lūpų mes pirmąkart (autorius – paskutinės, 1957 m. laidos, absolventas) išgirdome apie didaktinius principus, mokymo ir auklėjimo formas bei metodus, didžiųjų praeities pedagogų: Jano Amoso Komenskio (ček. Komenský, lot. Comenius, 1592–1670), Žano Žako Ruso (Rousseau, 1712–1778), Johano Heinricho Pestalocio (Pestalozzi, 1746–1827), Levo Tolstojaus (Толстой, 1828–1910, taip, taip grafas L. Tolstojus buvo ne tik pasaulinio masto rašytojas, bet ne ką menkesnis pedagogas, pats savo dvare Jasnaja Polianoje įkūręs baudžiauninkų vaikams mokyklą, joje pats mokytojavęs, pats rengęs jiems vadovėlius, juose realizavęs pažangiausias savo meto pedagogines idėjas), Konstantino Ušinskio (Ушинский, 1824–1871) ir kitų gyvenimus, darbus, idėjas. Kai ką sužinojome ir dar apie jauną lietuvišką pedagogiką: apie du pedagogus-matematikus, mums tuo metu žinomus kaip rašytojus – Praną Mašiotą (1863–1940) ir tuomet dar tebegyvenusį Marceliną Šikšnį-Šiaulėniškį (1874–1970), dar vieną rašytoją ir pedagogą Juozą Geniušą (1892–1948) ir mūsų dėstytojos, o vėliau – ir kai kurių iš mūsų dėstytoją, pirmąjį Lietuvos pedagogikos daktarą ir habilituotą daktarą prof. Joną Laužiką (1903–1980). Reikliai vadovavo ji ir mūsų pedagoginei praktikai. Dėstytoja mums, dar penkiolikmečiams, į galvą įkalė dvi svarbias pedagogines tiesas, kurios padėjo daugumai mūsų ilgai išsilaikyti pedagoginiame darbe, kai kuriems – pasiekti jame nemažų administracinių ar akademinių aukštumų. Štai šios tiesos:

1. Mokytojas (dėstytojas) į klasę (auditoriją) turi eiti kaip aktorius į sceną, visus kitus su pamoka (paskaita) nesusijusius dalykus palikdamas už durų.
2. Ant mokinių (studentų) per pamokas (pratybas) negalima pykti, kad jie ko nors nemoka: tam jie ir yra mokiniai (studentai), kad nemokėtų. Mokytojas (dėstytojas) yra tam, kad juos išmokytų, už tai jis gauna algą. O jei išmokyti nepavyksta, tai galima ir besišypsant parašyti blogesnį pažymį. Beje, ir A. Bieliūnaitė, jei reikėdavo, jį taip ir parašydavo…

Pradinukų mokytojas turi būti ne tik dalykų, jų didaktikos (mokymo teorijos) žinovas, hodegetikos (auklėjimo teorijos) specialistas. Jis turi ugdyti ir meninius mokinių gebėjimus. O tai jis galės sėkmingai atlikti, jei pats aktyviai mokymosi metais dalyvaus joje. Ir mūsų laikais PM vyko gyvas kultūrinis gyvenimas. Iš mokyklos langų popiečio valandomis nuolat sklido muzikos garsai: visi moksleiviai privalėjo lankyti instrumentinės muzikos užsiėmimus. Turintys labai gerą klausą išmokdavo smuikuoti, kiti – skambinti pianinu. Tik tiems, kam „meška ant ausies užmynė“, prisiėjo tenkintis mandolina. Tarp jų – ir šių eilučių autoriui… Veikė choras, merginų, skudučių ansambliai, vykdavo dramos spektakliukai. 1955 m. Ukmergės miesto visuomenė muzikos dėstytojų V. Norkaus, A. Šarkausko, I. Dailidėno, L. Andrulio, Z. Leškevičiaus, A. Kolmačiaus iniciatyva buvo pradžiuginta pedagogų ir moksleivių pastatytu Žako Ofenbacho (Offenbach, 1819–1880) „Perikolos“ operetės spektakliu. Šokius jam parengė dėst. A. Bieliūnaitė. Beje, mums baigiant mokyklą, kai joje buvo belikęs vos vienas kursas, su Ukmerge ir mokykla atsisveikinome Jevgenijaus Švarco (Шварц, 1896–1958) pjesės-pasakos „Pelenė“ spektakliu (Pelenė ir režisierė – dėst. A. Bieliūnaitė-Kiubarienė; Princas – mūsų kurso draugas Juozas Petronis, grįžęs į mokyklą po tarnybos sovietinėje kariuomenėje, vėliau ilgametis Šalčininkų rajono Baltosios Vokės vidurinės mokyklos matematikos mokytojas, neakivaizdiniu būdu baigęs matematikos studijas Vilniaus universitete, dailininkas – dėstytojas Jurgis Verbickas (1903–1989). Po PM uždarymo dėst. A. Bieliūnaitė ištekėjo, liko Ukmergėje. I vidurinėje mokykloje organizavo pirmą Ukmergėje pramoginių šokių kolektyvą. Apie jo pergales tekdavo skaityti spaudoje.

Ilgai nieko daugiau nežinojau apie savo dėstytoją. Visai neseniai perskaičiau 1955 m. Ukmergės pedagoginės mokyklos absolvento rašytojo Antano Drilingos atsiminimų knygą ,,Aš juos mylėjau”, kurioje irgi daug gerų žodžių skirta dėst. A. Bieliūnaitei, ir kurioje parašyta apie jos dukrą vilnietę dailininkę Rimą Kiubaraitę-Sutkienę. Suradau jos el. paštą ir paprašiau žinių apie jos Mamą. Ir nedelsiant atėjo toks atsakymas (kurio dėka nuostabios dėstytojos portretas tapo pilnas, kurį jau galima jos 95-ųjų gimimo metinių proga pateikti skaitytojams):

,,Laba diena, p. Algirdai,

tai netikėta ir malonu, kad prisimenate mano Mamą. Jau daugybę metų Jos neturiu, bet trūksta kasdien.

Mano Mama gimė 1926 liepos 18 dieną Pažiegės kaime, Zarasų rajone. Baigė Utenos gimnaziją. Pedagoginį institutą baigė apie 1950. Paskyrimą gavo į vaikų namus Jasonyse, bet, neprisimenu, kaip, išvažiavo dirbti į Ukmergės pedagoginę mokyklą. Kai ši mokykla buvo uždaryta, perėjo dirbti auklėtoja į tada vadintą Pagalbinę mokyklą (sakydavo, nemokytinų vaikų). O iki pensijos dirbo I-oje vidurinėje logopede. Nors mėgstamiausia Mamos veikla buvo šokis, vaidyba. Man labai pasisekė, kad Mamos vadovaujamame būrelyje nuo penktos klasės šokau ir aš. Turiu daug išlikusios Mamos poezijos. Ji puikiai valdė plunksną.

Mama buvo man viskas – ir namai, ir ramybė, ir pasitikėjimo savimi garantas. Išėjus Mamai 1996 gegužės 30 dieną, septintą valandą ryte, gyvenimas pasikeitė ir gyvenu laimingai, bet Mamos nėra….”

Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Mus remia: