Vidiškių kapų koplyčia – architektūros paminklas

Vidiškių miestelio kapinėse, netoli pagrindinės miestelio gatvės, apie 250 m į šiaurės rytus nuo Vidiškių bažnyčios stovi koplyčia. Ukmergės rajono kultūros paveldo komisijos siūlymu koplyčia įtraukta į kultūros paminklų sąrašus. Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras jai suteikė išaiškinamo architektūros paminklo statusą. Į LR kultūros vertybių registrą pastatas įtrauktas 1996 metais. Kadangi tai – valstybės saugomas objektas, yra atlikti jo istoriniai-meniniai tyrimai.

Koplyčia – stačiakampio plano raudonų plytų mūro neogotiškas pastatas. Jo rytinis fasadas yra netoli mūrinės kapinių tvoros. Nuo tvoros koplyčią skiria dvi eilės kapų. Atokiau į pietus nuo koplyčios yra kapinių vartai.

Kraštotyrininkė Genė Vaitkūnienė leidinyje „Vidiškių parapija“ rašo: „Vidiškių koplyčios statyba pradėta rūpintis 1876 metais. Tais metais Vidiškių parapijos klebonas B. Stasevičius kreipėsi į Telšių vyskupijos valdytoją Beresnevičių. Raporte rašoma, kad Vidiškių parapijos ponas Vladislavas Opanas pasižadėjo pagal turimą brėžinį pastatyti koplyčią ant tėvo kapo. Vyskupas Beresnevičius kreipėsi į Kauno gubernatorių, prašydamas leidimo statyti minėtą koplyčią pono Opano lėšomis. Leidimas buvo duotas su sąlyga, kad nebus statomas altorius. Tačiau Kauno gubernijos statybos valdybos skyriaus netenkino koplyčios brėžiniai. Buvo nurodytos klaidos ir liepta atlikti profesionalų projektą ir sąmatą. Kai viskas buvo atlikta, 1879 metų spalio 4 dieną Vidaus reikalų ministras leido Ukmergės valsčiaus žemės savininkui Vladislavui Opanui Vidiškių Romos katalikų kapinėse ant tėvo kapo statyti memorialinę koplyčią su sąlyga, kad joje būtų atliekamos tik gedulingos mirusiųjų apeigos. Vidiškių koplyčia pradėta statyti apie 1880 metus. Statybos užbaigimo data nežinoma. Koplyčia turi vienerias duris ir keturis langus. Viduje yra altorius. Galimas dalykas, kad jos rytinėje sienoje kabojęs medinis kryžius ir du paveikslai atiduoti Vidiškių bažnyčiai. Tačiau rašytinių duomenų apie tai nėra, liudininkų taip pat nebelikę.

Vakarinėje pastato pusėje yra rūsys, mūrytas iš lauko riedulių ir plytų. Rūsyje aptikta suniokoto karsto su palaikais liekanos. Dar buvo aptikta gilesnė už rūsį kripta, kurioje rasti keturi karstai. Prie šiaurinės kriptos aptiktas puošnus cinkuotas karstas su žvėrių atvaizdais. Manoma, kad tai pono Karolio Opano, palaidoto 1876 metais, palaikai. Apsaugant koplyčios rūsyje esančius palaikus nuo niokojimo, rūsys užpiltas smėliu. Vidiškių koplyčios architektūroje atsispindi 19 a. antrai pusei būdingi bruožai – įvairių stilistinių krypčių sintezė. Apie gotikos atgimimą byloja raudonų plytų netinkuotas mūras, smailiaarkiai langai, triforinė frontono niša, geltono stiklo šukės. Tačiau pastato planas, proporcijos, kampiniai piliastrai atspindi 19 a. pradžios klasicizmo architektūros tradicijų poveikį. Vakarų fasade įsimintina iš tų pačių plytų sumūryta triforinė arka ir du simetriški kryžiai, o kiekvieną šoninio fasado langą apjuosia į paviršių ištrauktų ir apkapotų plytų eilės. Koplyčios statybai panaudotos plytos didesnės už to laikotarpio standartą. Matyt, jos buvo atgabentos iš šalia Radiškio dvaro buvusios plytinės.

Vidiškių kapų koplyčios remonto darbai buvo vykdomi dar prieš karą – 1934 metų bažnyčios įrašas rodo, kad koplyčia apdengta skarda, suremontuotas vidus ir sudėtos grindys.

Sovietiniais metais koplyčia stovėjo netvarkoma ir labai apleista, paversta šiukšlynu. Prakiuro stogas, iro visas pastatas.

1992 metais iš Floridos atvykę Kazimieras ir Mėta Linkevičiai pažadėjo suremontuoti koplyčią. Tvarkyti visus reikalus jie pavedė Kazimiero pusbrolio dukrai vidiškietei Vandai Grybinienei. Leidimas remontuoti koplyčią (pakeisti duris, langus, stogo dangą, rūsio perdangą, lubas) buvo gautas 1993 m. rugpjūčio 10 d. Vietinių tradicijų ir to laikotarpio stilistinių krypčių samplaikos dėka Vidiškių koplyčios architektūra originali ir nepakartojama. Suremontuotos koplyčios pašventinimo iškilmės surengtos 1994 metais.

Koplyčios fundatoriaus pono Vladislavo Opano (Radiškių) dvaras yra 3,5–6 km nuo Vidiškių miestelio, netoli Žemaitkiemio. Jis įrašytas į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vietovių sąrašą. Dvaras (Radiševka) pažymėtas 4 203-uoju numeriu.

Apie Vladislavo Opano laikais valdomą Radiškio dvarą sužinome iš 1881m. sudaryto Kauno gubernijos žemvaldžių statistinio žinyno. Ten parašyta, kad ,,Radiškio dvaro savininkas Vladislavas Opanas (Goppen), Karolio sūnus, esąs katalikas. Jo dvaras yra Ukmergės apskrityje, Kavarsko valsčiuje, priklauso trečiam policijos nuovadui. Jo dvare 400 dešimčių geros žemės, 50 netinkamos, 70 miško. Dvare esanti karčema duoda 150 rub. pelną. Pats savininkas tuo metu gyvena Vilniuje, o jo ūkį tvarko valdytojas.“ Nuo kada ponas Opanas valdė ūkį ir kokia valdymo teisė – žinių nėra. Tačiau, remiantis 1876–1879 metų Vidiškių koplyčios byla, aišku, kad Radiškio dvarą jis paveldėjo ne vėliau kaip 1875 metais. Matyt, anksčiau šis dvaras buvo tėvo Karolio Opano nuosavybė. 1892–1894 metais minimas Juozapas Opanas (Antano sūnus) greičiausiai yra Radiškio valdytojų giminaitis. Tačiau neaišku, ar jis buvo dvaro savininkas.

1940 metais Lietuvos TSR Valstybinio žemės ūkio komisijos protokoluose apie Lietuvos dvarų apkarpymą ar nusavinimą nei Radiškio dvaras, nei Opanai neminimi. Manoma, kad jų žemės iki to laiko buvo palaipsniui dalimis parduotos kitiems asmenims ir paskutiniais nepriklausomybės metais Opanų palikuonys Radiškyje nebegyveno. Tą iš dalies patvirtino senieji Radiškio, Plytinės ir Opaniškio kaimų gyventojai. Iš senelių pasakojimų jie girdėję, kad Augustino dvaras įsigytas iš pono Opano, o keturi valstiečiai pirko dalį Opano valdomo Radiškio dvaro. Dabar ši keturių kiemų gyvenvietė vadinama Opaniškiu.

1918 metais gimęs kaimo gyventojas Juozas Vaičiūnas prisimena, kad jo senelis iš motinos pusės Jonas Dūda pasakojo tarnavęs pas poną Opaną virėju (kokariumi). Vidiškių žmonės apie gerą siuvėją dar ir dabar pasako: ,,Pasiuvo, kaip ponui Opanui“.

Koplyčios remonto rėmėjas Kazimieras Linkevičius užaugo gausioje šeimoje – pas tėvus augo penki sūnūs ir dvi dukros. Kazimieras buvo Lietuvos karininkas. Prasidėjus karui, su žmona Mėta ir dukrele Nerija pasitraukė į Vakarus. Emigravę į JAV, Čikagoje įsidarbino fabrikuose. Mėta dirbo saldainių, o Kazimieras – muilo fabrike. Vėliau jiedu darbavosi skerdykloje bei transporto pakrovimo kompanijoje. Dirbdavo po 16 valandų. 1992 metais ponai Linkevičiai atvyko į tėviškę. Jie aplankė Vidiškių kapinėse palaidoto Kazimiero tėvo Juozapo Linkevičiaus ir iš Igarkos parvežtų ir palaidotų brolių bei motinos Onos Linkevičienės kapus. Tada ir nutarė skirti lėšas Vidiškių kapų koplyčios remontui.“

Paruošė

Loreta EŽERSKYTĖ

Genovaitės KAZIELIENĖS nuotr.

Mus remia: