M. Porvaneckytė: apie bėgimą, kuris moko nepasiduoti

Džiugilė MISIŪNAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

 

Perspektyvi Lietuvos lengvaatletė, 20 metų ukmergiškė Miglė Porvaneckytė bėgioti pradėjo norėdama prablaškyti mintis ir atsitraukti nuo kasdienės rutinos, tačiau dabar šis sportas tapo jos gyvenimo dalimi. Per mažiau nei metus ji išbandė save varžybose, iškovojo medalių, pasiekė asmeninių rekordų ir pirmą kartą apsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius. Vis dėlto, pasak jos, didžiausi bėgimo laimėjimai tai ne rezultatai, o sunkiausios akimirkos,dažniausiai užklumpančios viduryje bėgimo, kurios skatina laužyti ribas ir kantriai siekti savo tikslų.

– Kas tave paskatino bėgioti?

– Iš tiesų tai norėjosi pailsėti. Pagalvojau, kad buvimas miške man geriausiai padeda atsipalaiduoti, todėl spartus pasivaikščiojimas netrukus peraugo į bėgimą. Taip po truputį, šiek tiek paeinant, pabėgant ir pradėjau…

– Kada buvo tas momentas, kai supratai, kad bėgimas yra tavo aistra?

– Galbūt tada, kai pajutau progresą, kiek daug galima pasiekti per trumpą laiką, kai iš tiesų turi tikslų ir tiesiog nuosekliai jų sieki. Prisidėjo ir pirmasis Lietuvos čempionatas žiemą, kuriame pavyko 3 000 metrų distanciją nubėgti trečiai. Sugebėjau Lietuvoje užimti prizinę vietą, ir labai džiaugiausi šiuo rezultatu, nes treniravausi mažiau nei pusę metų. Supratau, kad galiu kažko pasiekti. Be to, tarp dalyvių buvo sportininkės, kurias laukiau autoritetais, o vieną jų net pavyko aplenkti. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad aš galiu su jomis konkuruoti. Man buvo didžiulė garbė. Tai suteikė noro toliau tobulėti, nes supratau, kad mes patys kuriame ribas, bet jas įmanoma peržengti.

– Pasakojai, kaip smagu, kai tampi nugalėtoja, tačiau prisipažinai, jog tokie rezultatai reikalauja daugybės treniruočių ir pasiruošimo. Kas tave skatina atsikelti ankstų rytą ir bėgti galbūt net lyjant ar sningant?

– Tam tikrai reikia daugiau nei motyvacijos, nes vien ji nepadėtų. Tiesiog, sakyčiau, padeda vizija ir tikėjimas tuo, ką darau. Aišku, reikia to norėti. Kai turi noro, atsiranda ir tikėjimas, ir augimas, ir aukštesni tikslai. Kad juos pasiektum, reikia stipriai ruoštis, atkakliai treniruotis, gerai ilsėtis ir taip judėti į priekį.

– Vadinasi, labiausiai motyvuoja tikslai, kuriuos esi užsibrėžusi?

– Na taip, tikslai motyvuoja, bet dar labiau motyvuoja pats procesas, kadangi aš juo mėgaujuosi, ir tuo, kokiu žmogumi tampu jų siekdama. Dar motyvuoja jausmas, kad stiprėju, geriau jaučiuosi darydama tai, kas anksčiau buvo labai sunku. Peržengi savo ribas, augi, ir tai tikrai labai veža, dėl to norisi siekti tikslų.

– O kas būna sunkiausia?

– Sunkiausia turbūt kartais būna ilsėtis, nes atrodo, kad sumažės progresas, bet iš tiesų tu progresuoji būtent tada, kai ilsiesi. Negali visą laiką dirbti, reikia ir sustoti, nes kitaip gali ir traumų patirti. Tada būna dar sunkiau, kai negali bėgti, nors labai nori – tai turbūt vienas iš sunkesnių momentų. Aišku, dar labai sunku, kai daug treniruojiesi, jauti, kad esi pasiruošusi, bet nepavyksta pasiekti asmeninio rezultato – tai irgi dažnai būna sudėtinga. Taip pat ir konkurencija nėra lengviausia bėgimo dalis, tačiau ji irgi savotiškai motyvuoja.

– O kai pavyksta pasiekti rezultatą, koks tada jausmas aplanko?

– Tada apima euforija. Sustiprėji, kai padarai tai, ko manei neįveiksianti.

– Minėjai tą čempionatą, kuris vyko žiemą. Ar tai buvo įsimintiniausios varžybos, kuriose dalyvavai? O gal labiau įsiminė maratonas?

– Maratonas iš tiesų buvo vienas iš atspirties taškų, kuris ir paskatino mane pradėti treniruotis su Vilniaus universiteto rinktine. Tačiau įsimintinesnių varžybų buvo ne vienos: Baltijos šalių studentų čempionatas, jame užėmiau dvi pirmas vietas (bėgau 1 500 m ir 3 km), pasiekiau savo asmeninius rekordus ir varžiausi su estėmis, latvėmis. Tuomet buvo dar Lietuvos čempionatas ir jame 5 000 metrų distancijoje iškovota antra vieta.

Na, o pačios mano rimčiausios varžybos buvo vasarą Rygoje vykęs Baltijos čempionatas, kuriame Lietuvai 3000 metrų distancijoje atstovavo dvi bėgikės ir viena iš jų buvau aš. Nesitikėjau, kad vos per metus galiu atstovauti savo šaliai tokiose rimtose varžybose. Buvo nuostabi patirtis kartu su Lietuvos rinktine važiuoti į tą pačią lygą, kurioje anksčiau bėgau studentų čempionate, o dabar jau atstovavau rinktinei. Ten pasiekiau asmeninį rekordą – 3 kilometrus nubėgau per 10 min. 5 sek. ir užėmiau trečiąją vietą.Tai buvo mano stipriausios varžybos. Nors jaučiau, kad galėjau ir greičiau nei per 10 minučių nubėgti.

– Ko tave išmokė bėgimas per šiuos treniruočių metus?

– Daugiausia išmokau neseniai vykusiame Alytaus pusmaratonyje. Nors pasiekiau asmeninį rekordą (1:23:07), būtent šios varžybos davė vertingiausių pamokų. Per pusmaratonį maniau, kad bėgu paskutinį kartą gyvenime ir niekada daugiau to nedarysiu. Galvoje sukosi mintys: „Kodėl aš išvis čia bėgu? Kam man to reikia?“ O dar tas skystas, koncentruotas maistas mažuose paketėliuose, skirtas greitai pakelti energiją bėgant ilgas distancijas. Bėgi, tau nieko nesinori, o tas maistas toks saldus, kad net pykina. Pulsas irgi pakyla iki 190 ar daugiau, lieka dar 11 kilometrų, kojos kažkaip juda, bet kvėpuoji taip sunkiai ir permąstai savo gyvenimo pasirinkimus… Tuomet įpusėji distanciją ir supranti – ne, atgal jau kelio nėra, kažkas atsilaisvina ir bėgi toliau. Sunkiausias etapas būna pusmaratonio viduryje.

Taip pat bėgdama suprantu, kad stiprėju ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, pajuntu labai didelį pasitikėjimą savimi. Žinau, kad galiu daugiau, negu sunkiausiu metu, ir apima jausmas, jog esu pajėgi nuversti kalnus… Problemos tiesiog nublanksta…

– Esi minėjusi, kad maratone bėgi ir fiziškai, ir emociškai. Gal gali plačiau tai pakomentuoti?

– Maratonas – tai ne šiaip kilometrai. Pradžioje, maždaug 30 km, bėgi kojomis, vėliau 10 km – protu, finišo tiesiojoje – iš visos širdies, o paskutinius metrus įveiki su ašaromis akyse. Šį jausmą žino kiekvienas bėgikas. Nesvarbu, kokią distanciją pasirinktum, paskutiniai kilometrai visada reikalauja atiduoti absoliučiai viską.

– Ar dar planuosi tarptautines varžybas ateityje?

– Taip, lapkritį laukia pasaulio studentų čempionatas. Labai džiugu, kad su Vilniaus universiteto rinktine į jį keliausime ir galėsime atstovauti tiek savo universitetui, tiek Lietuvai.

M. Porvaneckytė baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kurioje 2022 m. tapo sportiškiausia gimnaziste, o už aktyvų visuomeninį gyvenimą ir sporto pasiekimus 2025-iais buvo išrinkta „Metų gimnaziste“.

Sportininkė aktyviai varžosi tiek Lietuvos, tiek studentų čempionatuose, atstovaudama Vilniaus universiteto bei Vilniaus rajono sporto centro komandoms, Lietuvos rinktinei.

Šie metai bėgikei buvo itin sėkmingi – ji užfiksavo geriausius savo karjeros rezultatus (asmeninius rekordus) stadione ir iškovojo svarbių pergalių. O spalio 3-ąją ji tapo Trakuose vykusios Lietuvos kroso taurės IV etapo nugalėtoja, moterų 4 km distanciją bekelėje įveikusi per 14 min. 33 sek.

Miglės PORVANECKYTĖS asmeninio archyvo nuotraukos