Pakuždėjo žemei, vėjui ir dangui…

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

 

Čia tyli ateitis baltame debesy.

Šviesuma vakarinė…

Iškalbėk, jei esi –

Koks pasaulis gražus ir kokia tu graži

Mano žemė… Gimtinė.

 

Lyg lietus, nubėgantis per lango stiklą, prisiminimai plaukia mano vaizduotėje. Rodosi, jog ir vėl lipu į Knyzlaukių kalną, kai norisi apie jį ką nors pasakyti. Kažkada buvę maži dalykai dabar tapę svarbiais ir nepamirštamais – jie visi sutelpa į vieną žodį: „Gimtinė“. Tai mano vaikystė, tėvelių vargai ir džiaugsmai, taip pat mūsų vaikų žvilgsnis į jų stiprybę – nepasimiršęs. Jiems tų džiaugsmų mano prisiminimuose nedaug ir buvo. Pokarinis laikotarpis: sovietinė kolektyvizacija, neįgyvendintos svajonės ir nežinomybė.

(Iš Marijonos Lukoševičiūtės-Žicevičienės knygelės „Vėjo kuždesiai“)

Pamažu geso kalėdinio šurmulio žiburiai, kai vieną ankstyvą sausio rytą atskriejo Austėjos Klivickienės laiškelis: „Esu Marijonos Žicevičienės anūkė. Rugpjūčio pabaigoje netekome mūsų brangios močiutės, tačiau prieš iškeliaujant ji dar spėjo išleisti paskutinę savo poezijos knygelę „Vėjo kuždesiai“. Man minėjo, kad būtinai rasčiau jus ir perduočiau jums ją dovanų“.

Kviesdama į susitikimą Ukmergėje Austėja rašė, jog knygelių pristatymas močiutei Marijonai visuomet buvo šventė, pasidžiaugimas dėl savo darbo ir artimųjų įvertinimas. Todėl dar prieš jai iškeliaujant anūkė pažadėjo, jog surengs šią šventę. Nors ir be jos, bet su didžiausia pagarba močiutės kūrybai ir praėjusiam gyvenimui, kaip padėką už visus jos nuopelnus šeimai ir gimtajai žemei.

Austėja ne tik gražiai įvykdė duotą pažadą – organizuoti knygelės pristatymą, tapusį jos autorės kūrybos ir atminimo vakaru. Poetės anūkė mielai sutiko pasidalinti prisiminimais apie močiutę, Veprių krašto šviesuolę, gimusią „už upelio“, Knyzlaukių kaime, kuri šiemet sausio 25 dieną būtų minėjusi 85-erių metų jubiliejų.

– Kokie šviesiausi Jūsų vaikystės įspūdžiai prašnekus apie močiutę Marijoną? Už ką šiandieną jai labiausiai norėtumėte padėkoti?

– Man atsitiko laimė augti pas senelius nuo 8 mėnesių iki 5-erių metukų. Sakoma, kad vaiko emociniai, vertybiniai, moraliniai pagrindai susiformuoja būtent tuo vaikystės raidos etapu. Užaugusi jaučiu ir žinau, kiek daug man kaip žmogui davė tas laikas pas močiutę, kiek daug ji mane išmokė ne tik žodžiu, o ir savo pavyzdžiu – pareigingumo, tvarkos, pagarbos aplinkai ir sau, tikėjimo, patriotiškumo, meilės gamtai, dėkingumo protėviams… Galėčiau vardinti ir vardinti. Visi esminiai žmogaus gyvenimo pagrindai buvo pavyzdingai ir su meile įdiegti. Mums, anūkams, buvo parodyta, koks gali ir turi būti žmogus – savarankiškas, pilietiškas ir doras, ne statistas, lengvai keičiantis kryptį papūtus bet kokiam vėjui.

M. Žicevičienė – Ukmergės universalinės parduotuvės skyriaus vedėja.

Lukoševičių šeima 1948 m. Marytė – pirmoje eilėje centre.

