Mokykla buvusiems abiturientams visada atvira

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

 Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

 

Tikriausiai ne kiekviena mokykla per ilgąsias atostogas sulaukia tiek svečių, kiek mūsų gimnazija. Čia dažną vasarą, nors vyksta remonto darbai, šurmuliuoja buvę mokiniai: klasėmis renkasi į tradicinius abiturientų susitikimus. Apie šias neeilines progas liudija daugybė fotografijų, meile, ilgesiu ir dėkingumu savo mokyklai, mokytojams dvelkiantys įrašai muziejaus Svečių knygoje. Tai – Sugrįžimų švenčių, Sielos atlaidų, anot muzikologės Zitos Kelmickaitės, istorijos detalės.

Sugrįžimų ciklas kartojasi – po penkerių, dešimties ir toliau tokia pat tvarka renkasi buvę 1950–1990 metų abiturientai. Dažniausiai sustojama ties 50 riba, toliau susitinkant grupėmis ar visiems jau nebe mokykloje, o kitur.

Graudžiausią įrašą Svečių knygoje palikusi 5–oji laida: ,,Susirinkome mes po 60 metų. Iš mokyklos išėjom į didelę kelionę dienom slankstėtom ir metų tiltais. Buvo ir vargų, ir Viešpaties malonių. Ne kartą teko ir sustot, ir nusivilt./Ačiū, mokykla brangioji,  kad padėjai mūs sparnams išaugti ir pakilti kiekvienam Likimo skirtu keliu./Sudie, sudie, mieloji Mokykla, sudie!“, 2014 m. birželis. Tai – amžinybėje besiilsinčio rašytojo Kęstučio Arlausko klasė, paskutinį susitikimą šventusi be Jo.

Šią vasarą liepos mėnesį rinkosi trijų laidų abiturientai, patys ištikimiausi, baigę mūsų mokyklą sovietmečiu, kai ugdymas buvo griežtai politizuotas, švietimo įstaigos standartų ir valdžios sukurtų taisyklių suvaržytas. Bet dabar, po tiekos metų susitikę, jie nekaltina mokyklos ir pedagogų, tuomet buvusių valdžios įkaitais, kaip ir anų laikų moksleiviai. ,,Taip, buvo ateizmas, komjaunimas, Lenino raštų skaitymai, bet mokykloje, kaip, beje, ir kitur, ideologija ėjo sau, gyvenimas – sau“, – taip apie savo mokyklinius metus vėliau prisiminimuose rašė žinoma žurnalistė Danutė Šepetytė Aleliūnienė, baigusi Želvos vidurinę 1967 metais.

Pirmieji savo mokykloje po 40 metų susitiko 28-oji laida, išėjusi rinktis savo kelio 1977-iais.  Tai viena didžiausių klasių, joje buvo 38 moksleiviai, ir palikusi labai ryškų pėdsaką mokyklos istorijoje. Jie subūrė instrumentinį ansamblį „Romantikai“ (organizatoriai ir vadovai Valentinas Giedraitis bei Stasys Lisonka), su jais surengėme pirmąjį „Poezijos pavasarėlį“ (to meto literatė Rita Kontrimavičiūtė–Gelūnienė dabar sėkmingai vadovauja rajono literatams), pastatyti keli spektak-liai ir visus sužavėjusi komedija „Amerika pirtyje“… Jie kas penkeri metai rengia klasės susitikimus ir visada su meile prisimena savo mokyklą, mokytojus, o savo gražių prisiminimų pynę pina iki ryto… Apie išsaugotus šiltus jausmus savo mokyklai daug pasako Svečių knygon įrašyti žodžiai: ,,Štai mano suolas, aš jame sėdėjau/o štai lenta – čia pirmą raidę rašėm…“ – taip ir dainuoja širdis, sugrįžusi į namus, kurie tiek daug mums davė… Prabėgo 40 metų, kai užvėrėm šios mokyklos duris, bet visada norisi į ją sugrįžti, nes čia mums buvo gera, šilta, jauku, mus supo nuoširdūs mokytojai, puikūs bendraklasiai, geranoriški mokyklos vadovai. Ačiū visai Želvos mokyklos bendruomenei, buvusiai ir esamai, kad atvėrėt vartus į pasaulį, kad visada atveriate šių namų duris, kai ilgesio kamuojami į juos sugrįžtame…“

Po savaitės mokykloje jau šurmuliavo kiti – 38-oji laida, kūrybingų moksleivių, talentų klasė. Džiaugiamės, galėdami jiems paskleisti apie mokyklą naujienų jos istorijoje, pasidalyti muziejiniais atradimais, parodyti senų nuot-raukų, jiems nematytų, gal net nustebinti. Jiems buvo netikėta, kad jų klasei mokyklos vidiniame kiemelyje pastatyta skulptūrinė grupė, kurią 1999 m. sukūrė mūsų buvęs abiturientas skulptorius Vaidas Ramoška. 12 ąžuolinių pumpurų simbolizuoja 12 klasių. Būtent 1987-ųjų, 38-osios laidos, abiturientai ir buvo pirmieji mūsų mokyklos dvyliktokai. Po trijų dešimtmečių susirinkę jie, deja, jau mini mirusius bičiulius, savo mokytojus, kapuose uždega žvakeles. Šį klasės susitikimą, kaip ir kitus, organizavo mokytoja Rasa Povylienė, tarp daugelio darbų radusi laiko ir klasės bičiulius suburti.

