Koplyčioje karstus vėl išmėtydavo

Pabaisko seniūnijoje, Daumantiškių kaime, neveikiančiose kapinėse, medžiais apsodintos aikštelės viduryje stovi koplyčia-mauzoliejus. Čia yra išlikę du antkapiai, akmenų mūro tvoros ir plytų mūro vartų fragmentai. Tai vietinės reikšmės architektūrinis paminklas, 1992 metais įrašytas į LR kultūros paveldo registrą.

Klasicizmo bruožų turinti koplyčia pastatyta 1812 m., remontuota 1992 m. (uždengtas stogas), XX a. pabaigoje vykdyti archeologiniai tyrimai, architektūriniai-fotogrametriniai matavimai, likviduota avarinė būklė, atstatytos dvi laikančios fasado kolonos.

Kaime yra buvusio Daumantiškių dvaro pastatai. Apie šį dvarą žinoma labai mažai. Dvaras minimas nuo 1654 metų. Anot istorijos šaltinių, tuo metu ten gyvenęs dvarininkas Gružauskas vedė Daumantaitę. Yra išlikęs Gružauskų giminės herbas.

Nuo XVIII a. mirę dvarininkų šeimos nariai pradėti laidoti nuosavose dvaro kapinaitėse, po mūrine koplyčia įrengtame rūsyje.

Apie dvaro koplyčią yra išlikusių įvairių istorijų ir padavimų.

Vienoje jų rašoma: „Seneliai pasakoja apie seną dvaro koplyčią Daumantiškiuose, kurioje, kaip daugelis teigia, palaidoti savižudžiai (apie tai rašoma ir literatūroje). Šios vietos vengia visi kaimo žmonės, bando ją aplenkti, kaip tik įmanoma. Pasak jų, ten dedasi baisūs nesuprantami dalykai. Gal tokią vaizduotės įtaigą nulėmė tai, kad žmonės nuo seno įsitikinę, jog neva ne savo mirtimi mirusiųjų vėlės per amžius neras ramybės, jų nepriima „nei dangun, nei pragaran“. Jie pastebėjo, kad negerą vietą jaučia ir gyvuliai, mat jeigu kas pro šalį važiuodavo ar jodavo arkliais, šie stodavosi piestu ir neidavo, netoliese rišamos karvės esą pieno nebeduodavusios.

Tačiau daugelis netikėjo tokiais prasimanymais, jiems ši koplyčia atrodė labai įdomi vieta. Netoliese dirbę statybininkai pasakojo, kad ne kartą buvo įėję į vidų, nes pastatas būdavęs neužrakintas.

Rūsyje buvo septyni padrikai išmėtyti karstai. Kartą žmonės nutarė juos sustatyti lygiai, nes manė, jog kažkas karstus išmėtė. Po to jie ant durų uždėjo spyną, kad paaugliai viduje ant sienų nerašinėtų. Bet, atėję kitą dieną, vėl rado karstus išmėtytus, nors spyna nebuvo išlaužta. Tuomet visi patikėjo, kad tai yra vaiduok-lių darbas. Tačiau kad įsitikintų, ar iš jų kažkas nesityčioja, viską pakartojo, karstus sustatė tvarkingai, o prie koplyčios durų ir viduje pripylė pelenų. Manė, jeigu kas eina, tai liks pėdsakai. Ir spyną užrakino. Tačiau atėję kitą rytą visi neteko žado – spyna nepaliesta, ant pelenų jokio pėdsako, o karstai vėl stovėjo savaip. Daugiau jau niekas jų nejudino, o į nepaaiškinamus dalykus ir šiandien atsakymo neranda. Visi gyvena savo gyvenimus, tik kartais prisimindami, kad netoliese stovi niekam netrukdantis senas pastatas.“

Paruošė Nijolė STUNDŽIENĖ

Genovaitės KAZIELIENĖS nuotraukos