Knygoje – ir mūsų rajono žmonių atsiminimai

_{Elena LIUTKUTĖ}

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) leidžia atsiminimų knygų „Tremties vaikai“ seriją. Tik ką pasirodė trečioji knyga, kurioje yra net šešių iš mūsų rajono kilusių mažųjų tremtinių – Danutės Gudžiūnaitės-Abramavičienės, Stefanijos Jutaitės-Kalvelienės, Veronikos Žilinskienės-Kitajevos, Tamaros Petrosianc-Reingardtienės, Aleksandro Gražio ir Ramutės Šinkūnaitės-Šikšnienės – prisiminimai.

Knygos viršelis.

Danutės mama Veronika Duškevičiūtė-Gudžiūnienė (1903–1957) pokariu Ukmergėje, Vilniaus gatvėje, buvusiame Šidagių name, gyveno su trimis dukterimis ir dar dviem šeimomis. Tėvelis Augustas Gudžiūnas (1907–1985) kalėjo sovietiniame lageryje. S. Jutaitės šeima gyveno Kezių kaime, Žemaitkiemio valsčiuje, V. Žilinskienės tėvelis – partizanas iš Veprių valsčiaus Sukinių kaimo, A. Gražio šeima prieš tremtį gyveno Biržės viensėdyje netoli Žemaitkiemio miestelio, R. Šinkūnaitė – Bratnavos kaime, Želvos valsčiuje, o T. Petrosianc-Reingardtienė gimė jau tremtyje Kazachstane, lietuvės ukmergiškės mokytojos Natalijos Petniūnaitės ir gruzino kunigaikščio Andre Petrosianc šeimoje.

Pasak knygos autoriaus rašytojo Stanislovo Abromavičiaus, pokaryje kaip liaudies priešai į tolimas Sibiro šiaurės, Vidurinės Azijos platybes buvo išvežta beveik trys šimtai tūkstančių žmonių, beveik penktadalis jų – maži vaikai. Ilga kelionė gyvuliniais vagonais, šaltis, alkis, netektys lydėjo juos visus tremties metus. Ketvirtadalis jų baisių sąlygų neišlaikė ir mirė. Mirusiųjų vagonuose kūnelius išmėtė pakelėse, šiaurėje laidojo išrausę duobeles amžino įšalo žemėje…

Tai ne paskutinė šios serijos knyga. Laukiama žinios iš tų, kurie norėtų papasakoti savo ir šeimos ar giminės istorijas ketvirtai „Tremties vaikų“ knygai. Norintys išsipasakoti turėtų kreiptis į LPKTS rajonų skyrius.

Autorių sumanyme – skaudžių istorijų knygą išleisti anglų kalba. Pasaulio valstybes pasiekia priešiška agitacija apie neva humanišką padėtį tremiant žmones pokaryje, puikią medicininę pagalbą kelionėje, padorų maitinimą ir net išmokėtus pusšešto rublio dienpinigius. Melas keliauja po Europą, tad LPKTS knyga bus platinama užsienyje ir daugeliui atvers akis apie bandomas nuslėpti okupantų piktadarystes.

Skaitytojų dėmesiui pateikiame ištrauką iš D. Gudžiūnaitės-Abramavičienės atsiminimų.

***

^TREMTYJE

Apie didįjį 1948 metų trėmimą šeima žinojo jo išvakarėse. Šešiolikmetė Onutės sesuo Palmyra dar iš vakaro susidėjo būtiniausius daiktus ir išėjo iš namų. Būdama pas močiutę Prancišką Mikitienę Lyduokiuose, Žemaitkiemio valsčiuje, sužinojo apie sesers, mamos ir močiutės tremtį. Gegužės 22-ąją jas nuvežė ir įsodino į gyvulinį vagoną: 84 metų Oną Duškevičienę, mamą Veroniką ir 11 metų sesę Danutę. Visas iškėlė iš ešelono Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Lietuvoje Danutė buvo jau bebaigianti penktą klasę, belikę tik keli egzaminai, tačiau ten pasodino į trečios klasės suolą. Vargo mokykloje, kol išmoko rusiškai… Motiną paskyrė dirbti į lentpjūvę.

Igarka – miestas Rusijos šiaurėje, Jenisejaus dešiniajame krante, apie 670 kilometrų nuo jo žiočių, už Šiaurės poliarinio rato. Įkurtas 1929 metais, pastatytas Gulago lagerių kalinių ir tremtinių darbu…

O. Gudžiūnaitė-Abramavičienė šiuo metu gyvena Ukmergėje, sūnus Vigimantas – Kauno savivaldybės statybos skyriaus vedėjas, dažnai mamą aplanko. Per jį Danutė ir perdavė savo užrašus.

„Tėviškė… Jeigu manęs kas paklaustų, kurioje pasaulio vietoje žmogui linksmiausiai šviečia saulė, gražiausiai žydi gėlės, gieda paukšteliai, ošia medžiai, ūkauja vėjas, atsakyčiau: Tėviškėje… Jeigu manęs kas paklaustų, kuriame žemės kampelyje gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias sniegas, atsakyčiau: Tėviškėje… Jeigu manęs kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi atsiminimai, atsakyčiau: su Tėviške… Kad ir kur bebūtų žmogus, kad ir kur begyventų, kad ir kur nukeliautų, visur jį pasiveja greitasparnis Tėviškės ilgesio paukštis, vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį…

Šiuos žodžius neseniai išgirdau ir užsirašiau. Jie man priminė tai, ką jaučiau grįždama iš tremties į Lietuvą, kai dar Baltarusijoje pamačiau šiaudinius namų stogus.