M. Lukoševičiūtės ir Vytauto Žicevičiaus vokalinis duetas Pivonijos šilo šventėje 1973 m.

Taigi, esu turtinga – turėjau dvi mamas, nes močiutę mylėjau kaip tikrą mamą. Ir vėliau, iki pat paauglystės, leidome daug laiko kartu, nes močiutė šaltuoju metų laiku vis atvažiuodavo pas mus į Vilnių pabūti, o vasarą leisdavome kaime Ukmergės rajone, jos gimtinėje. Visada buvo gera grįžti pas močiutę į vaikystės namus, ten buvo pati saugiausia ir mieliausia širdžiai vieta. Vėliau, man baigus mokslus užsienyje ir grįžus į Lietuvą, padėdavau močiutei prižiūrėti bites mūsų kaime. Taip iki pat paskutiniosios vasaros ir globojome jas kartu, močiutė man perdavė visas svarbiausias žinias ir šį amatą, kurį planuoju tęsti ir toliau. Ji išmokė meilės gamtai, mūsų miškui, supažindino su vaistažolėmis ir protėvių papročiais. Gamtos motyvai labai ryškūs ir jos kūryboje – tiek poezijoje, tiek tapyboje. Iš savo rankomis surinktų gamtos gėrybių ji ruošdavo natūralius savo gamybos vaistus, vitaminus ir, žinoma, labai skaniai gamino.

Močiutės Marijonos vaikystė, jaunystė, buvo apsuptos dainų, tokios jau buvo gražios tradicijos – susibūrus su šeima ir draugais kartu užtraukti dainą. Jaunystėje dalyvavo konkurse, tapo laureate, bet dėl tuometinių sovietinio laikmečio niuansų jai nepavyko išvykti studijuoti dainavimo. Vis dėlto, jos talentas buvo pastebėtas, ir Ukmergėje ji aktyviai dalyvavo meno saviveikloje, dainavo Kultūros centre statomose operetėse, kur susipažino ir su mano seneliu. Sukūrus šeimą dainavimas liko kaip maloni veikla.

Į meniškas veiklas močiutė pasinėrė iš liūdesio, 2002 metais netekusi savo vyro. Viskas prasidėjo nuo teptuko, močiutė pradėjo savamoksliškai tapyti. Po kelerių metų, norėdama dar labiau save išreikšti, pradėjo rašyti eiles, ir štai, iki gyvenimo pabaigos išleido net 6 poezijos knygeles, kuriose įamžinti ir jos tapybos darbai. Visos svarbios šeimos progos buvo jos aprašytos ir įprasmintos, to mums labai trūks.

Močiutė Marijona visada buvo didelė patriotė, mačiusi karą, pokario siaubus, išgyvenusi bėgimą nuo tremties, partizaninio karo palaikymą (namai buvo prie miško, tėvai palaikė ir padėjo partizanams, o dėdė žuvo kaip partizanas), žiaurią sovietmečio realybę. Prie viso to ji prisitaikė, visa tai jai padėjo išsiugdyti tokią stiprią dvasią ir meilę Tėvynei, kurią perdavė mums, anūkams. Todėl ir mes esame neabejingi, suprantame savo balso ir darbų svarbą bei svorį, ypač šiandieninėje visuomenės (susi)skaldymo realybėje. Kadangi Tėvynės ir patriotizmo klausimas jai buvo toks iš esmės svarbus, tai tapo kaip variklis ir vėlesnėje jos poezijoje. Su šiuo klausimu susiję stiprūs jausmai tapdavo gyvi Sausio 13-osios, Lietuvos nepriklausomybės minėjimo dienomis, o ypač prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje. Poezijos eilės tiesiog pasipylė.

Močiutė susilaukė vienos dukros, mano mamytės, kuri, deja, mėnuo po močiutės mirties taip pat iškeliavo. Likome trys anūkai ir trys proanūkiai, apdovanoti brangių moterų meilės, kurią nešiosimės visą gyvenimą. Močiutės požiūris į gyvenimą, principai ir laikysena visuomet bus įkvėpimas ir moralinis kompasas, į kurį bus galima atsiremti sudvejojus. Didelis turtas, kad po savęs paliko ir tiek daug kūrybos vaisių – dabar pasiilgus galima vietoje telefono skambučio, kaip anksčiau, susitikti su ja poezijos eilėse…