18-oji laida liepos paskutinį šeštadienį šventė jubiliejų – jie Želvos vidurinę baigė prieš 50 metų, vadovaujant direktoriui Aleksandrui Mackevičiui (1929–2014).  Visi 38 mokinukai, 1960 metais susirinkę į penktą klasę, buvo kaimų vaikai, dori ir sąžiningi. Tai – pirmieji mano auklėtiniai, pirmoji mano šeima ir pirmoji meilė. Septynerius metus jie buvo mano rugsėjų šviesa, vėliau neužgesusi visą gyvenimą ir tebešviečianti dabar, kai auklėtiniai jau rūpinasi savo anūkais. Jie moka prasmingai gyventi, yra tokie pat dori, sąžiningi, kaip buvo jų tėvai, paprasti sodiečiai. Su jais išlikome bičiuliai visam gyvenimui.

Laukdama jubiliejinio susitikimo prisiminiau visą mūsų kelią – kaip penktoje klasėje pešdavosi, kol suprato, jog yra viena šeima; kaip aštuntoje klasėje verkiau, išgirdusi pirmą berniukų keiksmą; kaip pėsčia išvaikščiojau visus kaimus, juose ieškodama „savų“ sodybų. Prisiminiau nuostabią žiemos kelionę arklių dvikinke su žvanguliais, kai auklėtinių būrelis sumanė mane parvežti iš Vederų mokyklos namo (partkomo ir savo direktoriaus buvau išsiųsta į Vederus direktoriauti, nes iš ten pabėgo jaunas vadovas)… Ir dar daug kitų mielų prisiminimų aplanko, kai mąstau apie juos.

Tai buvo rinktinė septyniolikos jaunuolių vienuolikta klasė. Dvylika baigė aukštąsias mokyklas, septyni – ,,raudonais“ diplomais (su pagyrimu).  Buvo kuklūs – nesiekė aukštų postų, nedarė karjeros.  Bet gyvenime nė vienas nesuklupo, neklydo. Profesijas rinkosi iš pašaukimo, sėkmingai, tik gyvenimas kai kuriuos privertė padėti diplomą į šalį. Petras, su pagyrimu tuometiniame Kauno politechnikos institute baigęs radiotechniką, netekęs darbo pagal specialybę, išėjo dirbti į butų ūkį, o Stasys, studijavęs aukštąją matematiką ir kibernetiką – tapo statybininku.  Veterinarijos gydytojas Vincas įsteigė Veterinarinę vaistinę…

Mano pirmoji klasė jau skaičiuoja ir skaudžias netektis – nebėra šešių. Ir draugiškumas su metais ėmė blėsti – į susitikimą po 50-ies atvyko šeši. Muziejuje jie rado savo klasės nuotraukų albumą, jau istorinę fotografiją „Sveikinam auklėtoją su jubiliejum 2015“,  Zonio Virbalo dovanos – kelionės po Žemaitiją – nuotraukas, D. Šepetytės, sidabro medalininkės, portretą, jos rašinius apie mokyklą, laiškus auklėtojai, daugybę sveikinimo atvirukų, net vaikystės piešinius… ir dar daug ką, kas susiję su jais… 

Aplankę mokytojų ir klasės draugų kapelius Želvoje bei Inturkėje (jos kapinėse palaidotas Jonas Rimša), vakarieniavo abiturientai sodyboje Rasališkių kaime. Čia stebino auklėtoją išradingomis dovanomis, o skambėjusios dainos buvo ne tik apie gimtinę, bet ir Z. Virbalo, rasališkiečio, atvežtos iš žemaičių krašto… (Zonis  vadovavo Užvenčio tarybiniam ūkiui, vėliau – seniūnijai, o dabar  jis ,,žmogus sau ir šeimai“ ir dėl to laimingas.) Tai jis su Danute, tebedirbančia ,,Respublikos“ redakcijoje žurnaliste, ir subūrė visus į susitikimą, kuriame dalyvavo abiturientai Aldona Jurkevičiūtė, Petras Motiejūnas, Janė Saldžiūnaitė, D. Šepetytė, Vincas Skuolis ir Arvydas Narušis. Kai kurie atvyko su antrosiomis savo pusėmis.

Mūsų gimnazija gal irgi viena iš nedaugelio, kai į susitikimus kviečiamas ir direktorius. Gal todėl, kad įstaigos vadovas Vidas Tavoras visada randa laiko, net ir per atostogas, dalyvauti tokiuose susibūrimuose, domisi buvusių moksleivių gyvenimu, mielai su jais bendrauja ir turi kuo pasidžiaugti: mokykla išgražėjusi, jauki, pasiekia gerų ugdymo rezultatų ir… visada atvira, šiltai sutinka svečius, ypač tuos, kurie čia kadaise mokėsi ar dirbo.

Kai kurios laidos sugrįžimus šią vasarą šventė ne mokykloje. Kartais užtenka ir vieniems kitus susitikti, pabendrauti neutralioje aplinkoje. Rugpjūtį į susitikimo vakarėlį  po 35 metų rinkosi 33-osios laidos abiturientų  A klasė, 55-erius nuo vidurinės baigimo minėjo 13-oji laida, nutarusi dabar rinktis kasmet…

Pirmieji mokyklos dvyliktokai, 38-osios laidos abiturientai, susirinko po trijų dešimtmečių.