Vyčio apygarda. Pirmieji kovotojai, nepasitraukę iki galo

Antrojo pasaulinio karo frontui griaudėjant į Vakarus ir Lietuvoje prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, atėjūnus pasitiko pirmieji ginkluotojo pasipriešinimo dalyviai – jau 1944-aisiais Panevėžio krašte pradėję kurtis partizanų junginiai.

Daiva SAVICKIENĖ

Viena čia veikusių apygardų – Vyčio – gyvavo kone dešimtmetį ir apėmė ne tik Panevėžio, bet ir Ukmergės apskritis.

Tai buvo vienas ilgiausiai pokariu išsilaikiusių partizanų junginių. Ir neatsitiktinai, o dėl svaraus apygardos vadų, tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų, indėlio.

Nuo mobiliųjų grupių iki apygardos

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, kartu su kolege Elena Markuckyte išleidęs knygą „Kovoje už brangią tėvynę: Vyčio apygardos partizanų istorija“, pasakoja, kad pirmieji liudijimai apie partizaninį judėjimą Panevėžio krašte siekia 1944 metų rugpjūtį.

Tada pasipriešinimo dalyviai dar neturėjo gyvenamųjų slėptuvių. Jų būriai pagal aplinkybes susiburdavo atskiroms operacijoms ir vėl išsisklaidydavo.

Įkūrus Vyčio partizanų apygardą, rezistencinė kova perėjo į naują lygmenį.

Pirmuoju apygardos, kurios centras anuomet buvo Ukmergės apskrityje, vadu tapo tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Krikštaponis. Štabui priklausė partizanai Antanas Danyla-Kernius, Bronius Eglinskas, Marijonas Smetona, Jonas Dambrauskas, Juozas Survila-Šarūnas, Bronius Kadžys-Vytautas.

Panevėžio krašte, archyviniais duomenimis, 1944 metų antroje pusėje veikė jau daugiau nei pusė tūkstančio laisvės kovotojų.

Pasak D. Pilkausko, ir sovietiniuose dokumentuose išliko įrašų apie kelis vietos valsčius, pasižymėjusius partizanų gausa, – Ramygalos, Vadoklių, kitus.

Ramygalos valsčiuje okupantams siaubą kėlė didžiausias Panevėžio apskrityje Antano Užkuraičio būrys, turėjęs apie 150 kovotojų.

„Pirma ryškesnė partizanų kova Panevėžio krašte įsiplieskė 1944 metų spalio 3-iąją, kai Prano Kecioriaus-Fiurerio būrys užpuolė Vadoklių miestelio milicijos būstinę ir išvadavo areštinėje buvusius suimtuosius“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Naikintojus siuntė būriais

Sovietų valdžia nesnaudė – griebėsi priemonių pasipriešinimo judėjimui slopinti.

D. Pilkausko teigimu, buvo aktyviai kaupiamos pajėgos kovoti su partizanais, telkiami naikinamieji būriai.

Mūsų krašte iki 1944-ųjų pabaigos tokių suburta net 16, turėjusių kone 600 kovotojų.

Apie paniką sovietų gretose bylojo ir specialiai kovai su partizanais tų pačių metų gruodį į Panevėžį atsiųstas 95-asis pasienio būrys, kuriame tarnavo per 1 200 kariškių.

Vadoklių, Subačiaus, Viešintų, Troškūnų, Šimonių valsčiuose buvo įsteigtos karo komendantūros.

D. Pilkauskas pasakoja, kad Vyčio apygardoje ypač anksti – dar 1945 metų vasarą – pradėjo veikti agentų smogikų būriai. Prisidengę partizanų vardu, jie vykdė provokacijas.

„1945 metų birželį kovai su partizanais į Panevėžį buvo perkeltas 25-asis šaulių pulkas, priklausęs 4-ajai NKVD šaulių divizijai, – istorikas sako, kad atvykėliai įsikūrė buvusiame Žydų gimnazijos pastate Elektros gatvėje. – Šis pulkas su Panevėžio krašto partizanais kovojo ilgiau.“

Pirmasis kraujas

Abiem pusėms telkiant pajėgas, anot D. Pilkausko, buvo tik laiko klausimas, kada įsiplieks ginkluoti susidūrimai.

1945 metų pradžioje sovietų daliniai Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus miškuose puolė 40 kovotojų K. Krikštaponio būrį ir Stasio Eitminavičiaus vadovaujamus 130 vyrų.

Partizanų dislokacijos vietą apsupo naktį, o kautynės prasidėjo ankstų rytą. Jų būta itin nuožmių: be kitų, šešias valandas trukusiame mūšyje žuvo ir pirmasis Vyčio apygardos vadas J. Krikštaponis.

„Liudininkų teigimu, partizanų slėptuvė buvo išduota“, – teigia D. Pilkauskas.

1945-ųjų vasario viduryje partizanai dalyvavo stambiausiose kautynėse, kada nors vykusiose Krekenavos krašte.

7 km nuo miestelio nutolusiame Skilvionių miške buvo susitelkęs 40 partizanų būrys. Sovietai savo ataskaitose teigė jį sunaikinę – esą 38 „banditai“ žuvo, dar vieną suėmė. Tačiau, D. Pilkausko manymu, okupantai skaičius gerokai išpūtė.

Iki šiol nėra iki galo aišku, kas tose kautynėse vadovavo partizanams. Tik žinoma, kad kai 1945 metų gegužės 1-ąją Vyčio apygardos partizanai puolė Siesikus Ukmergės rajone, vienas šios operacijos vadovų buvo apygardos vadas, J. Krikštaponį pakeitęs Danielius Vaitelis-Briedis.

Kone tūkstantis

Rašytinių dokumentų apie tuometę Vyčio apygardos veiklą yra labai mažai, bet ne dėl to, kad šie pražuvo kovų verpetuose.

„Remiantis kai kuriais duomenimis, 1946–1947 metais Vyčio apygardoje instrukcijos ir įsakymai nebuvo leidžiami. Apygardos vadas D. Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojai Juozas Survila-Šarūnas ir Petras Blėka-Plerpa patys lankydavosi partizanų būriuose ir duodavo žodinius nurodymus“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Panevėžio apskrities Vyčio apygardai priklausę partizanų būriai veikė Vadoklių, Krekenavos, Panevėžio, Raguvos, Ramygalos, Miežiškių valsčiuose. 1946 metų pradžioje jų buvo net 13, vienijusių apie 900 partizanų.

Žinoma, kad tais metais Ramygalos krašte sovietų okupacijai priešinosi Antano Užkuraičio, Vlado Rukuižos-Lampeo, Raguvos miškuose – Mykolo Dobrovolskio-Čeponio, Jono Baltušniko-Vienuolio, Petro Blėkos-Plerpos būriai.

Apskrityje veikė ir Kazio Vaznonio-Vėtros, P. Kecioriaus-Fiurerio, Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno, Ipolito Lukoševičiaus-Baublio, kiti būriai.

Beje, iš S. Eitminavičiaus būrio iškilo daug žinomų partizanų vadų. Vienas jų – Laisvės premijos laureatas Bronislovas Juospatis-Direktorius.

Žuvo vienas po kito

Lemtis partizanams buvo negailestinga.

D. Pilkausko duomenimis, 1948-aisiais iš dešimties Vyčio apygardos štabo pareigūnų gyvi buvo telikę penki – dauguma kitų žuvo per metus.

„Ypač skaudi netektis apygardą ištiko 1948 metų gegužės 13-ąją, kai Taujėnų valsčiaus Gružų miške prie Juodvisinių kaimo žuvo vadas D. Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir štabo apsaugos būrio vadas Antanas Šyvys-Šalapka. Remiantis liudininkais, partizanai buvo užklupti netikėtai, kai ilsėjosi prie laužo“, – pasakoja istorikas.

Po gero mėnesio naujuoju Vyčio apygardos vadu tapo Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jam vadovaujant, įsteigtos dvi rinktinės: Briedžio ir Krikštaponio.

Briedžio rinktinei, veikusiai Ukmergės apskrityje, vadovavo Mykolas Šemežys-Aras, o Panevėžio apskrities Krikštaponio rinktinei – Jonas Baltušnikas-Vienuolis.