* * *

Šviesios atminties Marijonos Žicevičienės anūkė Austėja Klivickienė – ne vienintelė, teigianti, jog gyvenime turėjo dvi mamas. Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkė, choro „Magnificat“ vadovė Regina Ališauskaitė, dar visai neseniai rašydama sveikinimus daugelį metų chore giedojusiai Marijonai, kreipdavosi į ją tokiu pačiu gražiu vardu – Mama Marytė. Paklausta, kodėl, Regina jaukiai nusišypso:

– Mama Marytė… Kodėl kalbėdama apie poetę Marytę Žicevičienę, prie jos vardo nejučia pridėjau Mamos kreipinį? Mano Mama Anelė pas Viešpatį iškeliavo 2008-aisiais. Abi Mamos buvo gerai pažįstamos, abi giedojo „Magnificat“ chore, abiejų dukros buvo bendraamžės. Mama Anelė vadindavo Marijoną Lakštingala.

Po Mamos Anelės iškeliavimo Marytei Žicevičienei visada buvo svarbu ir įdomu, kaip gyvenu, džiaugėsi, kas gera, liūdėjo dėl nesėkmių, nes MYLĖJO… Apie meilę nereikia kalbėti. Mylintis dalija save, o mes tai jaučiame. Todėl džiaugiuosi, turėjusi Mamą Marytę žemėje, kuri, tikiu, ir iš Amžinybės mylinčia Širdimi užtaria savo vaikus maldoje.

Klausydamasi Reginos žodžių, prisiminiau Ukmergėje vykusį M. Žicevičienės poezijos knygelės „Gyvenimo rate“ pristatymą, kurio metu koncertavo „Magnificat“ choro atlikėjai, o jų dainų salėje klausėsi renginyje dalyvavę tuomet Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Šarūnas Petrauskas ir į Ukmergę atvykęs Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Ričardas Doveika, artimai bendravęs su Austėjos tėvų Ritos ir Kazimiero Musteikių šeima. Dvasininkas tada pasidžiaugė, galėdamas pabūti netoli senelių tėviškės, esančios Anykščių rajone.

Gėrėdamasis dailiai išleista poetės Marijonos knyga, svečias kalbėjo apie tai, kiek daug mumyse yra gelmės, galimybių, prasmės, kiek daug duota kiekvienam iš mūsų. Tokio amžiaus žmones, kaip knygos autorė, teigė kunigas, reikia kuo dažniau rodyti, juos reikia matyti, nes net ir jam pačiam, gerokai jaunesniam, jau kartais norisi paniurzgėti, būti nepatenkintam. O štai Veprių krašto poetės Marijos kūryboje – lietaus, vėjo, sniego šėlsmas, jos graži tarnystė motinystei. Tai – tautos gyvasties lobyno žiedas, sodrus lašas, kuris sudaro vandenyną. R. Doveika kvietė patikėti, kad brangiausi mūsų žmonės, kiekvienas, šalia esantis, – vaikas, brolis, sesuo, mama, tėtis ar kaimynas – kiekvienas iš mūsų esame Gėris, kad galime tapti dovana kitam. Dovana kalbėti, jausti, išsakyti, išdainuoti…

„Marija savyje stato Katedrą, kur šventovės altorius – širdyje, o pačios gražiausios Mišios – bendrauti su kitais, leisti jiems bendrauti su savimi. Poezijoje kiekvienas atrandame kažką sau, ir tai mums leidžia apsispręsti. Už Tėvynę, už žmogų, už save, leidžia eiti mums dovanos keliu. Valanda buvimo čia su jumis, išėjimas į gamtos stichiją leis sugrįžti mums namo turtingesniems. Ir paklausti: o aš ką daviau?“– kalbėjo dvasininkas.

Tarsi atliepdama šiems žodžiams, M. Žicevičienė savo knygoje rašė: „Šviesa – nustelbusi džiaugsmu neaprėpiamą akimis mano pasaulį, kuriame aš ir visi tie, prie kurių galiu prisiliesti mintimis, žodžiais, širdimi, – ji šildė mane kaip seno medžio suaižėjusį kūną, kuris vis dar sužaliuoja: tai prasminga dieviškoji šviesa, tik jos vedama atėjau čia“.

Austėjos KLIVICKIENĖS asmeninio šeimos albumo nuotraukos

 

Su šalies prezidente Dalia Grybauskaite respublikinėje dainų šventėje, kurioje dalyvavo choras „Magnificat“. M. Žicevičienė – dešinėje.

