II Antakalnyje ir Ukmergėje skambėjo nužudytų žydų vardai

Minint Lietuvos žydų genocido dieną ir 75-ąsias mūsų šalies žydų žudynių metines rugsėjo 22 ir 23 dienomis miestuose ir miesteliuose buvo skaitomi Holokausto aukų vardai. Pilietinė iniciatyva VARDAI Lietuvoje vyko šeštus metus. Šiemet pirmą kartą prie jos prisijungė ir Ukmergė. Nužudytų žydų vardai skambėjo Pivonijos mikrorajono pakraštyje, senosiose žydų kapinėse, ir Lyduokių seniūnijos II Antakalnio kaime – apleistoje ir jokiu atminties ženklu nepažymėtoje vietoje, kur 1941-ųjų vasarą buvo surengtos 114 Ukmergės žydų žudynės.

„Džiaugiuosi, kad atsiliepėte ir susirinkote šioje vietoje, kur Antrojo pasaulinio karo pirmosiomis dienomis buvo nužudyti iš Ukmergės kalėjimo atvežti žydai. Ši vieta iki šiol nėra pažymėta informacinėmis rodyklėmis, nėra įtraukta į Kultūros paveldo registrą. Nei vietiniai gyventojai, nei seniūnijos atstovai apie šią vietą iki šiol nieko nebuvo girdėję…“ – penktadienį sakė Holokausto tyrinėtoja, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė-Gustaitienė.

Šįkart 114 žydų vardus kartu su N. Latvyte-Gustaitiene skaitė Lyduokių seniūnijos vyresnioji specialistė Skaidrutė Salienė, specialistė Kristina Vabolienė bei darbuotoja Ona Pusvaškienė, taip pat Lyduokių seniūnaitė Vida Meliūkštienė, Nuotekų ir Inkilų bendruomenės pirmininkė Zita Medelskienė.

Netoli pastato, kuriame paskutines valandas praleido nelaimėliai, Lyduokių seniūnijos atstovės padėjo gėlių, uždegė žvakutes.

Holokausto tyrinėtoja N. Latvytė-
Gustaitienė papasakojo apie 1941
metų liepos pradžios įvykius.

Nedideliam būreliui susirinkusiųjų N. Latvytė-Gustaitienė papasakojo apie 1941 metų liepos pradžios įvykius. Pasak knygos „Holokaustas Ukmergėje“ autorės, liepos 8 d. Ukmergės saugumo policijos viršininkas atsiuntė raštą Ukmergės kalėjimo viršininkui, pagal kurį 114 suimtų žydų turėjo būti perduoti Lietuvių aktyvistų fronto štabui. Suimtieji liepos 10 d. buvo konvojuoti į II Antakalnio kaimą, esantį maždaug už 5 km nuo Ukmergės, kur buvo kalėjimo pagalbinis ūkis. Visa operacija buvo slapta. Kalinamiems žydams buvo tik paaiškinta, kad jie bus vežami tvarkyti daržų. Maskuojant tikruosius tikslus, buvo paruošta kastuvų, esą reikalingų daržų kasimui.

„Dešimties kalėjimo prižiūrėtojų saugomi, kaliniai sunkvežimiu buvo atvežti į II Antakalnio kaimą. Vyrai atsidūrė viename pastate, moterys ir vaikai – kitame. Pagalbinio ūkio sodyba, saugumo policijos nurodymu, buvo apsupta policininkų. Kalėjimo tarnautojai turėjo instrukcijas, kaip jie turi elgtis, kaip ir kur vesti suimtuosius. Taip pat iš anksto numatyta, kur kūnai bus užkasti“, – apie įvykius, remdamasi archyvuose išlikusiais dokumentais, liudininkių parodymais, kalbėjo tyrinėtoja.

Išlikusi medžiaga liudija, kad iš anksto buvo suplanuota ir žudynių eiga – pagal sąrašą kvietė iš svirno po vieną suimtąjį, jiems užrišdavo akis ir vesdavo prie kartuvių. Vakare prasidėjusi egzekucija tęsėsi visą naktį. Brėkštant dar buvo likę apie 30 žmonių – dauguma moterys. Juos suskirstė į tris grupes po 10–12 žmonių ir atvarė į Pivonijos mišką. Čia visi buvo sušaudyti.