Anot D. Pilkausko, būtent prie A. Smetonos-Žygaudo Vyčio apygardoje pradėtas leisti partizanų laikraštis „Lietuva brangi“.

Šį leidinį redagavo apygardos štabo viršininkas Kostas Tvaska-Rugelis, pats apygardos vadas A. Smetona-Žygaudas ir štabo adjutantė Bronė Tarutytė-Berniukas. 1949–1953 metais laikraštis buvo platinamas ne tik Panevėžio, bet ir Biržų, Kėdainių apskrityse.

L. Tvaska-Rugelis ir Krikštaponio rinktinės vadas J. Baltušnikas-Vienuolis (jo įpėdiniu tapo Antanas Vaičekonis-Šermukšnis) bei partizanas Jonas Tumšys-Kytras žuvo 1949-ųjų vasarą Vadoklių valsčiaus Šilagalio miške.

Nauja rinktinė

Laikui bėgant pasipriešinimo judėjimas silpo. Pasak D. Pilkausko, 1950 metų pradžioje apskrityje buvo likę 11 partizanų būrių ir tik 86 kovotojai.

Tų metų liepą Vadoklių valsčiaus Kačėniškių miške vykusiose kautynėse žuvo visas Vyčio apygardos štabas – vadas A. Smetona-Žygaudas, štabo adjutantė B. Tarutytė-Berniukas, ūkio dalies vedėjas Alfonsas Gritėnas-Skalikas ir dar vienas neatpažintas partizanas.

Apygardos vadu tada tapo Mykolas Šemežys-Aras, vadovauti Krikštaponio rinktinei buvo paskirtas Mykolas Janulis-Tautvydas, Briedžio rinktinei – Jonas Kalvaitis-Pažįstamas.

Tačiau artėjo laikas rimtesniems struktūriniams pokyčiams.

1951 metų pradžioje į Vyčio apygardą atvyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo narys Jonas Kimštas-Žalgiris.

„Jo įsakymu iš dviejų apygardos rinktinių buvo sudaryta viena – Gedimino, – apie centralizacija pasakoja istorikas. – Pirmuoju jos vadu tapo Jonas Vepštas-Paukštelis, o jam žuvus – Edvardas Daučiūnas-Jokeris.“

Tuo laiku Gedimino rinktinėje veikė trys partizanų tėvonijos – Aušros, Varpo ir Trimito. Pastaroji buvo didžiausia ir veikė tuometiniuose Kėdainių bei Ramygalos rajonuose.

„Ją sudarė septyni partizanų būriai, tik kai kurie jų buvo labai maži – po du tris partizanus“, – sako D. Pilkauskas.

Liko tik pavieniai

Vyčio apygardos vadas M. Šemežys-Aras žuvo 1951 metų vasarą kautynėse netoli Pagirių Ramygalos krašte. Bronius Karbočius-Bitė tapo paskutiniu jai vadovavusiu pasipriešinimo dalyviu.

„Partizaninis judėjimas tuo metu dar nebuvo visiškai nuslopintas“, – paaiškina istorikas. 

Bet neprabėgus nė porai metų, 1953-iųjų sausio pabaigoje, prieš apygardos vadą sovietai organizavo karinę operaciją.

Tuokart B. Karbočius-Bitė su adjutantu Viktoru Mažeika-Vanagu slapstėsi Šilagalio kaime, Kazio Dambrausko ūkyje. Per kilusį susišaudymą abu žuvo.

Kitą dieną sovietai rado Vyčio apygardos štabo bunkerį ir dokumentus.

Tų pačių metų pavasarį Ramygalos rajono Rodų pušyne žuvo paskutinis Gedimino rinktinės vadas E. Daučiūnas-Jokeris.

„Po šio smūgio Gedimino rinktinė nebebuvo atkurta. Panevėžio krašte trukusi apie dešimtmetį organizuota partizaninė kova 1953 metais baigėsi, ją tęsė tik pavieniai partizanai“, – sako D. Pilkauskas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotr.