Prezidento Antano Smetonos keliais. Šiaurės Lietuva (3)

Vytautas ČESNAITIS

_{Almanacho „Eskizai“ redaktorius}

Kelionėje sutikome ir daugiau puikių žmonių, kultūros informacijos ramsčių, žinančių ir besidominčių praeitimi. Gailionyse Gražina Lapkausienė papasakojo apie šalia jos namų betone įtaisytą metalinį kryželį. Pasirodo, tai buvusių namo gyventojų Garbštų kryžius: „Juk tai Garbštų kaimas, čia Garbštai ir ten toliau gyvena Garbštai.“ Stačiūnuose Židonių šeimos moterys Dijana, Eugenija ir anūkė Smiltė atkreipė dėmesį į tai, kad šioje vietoje kažkada gyveno tokia Gutauskienė, kuri su šeima užsidirbo Amerikoje pinigų, pasistatė namą. O prie jo esantis akmeninis kryžius taip pat Gutauskų, o gal dar anksčiau kieno nors statytas.

Kepaliuose Adelė Petrauskienė apie Kepalių dvare buvusią vaikų prieglaudą, kur buvo užsukęs prezidentas, nieko nežinojo. Pasakojo, kaip gavo dvaro žemę: „Kaip ir kitiems savanoriams, atmatavo 14 ha, Vitkus ar keturis sklypus turėja, Jokūbaičio buva taip pat 14 ha, dar Svitis gava“, – ir t. t. O dvaro nebėra: „Išlikusi senovinė klėtis ir da tų ardinarčikų namas.“

Dučiuose Augustas Nevisevičius nieko negirdėjęs apie prezidento Antano Smetonos kelionę, pakalbintas parodė jau mūsų atrastuosius ąžuolus prie kelio, prie kurių 1927 m. vietiniai pasitiko pirmąjį asmenį. Prie pat kelio nenukirstas ir augantis galiūnas, kiek tolėliau dar vienas, atrodė įspūdingai, pasididžiavimas, gamtos paminklai. Gegiedžiuose, atsitiktinai sustojus ir pakalbinus kiek tolėliau prie sodybos besėdinčius Mykolą ir Adelę Karinauskus, sužinojome, kad prezidentas, lydint šauliams, nepertoliausiai nuo jų sodybos prie kelio buvo sustojęs: „Išlipęs iš automobilio ant griovio krašto prisėdo, bendravo su veterinaru Rapolu Bačiansku ir kitais.“ Apie tai Mykolui pasakojo jo tėvas Jonas Karinauskas.

Supratingumas

Jeigu šiaurinėje Lietuvoje su kai kuriais miestelių ar kaimų gyventojais bendravome be jokio pasiruošimo ir tereikėjo, prisistačius, tik klausinėti, tai, su valdžios įstaigų darbuotojais viskas klostėsi kitaip. Iš anksto reikėjo derinti priėmimus, susitarti laiką ir t. t. Nieko čia nepadarysi, nes mūsų laukė oficialūs seniūnijų, kultūros įstaigų, bendruomenių atstovai. Muziejuose – kvalifikuoti savo sričių žinovai, prakandę, kaip sakoma, dantis, parašę ne vieną straipsnį ar išleidę brošiūrą, sukaupę ir laisvai operuojantys informacija, dalyvaujantys madinguose projektuose. Flagmanai, pristatantys, apibendrinantys ir kontekstuojantys savo krašto kultūrą, ryškinantys jos bruožus, diskutuojantys vienais ar kitais klausimais.

Štai Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje buvome priimti direktoriaus Antano Verbicko. Supažindinti su įstaigos ekspozicijų erdvėmis, eksponatais. Tai išties produktyvi ir veikli asmenybė, krašto kultūros plaučiai, leidžiantys kvėpuoti tyresniu oru. Paaiškinus ekspedicijos tikslą ir misiją, turi ką pasakyti, paaiškinti. Paprašo darbuotoją atvežti tarpukario muziejaus lankytojų įrašų knygą. Joje pirmasis įrašas ir parašas yra prezidento A. Smetonos, padarytas 1927 m. Tai bent atradimas, einame teisingu keliu. Vaikščiojame rašytojo Vienuolio namuose, darže ir gėlyne, įsivaizduojame, kaip čia 1927 m. buvo Lietuvos prezidentas. Drauge su rašytoju A. Žukausku-Vienuoliu pietavo svečių kambaryje, kalbėjosi apie vyskupo A. Baranausko palikimą Anykščių kraštui, citavo „Anykščių šilelį“.