Vagone pakeleivė siūlė bandelę: neėmiau, sakydama, kad valgysiu tik namuose. Vilniuje pasitiko Evelina Juknevičiūtė, klasės draugas Algis Cvirka, o iškabą „PAPIROSAI“ aš garsiai perskaičiau: „RARIROSAI“. Ir suglumau. Mano dviaukštė mokykla Ukmergėje pasirodė tokia maža… Deja, Lietuvoje dirbau tik paprastą darbą: buvau konduktore, dispečere Ukmergės autobusų stotyje, kasininke Baldų kombinate. Tuo tarpu Irena Giedraitytė tapo gydytoja, Evelina Juknevičiūtė – dėstytoja, ekonomiste. Su jomis buvome ir likome neišskiriamos draugės ne tik tremtyje, bet ir iki šiol. Ten žiemą slidinėdavome, pavasarį klausydavomės Jenisejaus ledonešio triukšmo, ruošdavome žiemai malkas. Bet vis tiek naktimis apšarmodavo kambario sienų kampai, užpustydavo iki pat stogų. Dažnai matydavome baltas meškas, kurios ateidavo net į miestą. Tremties draugė Vanda Binkevičiūtė (Žukauskienė) gražiai šoko anglų valsą, dabar gyvena Kaune, gydytoja… Turėjome tautinių šokių ratelį, šokom „Malūnėlį“, „Kepurinę“, akordeonu gražiai grojo Edmundas Čaikauskas ir Povilas Vasiliauskas, Irena Mikučiauskaitė irgi grojo akordeonu, pasiuvo ir dailino šokėjams tautinius drabužius. Henė Motiejūnaitė (Bagdzevičienė) dirbo fotoateljė, tad turiu daug nuotraukų.

Tremtiniams Igarka ruošėsi. Stalino gatvės pabaigoje pristatė namų, įrengė Severnaja, Dudinskaja ir Jeniseiskaja gatveles. Šią teritoriją net vadino „Litovskij gorodok“ (lietuviškas miestelis). Mes gyvenome pagrindinėje gatvėje, dviejų kambarių buto kambarėlyje su bendra virtuve. Mažesniame įsikūrė Mateliai, o mes su Vilhelmina Čaikauskiene, kurios vyras kariškis Romualdas Čaikauskas partizanavo Lietuvoje ir žuvo, bei jos sūnumi Edmundu (jis žuvo miške užgriuvus medžiui) didesnįjį pertvėrėme perpus lentų pertvara. Po kurio laiko mes, vaikai, turėjome šimtasiūles, moterys – net kailio kepures. Kaimynystėje gyveno buriatų šeima.

Kaimynai Jeronimas ir Teresė Mateliai su dukra Irena ir sūnumi Zenonu buvo geri žmonės. Zenonas čia atvyko kiek vėliau, iš lagerio. Ponia Matelienė nešiodavosi kišenėje rožančių ir mane įpratino einant melstis. Su ja iš tundros šv. Kalėdoms parsinešdavome eglutę, ją puošdavome saldainių popierėliais, rinkdavome duonos trupinius ir gamindavome „šventinį tortą“. Pamenu, su Irena iš marlės siuvomės karnavalinį Raudonkepuraitės drabužį. Zenonui tėvai į kalėjimą siųsdavo šuns taukus gydytis plaučius, o sugrįžęs jis rūpinosi, kad mokyčiausi, buvo pasiryžęs mane remti. Jau Lietuvoje sužinojau, kad buvau kritusi jam į akį, net galvojo mane vesti… Igarkos 4-oje vidurinėje mokykloje mokiausi kartu su Vanda Mandrijauskaite, Evelina Juknevičiūte, Algiu Cvirka, Algiu Mikučiausku, draugavau su Stase Kemzūraite, Irena Giedraityte, Irena Mikučiauskaite, graike Liza Čerčedaline, rusaite Galia Storoženko. Tania Dudkina jau vėliau gyveno Lietuvoje, Visagine, buvo gydytoja. Mano mokyklos žydrų akių ir skaidraus balso draugas Sigitas Motiejaitis tremtyje mokėsi mokykloje, buvo labai atkaklus. Pasakojo, kad būdamas tremtyje Lenos žiotyse, Trofimovske, vos neteko motinos: kelis kartus ją iš palatos buvo išvežę į morgą, tačiau ji ten atgydavo… Dabar Sigitas gyvena Druskininkuose.

1950 metais paralyžiavo močiutę, namuose su mama ją slaugėme. Ji mirė kitų metų kovą, per pačius šalčius, tai iškirto nedidelę duobelę, užpylė sušalusiu gruntu, padėjome ant kapo tik medžio šakelių. (Kai Irutės Giedraitytės brolis važiavo į Sibirą parvežti savųjų palaikų, įdaviau mano turėtą mūsų močiutės kapo nuotrauką, tačiau jo nerado, tik paliko medinį kryželį su jos pavarde, vardu ir gyvenimo metais). Dirbti tekdavo ir vaikams. Rudenį mokinius veždavo į vieną iš Jenisejaus salų, kur augino bulves. Žinoma, per trumpą vasarą jos užaugdavo labai smulkios, kasėme su mediniais kastuvėliais…“

Pirmoje eilėje iš kairės: Evelina Juknevičiūtė ir Danutė, viršuje – jos mama, Teresė Matelienė, Vilhelmina Čaikauskienė ir Edmundas, 1951 metų vasara.