Prisimenant Želvoje paliktus Jono Vinckaus pėdsakus

Šiais metais, gegužės 14-ąją, šviesaus atminimo kraštiečiui Jonui Vinckui (1944–1999), vienam iš Ristūnų žirgų lygos įkūrėjų ir prezidentų, Lietuvos žirginio sporto meistrui, Ukmergės ir Želvos hipodromų iniciatoriui, Želvos jaunimo ir vaikų sporto mokyklos įkūrėjui, rajoninių ir respublikinių žirgų lenktynių organizatoriui ir vadeliotojui būtų sukakę 80 metų. Prieš 25-erius, 1999-ųjų rugpjūtį, J. Vinckų ištiko staigi mirtis.

Minint šias dvi sukaktis želviškiai su pagarba prisimena šį žmogų, vertą didelės pagarbos, meilės, nors ne visų suprastą – svajoklį, kurio visur buvo pilna. Tokio žmogaus nebuvo ir greičiausiai nebus šiame krašte – jis puoselėjo grožį, rėmė kultūrą, su visais stengėsi būti ir varge, ir džiaugsme.

Su skaitytojais dalinamės želviškių lituanisčių Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės kraštotyrinės knygos „Želvos legendos“ ištraukomis.

Charizmatiškasis svajoklis

Jono Vinckaus biografija sutelpa į 55 gyvenimo metus.

Gimė 1944 m. gegužės 14 dieną Ukmergės rajone, Varžgalių kaime. Mirė 1999 m. rugpjūčio 28 d. Palaidotas Dukstynos kapinėse.

Mokėsi Varžų pradinėje mokykloje, Laičių aštuonmetėje. 1958–1960 metais dirbo Obelių kolūkyje. 1960–1964 m. mokėsi Ukmergės žemės ūkio mechanizacijos technikume. Baigęs dirbo mechaniku Širvintų rajone Musninkų, Ukmergės rajone Šešuolių ir ,,Gimtosios žemės“ kolūkiuose, dvejus metus tarnavo armijoje. 1970 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo mechaniko inžinieriaus specialybę. 1971 m. išrinktas ,,Gimtosios žemės“ kolūkio pirmininku (juo dirbo iki 1988 m.).

1988–1992 m. vadovavo Kaišiadorių rajono ,,Vienybės“ kolūkiui, 1992–1994 m. dirbo Ukmergės rajono Rečionių žemės ūkio bendrovės vadovu. 1994 m. įkūrė savo individualią įmonę.

1970 m. sukūrė šeimą. Su žmona Regina išaugino sūnų Darių ir dukrą Editą

Jis buvo ir ugnis, ir ledas…

Kai mintys nuklysta į praeitį, kurioje vis ryškėja smarkuolio želviškio kolūkio pirmininko J. Vinckaus paveikslas, imi galvoti, kad menkai mes tą žmogų pažinome, neįvertinome jo nuopelnų šiam kraštui išleisdami į nežinią, nepadėkoję už mums sukurtą gražesnę buitį (naujus namelius), už prasmingesnį gyvenimą, už aukštesnę kultūrą ir … už svajonių Želvą – dar gražesnę, su savo ežerėliu…

Išvyko jis su šeima jei nesusikrimtęs, tai su nuoskauda. Išvyko nė kiek nepraturtėjęs – susikrovęs savo ,,gera“ į du sunk-vežimius. Tuo metu, kai kiti kolūkių vadovai statėsi sau namus kaime ir mieste, jis visą savo energiją liejo čia – planuodamas, statydamas, organizuodamas, net ,,papirkdamas“ valdžią, kad ,,sukombinuotų“, gautų, išprašytų – ne sau, o savo kolūkio žmonėms.

J. Vinckus Želvos kultūros namų atidarymo šventėje.

Neišlydėjome mes savo J. Vinckaus su gėlėmis, nepasakėme ,,ačiū“ už gražesnę Želvą negu buvo iki jo, už naujas gatves, kultūros rūmus, už spinduliuojančias šventes ir eikliuosius žirgelius, kuriais per respublikines lenktynes gėrėjomės ne tik mes, bet ir visa Lietuva… Ir už daug ką nepadėkojom…

Su šio žmogaus blėstančiu paveikslu iš praeities grįžta epizodai, įvykiai…

J. Vinckus – žirginio sporto entuziastas, kuris ne tik organizuodavo lenktynes, bet ir pats vadeliojo ristūnus.

Ne romus kaip avinėlis jis buvo – mokėjo ir ,,griaudėti“, šaukti ir keikti, net į vandenį įmesti tuos vyrukus, kurie darbe pasirodydavo apsnūdę nuo alkoholio, galėjo supykęs vairuotoją ar traktorininką iš kabinos ištraukti ir ant kojų pastatyti. Ir dar vangų specialistą aprėkti, pasiųsti velniop… ir kitokių drastiškų priemonių turėjo mūsų smarkuolis pirmininkas.

Bet jis buvo ir romantiškas svajoklis. Arkliukams pastatė gražius namus (tvartą)… – ar buvo Lietuvoj gražesnių? Jis į Želvą kvietė geriausias Lietuvos vokalo grupes – pas mus scenoje skambėjo legendinės ,,Nerijos“, kitų tuometinių ansamblių atlikėjų dainos, vaidino sostinės ir Kauno teatrų aktoriai. Jis padėjo mokyklos poezijos mylėtojams rengti ,,Poezijos pavasarius“, į kuriuos kvietė garsius poetus… Jis mylėjo ir gerbė mokytojus. Kartu su jais ne kartą vyko į teatrus, dar nemokamai ir autobusą parūpinęs…

Jis mokėjo džiaugtis. Žmones vertino už darbštumą, iniciatyvas. Mėgo ir mylėjo juos. Mokėjo padėkoti ir gerbti.

