Verslus ir kūrybiškas jaunimas: kur juos rasti ir kaip paskatinti veikti regione?

„Taškai-ant-į“

Dovilė VAINORĖ

Turėti biudžetą savaitgalio stovyklai, o surengti jaunimui septynių dienų patirtį su praktinėmis užduotimis ir aktyviu laisvalaikiu. Privalėti „pagal projektą“ surasti penkiolika dalyvių, bet patvirtinti registraciją šešiolikai. Išdrįsti pasiūlyti rajono merui susitikti su stovyklautojais ir organizatoriais diskusijai „Kam tas verslumas ir kūrybiškumas? Gal Meras viską išspręs…?“

Šiuos ir kitus nestandartinius sprendimus priėmėme organizuodami „Jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovyklą“. Siekėme, jog stovykla būtų šauniausia jos dalyviams, įsiminta kaip profesionaliausia Ukmergės organizacijoms, o mums – VšĮ „Om-lėtai“ komandai, taptų standartu ateities iniciatyvoms ir projektams.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Om-lėtai“ Ukmergėje įkūrėme dviese – aš, ukmergiškė, ir mano buvusi praktikantė mažeikiškė Ieva. 2023-iųjų rudenį ji ieškojo organizacijos, kuri sutiktų globoti jaunimo grupės iškovotą finansavimą projektui. Pamąsčiau porą dienų ir pasiūliau įkurti organizaciją kartu. Žinoma, ne tik dėl šio projekto. Bendradarbiauti kartu buvo lengva, nes nuo pažinties pradžios su Ieva kalbėdavome tarsi „viena kalba“. Mums abiem pasirodė svarbu ir prasminga kurti projektus bei iniciatyvas, kurios paskatintų jaunus žmones rinktis praktikos, darbo ir laisvalaikio galimybes Lietuvos regionuose. Na, o viziją užsirašėme tokią: „Veikime, kurkime ir įsikurkime regionuose! Palaikykime mažus verslus ir pasakokime jų sėkmės istorijas.“ Ambicija kartu su jaunais žmonėmis ir vietos bendruomenėmis ieškoti neatrastų, o kartais tik tinkamai neįvertintų galimybių regionuose, buvo labai stipri.

Jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykla atkeliauja į… Ukmergę

„Jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykla“, kuri vyko Ukmergėje sausio 12–18 d., buvo numatyta organizuoti Mažeikiuose. Aplinkybės visai neplanuotai susidėliojo Ukmergės naudai. Mažeikiškiai jaunuoliai, kurie ir sumąstė projekto idėją, baigė mokyklas, išlaikė egzaminus ir dauguma jų išvyko studijuoti į sostinę. Apie projektą prisiminė tik po metų – gavę teigiamą atsakymą iš Jaunimo reikalų agentūros: „Finansuojamas“. Grįžti į Mažeikius ir organizuoti stovyklą grupelės nariams tapo komplikuota dėl studijų ir darbo įsipareigojimų. Projekto komanda – keturios merginos ir vaikinas – buvo bepasiduodantys: „Gal nebedarom? Ar suderinsim su studijomis ir darbais…“ Kaip projekto mentorė turėjau veikti greitai: pirma, stabilizuoti komandos motyvaciją nepasiduoti ir, antra, rasti patogesnę vietą stovyklai. Pasiūlymas stovyklą „perkelti“ į Ukmergę išsprendė abu iššūkius. Projekto iniciatyvinei grupei Ukmergė pasirodė „labai arti“, o čia pradėtos plėtoti VšĮ „Om-lėtai“ partnerystės žadėjo sklandesnį stovyklos organizavimą.

Nuotykiai ir patirtys – dalyviams, iššūkiai – organizatoriams

Sutarę stovyklą rengti Ukmergėje, pradėjome pasiruošimo darbus. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų derinimas, programos sudarymas, stovyklos vadovo žvalgytuvės, dalyvių – penkiolikos 16-20 m. amžiaus jaunuolių ir trijų smulkių regioninių verslų, kurie norėtų duoti užduotis šiems jaunuoliams, paieška. Aprašant, atrodo, juk tik keli esminiai punktai – anoks čia iššūkis ir joks čia nuotykis!

Bet mudvi su Ieva nutarėme viršyti Jaunimo reikalų agentūros suformuluotus minimalius reikalavimus stovyklai. Užsibrėžėme, jog kiekvienas pusvalandis dalyviams ir organizatoriams bus pilnai naudingas, įdomus ir jaukus.