Jaukioje verandoje su Antanu pokalbiui prisėdome ir mes. Abipusis supratimas, retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymo jau nebėra. Kokia muziejininkystės ateitis, artimiausios perspektyvos, kraštotyros niuansai? Kas po mūsų? Direktorius pakelia galvą ir parodo ne kur kitur, o į mūsų jam įteiktą paskutinį almanacho „Eskizai“ numerį. Atsisveikiname išėję iš muziejaus ant laiptų, pakalnėje fotografuojamės. Ačiū direktoriui už bendravimą ir paprastumą, lipame žemyn, o jis pavymui moja ranka. Gal taip ir Vienuolis mojavo prezidentui Antanui, kuomet šis, nusileidęs nuo vyskupo Antano kalno, sėdo į automobilį tęsti kelionę po Lietuvą.

Kupiškyje visai netikėtai pagalbos ranką ištiesė centrinės bibliotekos vairuotojas Rimantas Mikšys, kuris, pradėjus vardinti mūsų norimus pamatyti paveldo objektus, ėmė kaip žirnius berti jų radimo informaciją. Važiuosite ten ir ten, pasuksite ten, o va ten, dar ir ten, o paskui bus tai, ko jums reikia, ir pan. Ir negali pykti, šaunuolis, žino Kupiškio gatvių išklotinę, kur yra vieni ar kiti mums reikiami pastatai. Netgi paties reikalingiausio – muziejaus dislokaciją: „Prie bažnyčios, jos šone, senas akmeninis pastatas.“ Suabejojus, ar pasiseks surasti, pradžioje, bent bažnyčią, aiškina toliau – „taigi pats aukščiausias ir gražiausias pastatas, iš visų pusių matomas, priekyje.“ Pasisiūlo palydėti, bet mes irgi ne iš kelmo spirti, sakome ačiū, kaip nors surasime ją patys. Taip ir atsitiko, dar po kelių pokalbių su praeiviais prie bibliotekos (buvusios sinagogos) ir Lauryno Stuokos gimnazijos radome Kristaus žengimo į Dangų bažnyčią, o jos dešinėje – ir Kupiškio savivaldybės etnografijos muziejų.

Muziejų atpažinti lengva, jis įsikūręs išskirtiniame 1823 m. didikų Čartoriskių statytame carinės mokyklos akmens mūro pastate. Svetingai priimti darbuotojos (šeštadienį administracija nedirba) ir apžiūrėję ekspozicijų sales bei išsiaiškinę su tame pačiame pastate operatyviai veikusia Turizmo ir verslo informacijos centro vadybininke Gyte Jakubkaite, atsisveikinę keliaujame toliau. Ir kaip bebūtų gaila, 1927 m. prezidento apsilankymo atminties ženklų Kupiškyje neradome, gal neįsigilinome, pritrūko laiko, gal nesutikome reikiamų pašnekovų. Netgi bažnyčioje, kur jis klausėsi šv. Mišių, mokykloje, kapinėse prie žuvusių už tėvynę savanorių kapų nieko išliekamojo nėra. Kaip ir informacijos, kad čia ne tik lankėsi, bet ir bažnyčios, sinagogos, turgaus aikštėse sakė kalbą ir su visuomene bendravo Lietuvos prezidentas.

Visai kita situacija Biržuose, tarpukaryje tituluotuose Radvilų sostine, septynių tikybų ir šešių bažnyčių Šiaurės Lietuvos miestu. Nūdienoje regint istoriniame gražume iš griuvėsių prikeltus Biržų pilies rūmus, arsenalą, Biržų savivaldybės Sėlos muziejaus, viešosios bibliotekos kultūros lobyną, supranti, kad daugiau nei prieš 90 metų Radvilų sostinės ženklo titulas išlieka. Tačiau kitas – šešių bažnyčių traukos centro – dėmuo nebetinka. Apsilankęs baltoje it gulbė šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, pabuvęs Biržų evangelikų reformatų raudonšonėje, kur itin pagarbiai 1927 m. buvo sutiktas prezidentas, pastebi, kad laikmetis padarė savo. Trūksta konfesinių spalvų, nors be katalikų ir evangelikų mieste gyvuoja Jungtinės metodistų, Evangelinio tikėjimo krikščionių (Sekmininkų) bendruomenės. Deja, žydų kultūros, sinagogos, latvių protestantų, stačiatikių bendruomenių jau nebėra, buvusioje Šv. arkangelo Mykolo cerkvėje buriasi sekmininkai.

B. d.

Prezidento A. Smetonos pasodintas ąžuolas Viekšniuose. Leonardos ŠANTERIOVOS nuotr.

Keliautojai Šiauliuose, Sukilėlių kalnelyje. Igno LUKOŠEVIČIAUS nuotr.