Jo svajonė užtvenkti Želvelės upelį ir Želvai dovanoti ežerą liko širdyje, nustojusioje plakti tą lemtingą rugpjūtį paskutinėje žirgų lenktynių trasoje, vadeliojant geriausią savo žirgą…

Jis norėjo, kad visi želviečiai prie namų augintų tik gėles ir sodus – tai buvo jo linkėjimas su dovanomis: daug vaismedžių ir krūmų padalinta želviečiams…

Jis buvo kartu ir ugnis, ir ledas…

Visada bėgantis, skubantis žmogus. Labai užimtas, bet visada atrandantis laiko aplankyti nelaimės ištiktą šeimą, nuraminti, paguosti ir padėti.

Jis buvo charizmatiškas keistuolis, kokių reta. O keistuoliai juk puošia pasaulį…

Jo nuopelnai Želvai – didžiuliai

„Kai prisimenu Joną Vinckų, širdyje pasidaro graudu. Prieš akis iškyla vaizdai iš tolimų laikų, kai šis garbus žmogus vadovavo mūsų kolūkiui, – savo prisiminimais dalijasi Marytė Busienė. – Tik jo laikais Želva suklestėjo. Žmonės turėjo geras sąlygas. Pirmininko rūpesčiu atsirado du dideli gamybiniai kompleksai: Kazliškiuose – kiaulių ferma su pažangiomis technologijomis ir Laumėnuose – moderni karvidė, kurioje buvo laikoma 700 melžiamų karvių. Vien melžėjų buvo 20. Ten dirbau ir aš. Vežiojo į darbą ir po jo namo kolūkio autobusėlis.“

Įvairių renginių vedėjas.

M. Blusienė neslepia, kad J. Vinckui vadovaujant iš melžėjų buvo daug reikalaujama, o ypač – švaros ir tvarkos.

„Pirmininkas buvo rūpestingas vadovas: mokėmės savo amato paslapčių kursuose, seminaruose. J. Vinckus važiuodavo į Kauno žemės ūkio akademiją parsivežti mūsų mokytojų. Tai buvo akademijos dėstytojai, mokslininkai, docentai. Prieš baigiant įrengti karvidę mes, melžėjos, jau buvome visko išmokusios – nuo karvių paruošimo melžimui iki jo aparatų priežiūros. J. Vinckus buvo pirmasis vadovas, ištobulinęs karvių priežiūros ir melžimo technologijas. Fermoje dirbo bent keli specialistai: zootechnikas, elektrikas, vedėjas… O dar kiek darbininkų!

J. Vinckus buvo griežtas, bet rūpestingas ir geras tiems, kurie buvo darbštūs, pareigingi, sąžiningai atlikdavo savo pareigas. Tokius gerbė, stengėsi padėti net ir asmeniškai. Jam būnant pirmininku namus pasistatė daugelis želviečių, taip atsirado ir naujos gatvės: Molėtų Naujoji, Vingio, Vėjų, Klevų ir kitos. Sau rūmų jis nepasistatė – apsigyveno ,,alytnamyje“.

 1986 m. mes pradėjome Molėtų gatvėje statytis namą. Ir jeigu ne geranoriška J. Vinckaus pagalba, taip greit, 1987 m., nemažas mūsų namas tikrai dar nebūtų stovėjęs… Pirmininkas rūpinosi, padėjo gauti reikalingų medžiagų, surasti transportą. Iki šiol dėkinga už jo pagalbą.

Prie J. Vinckaus suklestėjo ir kultūra. Dar Kultūros namų nebuvo, o mes jau šokome, dainavome. Saviveiklininkus surinko jis pats. Atsimenu, kai su savo ,,Volga“ atvažiavo į Molinę manęs kviesti į repeticiją. Teko ir dainuoti, ir abiem su vyru šokti senjorų šokių būrelyje. Iš jo išgirdome ir pagarbų žodį ,,senjoras“. Tuomet saviveiklos kolektyvai buvo bent keli: jaunimo tautinių, senjorų šokėjų, dramos, vyrų ir moterų ansambliai… Po tiek metų sunku ir prisiminti. Atsimenu, į Respublikinę dainų šventę važiavome, ir į televiziją. O kiek teatrų, garsių atlikėjų ansamblių, poetų buvo kviečiama pas mus. Ypač atidarius kultūros rūmus. Visada gražiai, kartais net karietaitėm su baltais žirgais sutikti… Padėkoti svečiams, išlydėti – tai vis pirmininko rūpestis… Kaip jis visur suspėjo?!

J. Vinckus mylėjo ir gerbė paprastus žmones. Ir saviveikloje, pasak jo, neturėjo būti vien inteligentai. Todėl jis kvietė visus, turinčius talento gyslelę. Nemėgo girtuokliaujančių, juos baudė, žemino pareigose, rašė papeikimus.

Jo nuopelnai Želvai – didžiuliai. Jis kūrė naują Želvą ir tikėjosi čia sulaukti senatvės. Bet likimas lėmė kitaip…“

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Želvos gimnazijos muziejaus nuotraukos

Surengta daug turiningų susitikimų.