Sąjūdžio susikūrimas Ukmergėje

Arvydas PĖŠINA

Prieš trisdešimt metų susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, laikui bėgant tapęs Lietuvos Sąjūdžiu. Tai buvo tautos šviesuomenės pažadintas visuomeninis, po to – politinis judėjimas. Iš pradžių siekta Lietuvos autonomijos, vėliau – reikalauta Lietuvos nepriklausomybės. Prieš trisdešimt metų Sąjūdis susikūrė ir Ukmergėje, tuometiniuose Kultūros rūmuose (dabar Kultūros centras), teatre „63 kėdės“.

Tuo metu teatro vadovu dirbo, kaip, beje, ir dabar, režisierius Vytautas Česnaitis. Jis tuomet vadovavo ir Ukmergės kultūros fondui, kuriame buvo daug su kultūra susijusių žmonių. Nors dar buvo sovietmetis, bet kultūrinis gyvenimas Ukmergėje virė. Čia veikė Kultūros fondas, diskusinių kino filmų klubas „Disputas“, kuriame buvo galima pamatyti retus, kartais uždraustus, tačiau pasaulyje žinomus kino filmus, į susirinkimus rinkosi literatai. „Tai buvo jauni, aktyvūs, daug skaitantys, viskuo besidomintys žmonės“, – prisimena V. Česnaitis.

Vyko Kultūros fondo susirinkimai. Juose, pasak V. Česnaičio, fantazuota atstatyti „Lituania Restituta“ paminklą, pagerbti visus žymiuosius rajono dailininkus, mokslininkus ir t. t., išsaugoti kai kuriuos dvarus. Tuo metu svajota, bet su baime – o jeigu kas?.. „Tai jau buvo Sąjūdis“, – mano V. Česnaitis. Tačiau reikėjo kitokio, politinio Sąjūdžio.

Paklaustas, kas įtraukė į kovą su santvarka, kas paskatino priešpastatyti save sistemai, režisierius atsakė, kad jį visa šita veikla traukė, imponavo. „Dar prieš Sąjūdį teko būti Paberžėje pas tėvą Stanislovą. Jis, užsivedęs ant aukšto (neįrengta namo palėpė) rodė Lietuvos vėliavą, kunigų aprangos kolekcijas. Daug diskutavom“, – pasakoja V. Česnaitis. Visa tai pašnekovui, vienam iš rajono Sąjūdžio įkūrėjų Ukmergėje, turėjo įtakos. „Mumyse tai užkoduota ir atėjo su tėvų genais“, – teigia ukmergiškis, kalbėdamas apie pasipriešinimą santvarkai.

Kai Lietuvoje prasidėjo Persitvarkymo Sąjūdžio politinė veikla, tada apsispręsta, kad jį reikia kurti ir Ukmergėje. Tam pasiryžus, reikėjo sukviesti aktyvius ir patriotiškus įvairių profesijų ir išsilavinimo žmones. Pradėta kalbėtis „ar pažįstame ir ką pažįstame“. Taip plėstas pažinčių ratas.

Žmonės jau surasti, bet nežinoma patalpa, kur rengti pirmąjį susirinkimą. Į savo teatro patalpas pakvietė V. Česnaitis. Nors tada juokauta, kad už sienų stovi sąjūdiečius vežti paruošti KGB automobiliai, iš tikro niekas nebijojo. Tačiau į susirinkimą kviečiant būsimus sąjūdiečius informacija buvo perduodama iš lūpų į lūpas. „Nes jeigu ji būtų pasklidusi prieš renginį, neaišku, kaip būtų buvę. Juo labiau kad kitoje gatvės pusėje dirbo milicija“, – pasakoja vienas Sąjūdžio rajone iniciatorių.

„Man buvo įdomu pamatyti kitus žmones, išgirsti jų mintis, ką ir kaip jie kalbėjo. Tada nelabai daug ką pažinojau – Kęstutį Grinių, Saulių Skiudulą, Juozą Daunį“, – pasakoja V. Česnaitis. Jau per pirmą susirinkimą spręsta, ką įtraukti į formuojamas sekcijas. „Taip prasidėjo politika“, – sako režisierius.