Pirma, stovykla galėjo būti kelių dienų – savaitgalio arba vakarinė. Dalyviai susirenka po pamokų ar studijų, išklauso teorinį įvadą apie pagrindinius verslo procesus, atlieka keletą užduočių ir keliauja namo. Grįžta kitą dieną ir dienotvarkė vėl kartojasi panašia rutina. Pasitarėme tarpusavyje, vėliau – su patyrusiu stovyklos vadovu Tadu Bartaševičiumi, ir nusprendėme teorinės medžiagos dėstymą papildyti vizitais į kelias Ukmergės organizacijas. Veiklas bei užduotis išdėliojome septynioms dienoms, sudarydami sąlygas jaunuolių kultūriniam užimtumui, grupės formavimo laikui ir pažinčiai su Ukmerge.

Staigmena – viena iš trijų komandų sugalvojo pavadinimą „Vienybė“.

Pusė stovyklos dalyvių buvo ukmergiškiai, kiti – mažeikiškiai, kupiškietė, kaunietė ir alytiškė. Buvo įdomu stebėti vietos jaunimo ir atvykusiųjų santykių dinamiką – susipažinimą, pagalbą vieni kitiems ir norą kartu tyrinėti įdomias ir jaukias Ukmergės viešąsias erdves, kavinutes. Kažkam apsilankymas su stovyklos kompanija „second-hand“ parduotuvėje tapo visiškai nauja gyvenimo patirtimi.

Antra, tie, kas organizuoja „projektinius“ renginius, tikrai žino, koks svarbus yra įsipareigojimas pasiekti numatytą projekte tikslinės grupės dalyvių skaičių. Ir nemažiau svarbu, kad visi dalyviai būtų motyvuoti veikloms – suinteresuoti jose aktyviai dalyvauti. Kaip tai užtikrinome? Stovyklos dalyvius rinkome atsakingai – kvietėme registruotis tuos, kuriuos tikrai domina verslumo ir kūrybiškumo temos. Skaitėme motyvacinius laiškus ir kalbėjomės telefonu su pretendentais.

Pokalbiai reikalauja laiko ir įgūdžių „išgirsti“ motyvaciją. Bet šios pastangos atsipirko su kaupu – į stovyklą atvyko jauni žmonės, žinantys, ko nori išmokti, ir išsiklausinėję bei supratę, ko bus galima čia tikėtis. Prisipažinsiu – optimistiškai rizikavome. Iš projekto lėšų galėjome padengti 15-ai dalyvių maitinimo, apgyvendinimo ir kito aptarnavimo poreikius. Įvertinome, jog sausis – apgaulingas mėnuo: žmonės staiga peršąla ir suserga. Tad nusprendėme iš visų pretendentų atsirinkti ir pakviesti į stovyklą šešiolika jaunuolių. Viršytas išlaidas būtume dengę jau savomis lėšomis. Ir štai – viena mergina išvakarėse pranešė, deja, negalinti dalyvauti dėl sveikatos problemų. Taigi, mūsų įžvalgumas pasiteisino – stovykla įvyko su tiksliu numatytu dalyvių skaičiumi.

Linksmai nusiteikę stovyklos dalyviai ukmergiškiai.

Trečia, daugelis pavargstame sėdėdami, mokydamiesi ir dirbdami toje pačioje patalpoje septynias ar aštuonias valandas. Tad ieškojome būdų, kaip stovyklos dalyviams nesukurti varginančios patirties. Suplanavome kasdien po vizitą į reikšmingą stovyklos turiniui Ukmergės organizaciją ar įstaigą. Susipažinimo vakarą surengėme Ukmergės Senajame (nebe) Knygyne. Keliavome į ukmergiškės verslininkės Agnės Linartės dovanų studiją „LinArt“ suprasti, kaip veikia ir kokius iššūkius patiria smulkus verslas regione. Aplankėme bendradarbystės centrą „Spiečius“ sužinoti apie socialinio verslo principus ir verslumo ugdymo bei verslo steigimo Ukmergėje galimybes. Pažindinomės su turtinga ir ilga Ukmergės miesto istorija Ukmergės kraštotyros muziejuje. Kirbėjo jausmas surasti ir pasiūlyti stovyklautojams „tortą su vyšnia“. Sukome galvas – kas dar galėtų papasakoti apie Ukmergę, verslo vystymo galimybes, stebimas tendencijas ir ateities perspektyvas? Kas, jei ne rajono meras Darius Varnas ir jo komanda! Susitikome su savivaldybės šeimininkais paskutiniąją stovyklos dieną diskusijai „Kam tas verslumas ir kūrybiškumas? Gal Meras viską išspręs…?“ Pusantros valandos trukęs pokalbis buvo nuotaikingas ir informatyvus. Jaunuoliai aktyviai domėjosi apie projektų ir smulkiųjų verslų galimybes Ukmergės rajone. Ne ukmergiškiai dalyviai palygino, kaip panašūs procesai vyksta Mažeikiuose, Alytuje ar Kupiškyje. Mero komanda atvirai papasakojo, kaip priimami vietos savivaldos sprendimai. Diskusijos pabaigoje pasitvirtinome – jaunimui bei visiems gyventojams verta ugdyti verslumo ir kūrybiškumo įgūdžius. Turint juos, atsiranda galimybės įsitraukti į vietos bendruomenės socialinių, kultūrinių, aplinkosauginių, užimtumo ir kitų klausimų sprendimus. Meras ir jo komanda formuoja miesto ir rajono strategiją, ieško finansavimo galimybių bei įgyvendina tvarius ūkiškus sprendimus, o iniciatyvos vietos bendruomenėms ir saviraiškai – visų mūsų rankose.