„Žinoma, kad po žudynių II Antakalnio kaimo sodybos kieme jų dalyviai vaišinosi degtine, dalijosi įspūdžiais. Išgėrimo metu buvo daromi antisovietiniai pranešimai ir dalyviams išduodamos 100 rublių premijos, dalijami nužudytųjų daiktai. Liudininkų teigimu, šios kraupios akcijos metu buvo nužudyti: gydytojas Borisas Paikinas, gydytojas Goldbergas su šeima, jo 70-mečiai tėvai, trys broliai su žmonomis ir vaikais, gydytojas Š. Freidas, mokytoja Orvinaitė, siuvėjai Kaganas ir Šulmanas, keletas Gelvonų miestelio žydų, advokatas B. Golombas“, – pažymėjo N. Latvytė-Gustaitienė.

Jos teigimu, 1958 m. gruodžio 11 d., vykdant žudynių vietos II Antakalnio kaime ekshumaciją, buvo rasti 88 žmonių palaikai, kurie buvo perkelti į žudynių vietą Pivonijos šile. Nuo to laiko apie šiuos įvykius, nors archyvuose yra išlikę tai patvirtinantys dokumentai ir žinomi vykdytojai, daugiau niekas nekalbėjo…

114 žydų vardus skaitė ir būrelis lyduokiečių.

Du dešimtmečius Holokausto įvykius tyrinėjanti mokslininkė pripažino, jog jai buvo labai svarbu, kad II Antakalnio kaime būtų perskaityti nužudytų žydų vardai: „Juk vardas – tai raktas į istoriją. Pasakai jį ir kartu prikeli istoriją. O ją žinosime tik kalbėdami. Tikiuosi, kad susirinkti čia taps tradicija. Galbūt kitąmet atvyks daugiau žmonių, o gal ši vieta bus lankoma liepos 10-ąją? Viliuosi, jog pagaliau atsiras ir atminimo ženklas…“

Penktadienį po pietų pilietinė iniciatyva VARDAI tęsėsi senosiose žydų kapinėse. Kaip „Gimtajai žemei“ pasakojo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukacinių programų vadovė Jurga-Sally Jackevičiūtė, kuri buvo šio minėjimo koordinatorė Ukmergėje, ištariant konkrečioje vietovėje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes, prisimenami ir kartu pagerbiami nužudyti Lietuvos gyventojai. Ukmergė šiuo požiūriu yra išskirtinė Lietuvos vietovė – vien Pivonijos šile ilsisi beveik dvylikos tūkstančių žydų palaikai.

Pasak koordinatorės, prisidėti prie šios iniciatyvos gali kiekvienas norintis. Jei skaityti nedrąsu, verta ateiti bent pasiklausyti, pabūti kartu. Dalyvavusieji pastebi, kad būtent toks Holokausto aukų prisiminimas padeda labai asmeniškai pajusti tragedijos mastą. Kai ištari žmogaus vardą, nebegali apsimesti, kad tas žmogus negyveno, ir statistika, jog Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinti 90 procentų iš 220 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų, pradeda reikšti ne tik skaičius…

Edukacinių programų vadovė į Ukmergę atsivežė mieste gyvenusių žydų sąrašą, kuriame buvo 2 336 pavardės. Vardai buvo skaitomi nepertraukiamai ir tai truko pustrečios valandos.

„Iniciatyvoje dalyvavo ne tik mano pakviesti ukmergiškiai – pedagogai, moksleiviai, muziejininkai, Žydų bendruomenės atstovai. Ypač man džiugu, kad atėjo netoli šios vietos gyvenantys ir apie tragiškus įvykius žinantys vyresni žmonės. Įsijungė ir tokių, kuriems minimi įvykiai ir skaičiai buvo naujiena. Tai ypač reikšminga“, – apibendrino koordinatorė.

Minėjimo koordinatorė Ukmergėje J.-S. Jackevičiūtė.

Vilniaus gatvėje, netoli senųjų žydų kapinių užaugusi J.-S. Jackevičiūtė pažymėjo, jog jai, kaip mūsų miesto gyventojai, buvo svarbu, kad į VARDŲ skaitymus įsijungtų ir Ukmergė.

„Tuo pat metu, kai minėjome žuvusiuosius mes, nužudytųjų vardus tarė ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje, Molėtuose, Jonavoje, Kėdainiuose, Švėkšnoje, Dieveniškėse, Eišiškėse, Žemaičių Naumiestyje… Nuo vardų skambėjo visa Lietuva“, – sakė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukacinių programų vadovė.

Dainiaus VYTO nuotraukos