Bet kilo problema – ką ir kaip reikia daryti? „Buvo tik idėja“, – prisimena pašnekovas. Todėl reikėjo pasisemti žinių. Sąjūdiečiai važiavo į Kaune, Vilniuje vykusius renginius. Mokėsi ir žinias vežė namo. „Vėliau prie Sąjūdžio prisijungė ne tik daugiau inteligentų, kultūrininkų ir pramonininkų, bet ir senoji gvardija – tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie tada pradėjo nebebijoti. Taip įsijungė tie, kurie kovoje jau turėjo patirties“, – pasakoja V. Česnaitis. Taip atsirado veikimo planas ir Sąjūdžio branduolys.

Po to, kai Kultūros rūmuose įvyko pirmas viešas ir didelis susirinkimas, jau turbūt su valdžios leidimu, prasidėjo ne kiekybinis, o kokybinis darbas. Žmonės pasiskirstė į sekcijas, kiekvienas aktyvistas kuravo kažkokią sritį. Atsirado spauda – laikraštis „Aistuva“, kuris nušviesdavo įvykius. „Tada jį labai skaitė. Nes nebuvo kito informacijos šaltinio apie įvykius rajone. Tie, kurie ėjo – buvo valdžios įrankis“, – kalba ukmergiškis.

Pakito ir Sąjūdžio Ukmergėje veikla. Organizuojami mitingai, virš Kultūros rūmų, pritariant tūkstantinei miniai, pirmą kartą ant pastato suplevėsavo Trispalvė. „Man tai buvo fantastika – fantastika pamatyti tiek žmonių šitoje aikštėje“, – prisimena vienas pasipriešinimo judėjimo iniciatorių. Į Sąjūdžio susirinkimus, susitikimus su ukmergiškiais atvažiuodavo kraštiečiai, mokslininkai, literatai. „Bendravimas su jais buvo įdomus“, – pasakoja V. Česnaitis.

„Kova už Laisvę – tai kertiniai dalykai, kuriuos reikia atrasti iš naujo“, – mano pašnekovas. Labai trūksta Persitvarkymo Sąjūdžio laikotarpio informacinės ar daiktinės medžiagos. V. Česnaitis rodo vyniojamąja medžiaga papuoštą Sąjūdžio dėžutę aukoms. „O kur kiti daiktai? Tai sąjūdiečiams tada nerūpėjo, nerūpėjo ir kitiems. Todėl šiandien nebėra to, kas gali priminti istorinį įvykį – kovą už tautos Laisvę“, – įsitikinęs V. Česnaitis.

Paklaustas, ką Sąjūdis davė Lietuvai, pašnekovas atsako: „Davė tiek, kad esame laisvi“. Ir prisiminė, kad parduotuvėse nieko nebuvo. Nei pieno, nei mėsos. Norint jos nusipirkti, reikėdavo eilėje stovėti pusę dienos. O dabar yra visko, žmonės gali važiuoti kur nori, jaustis laisvais. Ir turėti pasirinkimą, kurio tada nebuvo. Jokio – nei politinio, nei ekonominio. „Dabar žmogus sako, kad čia visi žulikai, todėl sėdo ir išvažiavo ten, kur ne žulikai, į kitą valstybę“, – ironizuoja V. Česnaitis. Bet jam pačiam mieliausia čia ir „nereikia lygiuotis į kažką (kitas valstybes)“.

O jeigu dabar reikėtų, ar pasikartotų Sąjūdis? V. Česnaitis įsitikinęs: „Be abejo. Tik nėra kam sukurti Sąjūdį, nes nebeliko aktyvių žmonių“. Atėjo laikotarpis, kai pasiekta didžiulė Laisvė, kuri išretino tautą. „Neaišku, kas atsirastų ir nusileistų iš dangaus, kad suburtų. Tačiau tai įmanoma, tik reikia turėti idėją. Tada turėjom idėją – Laisvę Lietuvai. O dabar kokia? Laisvę turim? Turim. Kam idėja? Bulvių auginimui?“ – retoriškai klausia režisierius ir pasiūlo sau tokio tikslo nebekelti.

Yra kitų, mažesnių uždavinių. Pavyzdžiui, pirmiausia, šitą kraštą išpopuliarinti. O kaip tai padaryti – jau kiti klausimai.

AUTORIAUS nuotr.