M. Žicevičienės tapybos darbų paroda Ukmergės kultūros centre. Parodos autorė su dukra ir anūkėmis.

Su šeima – dukra, žentu, anūkais, antrosiomis jų pusėmis knygelės „Sugrįžimas“ pristatymo renginyje.

 

 

Marijona LUKOŠEVIČIŪTĖ-ŽICEVIČIENĖ

Mėnesienos naktis

 

Pilnatis nerami it beržynus virkdantys vėjai,

Čia šešėliai ilgai sukinėjasi po beržais rasoje,

Galva svyra, nors jaučiu – man dangus nešykštėjo,

Nusagstytas žvaigždėm – bemiegių naktų tėkmėje.

 

Pilnatis įkyriai pasižiūri per langą:

„Pasidžiauk, nes jau greitai aušra…“

Atsivers paslaptis, padėjusi laiką ant rankų,

Kai krenti su rasa, su skausminga esybe sava.

 

Kai mėnulio šviesa ir naktis pasibaigia,

Akyse pasilieka miražas brandus,

Skvarbios strėlės į širdį įstrigusios –

Nepaleidžia, nors laikas trapus.

 

Ištiesiu rankas ant rasotų žiedų,

Ant saulėgrąžos žaismo žydėjimo…

Nubėgo jau vasara su giedorium paukščiu,

Man palikusi tylą… viltį… tikėjimą.

(2024 m. rugpjūtis)

 

* * *

Pas tave… pas tave vis einu,

Ar naktis, ar diena – toluma bekraštė…

Mintys plaukia svaigiu miražu,

Kai saulėlydžiai liūdesį atneša.

 

Pas tave ateinu, pas tave,

Suvėrus ant viksvos istoriją.

Sielą žaizdotą pasiekia malda,

Duetu išgiedosiu „Gloriją“.

(2024 m. rugpjūtis)

 

Ruduo

 

Per rudens balutes, per voratinklius

Nušlamėsiu kaip tie lapai gelsvi…

Sugrįžta vaizdai – prie ugniakuro,

Atkišę rankas sušilt…

 

Kasdienybė surinkus nusineša,

Išblėsta žodžiai ir rauda…

Išsilieja iš indo pasvirusio

Džiaugsmo versmės valanda.

 

Per rasas, per lapus, į meilės alėją

Rudens mėnesiena atveria duris.

Gyvenimo upė bangele nutekėjo,

Ir vėl ruduo… ką jis man pasakys?..

(2024 m. rugsėjis)

 

Priglausk žemę

 

Sukrito sielos į juodą bedugnę,

Verkiantis dangus paguodžia.

Šventovės varpai išdejuoja, išdildo,

Tiesa išsikvėpusi ošia.

 

Raudoni vakarai lyg plėnys kraujo,

Liepsnose blaškosi tyriausios mintys.

Užmerkėme akis į rūstybę piktųjų,

O žemės atodūsiai girdisi…

 

Pabuskit, išgirskit, tiesą pažadinkit,

Ir tą – kas į šią žemę atėjęs…

Ar leisite trypti, ar prisiglausit

Šį kūrinį ir jo kūrėją.

(2024 m. rugsėjis)

 

Knyzlaukių kaimo kapinaitės

 

Ant Šventosios skardžių, kur žali miškai,

Buvai ir būsi man brangi, gimtine,

Kapeliuose lapus jau numetė klevai,

Prie jų – pasviręs kryžius, vijokliais apsipynęs.

 

Čia susitinka praeitis ir dabartis –

Ką turėjome?.. O kas išsitrynė?..

Ką pasakysim jiems, kurie atgulę čia,

Kai jų darbai ir viltys – palikę, neatgimę?..

(2022 m. spalis)

 

* * *

Mano žemė – naujų dainų posmai,

Mano žemė – dangaus žavesys.

Byrant lapams ateinu pasiguosti…

Ar čia mano klajonės, ar tik šnaresys…

 

Per gelsvus lapus, suneštus vėjo,

Per šimtmečius sumintą taką vabalų,

Per žodžių prasmę, į dainas atėjusių –

Atėjau… Išdainavau… Ir išeinu.