Po dienos užduočių stovykloje – kūrybiškas laisvalaikis.

Išmoktos pamokos dirbant su jaunimu ir kodėl renkamės veikti regione

Kartais girdime: „jaunimas nieko nenori“, „jaunimas sėdi sulindęs į telefonus“, „-iolikos tik tranki muzika galvoje – ką gali paskui veikti, kai tokios prisiklausai“ ir t. t. Ar tikrai? Nuobodžių ir nenuoširdžių dalykų niekas nenori – nei jaunimas, nei vyresnio amžiaus žmonės. Susidomės ir norės dalyvauti veiklose iki galo, kai bus pasitarta, išdiskutuota, o kartais modifikuota pagal realius poreikius. Be abejo – aiški struktūra ir veiklų vadovas-autoritetas yra būtinas. Įsivaizduokime paprastą renginuką – bendruomenės susirinkimą, į kurį atėjęs nesupranti, kas vedėjas, nes keli ginčijasi, ir „darbotvarkė, kuri buvo skelbta sau – susitikimo eiga sau“ vyksta. Tikriausiai dauguma atsistotų ir išeitų iš tokio renginio, o liktų „iš mandagumo“ trys dalyviai paskutinėse eilėse. Ir tie slapčia skaitytų Facebook pranešimus telefonuose.

Darbas su šypsenomis.

Taip pat pastebėjome, jog laisvė kurti ir klysti yra svarbios jaunimui. Argi ne apie tai verslas, projektai ir iniciatyvos? Sausą sūrį ar klasikinių šokių pamokas pasiūlai – niekam nereikia. Štai sūrį su karamele prie kavos ir šokius „80-90-ųjų stiliumi“ sugalvoji – žiūrėk nespėsi klientų atsiginti ir teks sukti galvą, kur daugiau darbuotojų rasti. Iššūkis po iššūkio.

Jei stovyklos iniciatyvinei jaunimo grupei būčiau griežtai pasakiusi, kad stovykla privalo būti Mažeikiuose, nes taip projekte parašyta, jau kitą dieną aš jiems net prisiskambinti nebūčiau galėjusi. Truputis laisvės rinktis ir lankstumas, kurį leido agentūra, – štai turime sėkmės istoriją. Jei stovyklos vadovas T. Bartaševičius būtų vis kartojęs jaunuoliams, kad „taip negerai“, „jūs dar neišmanote, kaip verslą reikia kurti“ ir „jokios muzikos po stovyklos užsiėmimų“, kažin ar bent pusė dalyvių būtų ištvėrę visas septynias dienas su juo. Palaikymas, patarimai, abipusis pasitikėjimas – ir atsisveikindami paskutinę dieną visi trypčiojome nenorėdami išsiskirti. Beje, ir šokių su trankia muzika netrūko – Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos, kurioje dirbo, gyveno ir maitinosi stovyklos dalyviai, kolektyvas labai tolerantiškai pasižiūrėjo į šį poreikį.

Stovyklos vadovai – Ieva ir Tadas.

Mažesniuose miesteliuose dirbti, gerti kavą ir ateiti į renginius yra smagu. Dėl daugelio priežasčių – nėra automobilių spūsčių, mieste gali pėsčiomis visur suvaikščioti, po antrojo apsilankymo krautuvėje pardavėja jau žinos, kur dirbi ir ką veiki, nes būsit spėjusios pasikalbėti apie darbus, namus ir katinus. Vietos bendruomenės Facebook grupės nariai – beveik visi pažįstami. Bent iš matymo tai tikrai.

Jauni žmonės turi vidinę drąsą veikti, daug fantazijos ir energijos. Maži miesteliai ar miestai pasižymi bendruomenės narių artumu, jautrumu vieni kitiems, galimybe taupiau pragyventi. Sudėjus šiuos dalykus draugėn, regioniniai miestai – kaip Ukmergė – gali būti naujų originalių verslo idėjų bei kūrybinių iniciatyvų sostinės.

Nuotraukos – stovyklos dalyvių, organizatorių ir Ukmergės rajono savivaldybės administracijos.