Lietuvos katalikų bažnyčios kronika ir Ukmergės kraštas

„Beskaitant LKB Kronikos pirmą numerį, kuris tiesiog mane pavergė, pasidarė aišku, kad pavergtoje Lietuvoje prasidėjo naujas kovos su komunizmu laikotarpis, slaptai pogrindyje leidžiamu rašytu žodžiu, iškeliant okupantų nusikaltimus į viešumą, kad būtų žinomi Lietuvai ir pasauliui“, – taip monsinjoras Alfonsas Svarinskas apibūdino pirmąjį pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ numerį, kuris buvo išleistas 1972-ųjų kovo 19-ąją. Minint leidinio 50-metį, 2022-ieji buvo paskelbti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) metais. Šis leidinys griežtos cenzūros, propagandos ir laisvos spaudos draudimo sąlygomis buvo platintas net 17 metų, jam pavyko pralaužti geležinę uždangą ir skelbti pasauliui apie tikrąją padėtį Lietuvoje. Leidinyje buvo rašoma apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose. Iki 1983 metų „Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, vėliau perėmė kun. Jonas Boruta. Per 17 metų išėjo 81 „Kronikos“ numeris. Leidinys buvo verčiamas į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinamas daugelyje katalikiškų kraštų. „Kronika“ buvo pirmas solidus periodinis pogrindžio leidinys Lietuvoje, tuo pačiu ji buvo ilgiausiai ėjęs ir labiausiai skaitytas pogrindžio leidinys.

Šiuo metu, 2022-aisiais, jau žinoma nemenka dalis informacijos apie „Kroniką“, leidėjus bei redaktorius, tačiau jos leidimo metais, siekiant apsaugoti su leidiniu susijusius asmenis, informacija buvo ypatingai slepiama. „Kronikos“ leidėjai suregistruodavo, surinkdavo bei skelbdavo informaciją apie daugybę įvykių bei žmonių iš įvairių vietovių Lietuvoje ir už jos ribų, tačiau jos leidėjai bei redaktoriai ilgą laiką neiškilo į viešumą. Leidinyje, skirtame „Kronikos“ dešimtmečiui, buvo rašoma: „Kronikos“ leidėjai ir redaktoriai per dešimtmetį neiškilo į viešumą, išliko gaubiami paslapties, kuri juos apsaugojo nuo režimo represijų.“

Tačiau dabar, praėjus 50 metų nuo pirmojo „Kronikos“ numerio, apie šio pogrindžio leidinio reikšmę ir prie jo prisidėjusių žmonių sumokėtą kainą žinome kur kas plačiau. Daugiau kaip 20-čiai „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų ir platintojų buvo iškeltos baudžiamosios bylos, jie nuteisti sovietinių lagerių ir kalėjimų bausmėmis. Daugiau kaip 60 žmonių, prisidėjusių prie jo leidimo, buvo kviečiami į sovietinį Saugumą (KGB), tardomi, jų namuose atliekamos kratos.

Apie 20 „Kronikos“ egzempliorių buvo spausdinama rašomąja mašinėle. Šie – padalinami patikimiems žmonėms, kurie įvairiais būdais – dažniausiai rašomosiomis mašinėlėmis, kartais dauginimo aparatais ar rotaprintu – juos daugino bei platino perduodami iš rankų į rankas. Dėl saugumo „Kronikos“ redakcija žinojo tik pačius artimiausius perrašinėtojus ir daugintojus.

Vienas iš esminių „Kronikos“ leidėjų tikslų buvo jį perduoti į laisvuosius Vakarus tam, kad žinia apie Sovietų Sąjungoje vykdomus tikinčiųjų teisių pažeidimus pasklistų pasaulyje. Iš pradžių pogrindinis leidinys laisvuosius Vakarus pasiekdavo per Maskvoje veikiančius Sovietų Sąjungos disidentus. Prasidėjus Maskvos disidentų areštams, reikėjo ieškoti naujų leidinio perdavimo būdų į Vakarus. Buvo nuspręsta pasitelkti į Lietuvą atvykstančius užsienio turistus. Ką tik išleistas „Kronikos“ numeris būdavo nufotografuojamas, o fotojuostos ritinėlis saugiai paslepiamas. Tad Vakarus dažniausiai pasiekdavo tik vienas vienintelis „Kronikos“ egzempliorius, bet ten jis įgydavo daugeriopą pavidalą: buvo dauginamas, perspausdinamas, perfotografuojamas, verčiamas į kitas kalbas, spausdinamas knygomis, skelbiamas ir komentuojamas spaudoje, skaitomas per radiją. Kiekvienas „Kronikos“ numeris sukeldavo atgarsių bangą. Mažai kas žinojo, kaip atrodo originalus „Kronikos“ numeris. Tos mašinraščio kopijos, kurių tituliniame puslapyje buvo matomas bene visiems atpažįstamas šūkis „Perskaitęs duok kitam!“, ėjo iš rankų į rankas Lietuvoje bei užsienyje, ir tai dažniausiai buvo tik nuorašų nuorašai.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ neaplenkė ir Ukmergės krašto. Tiek pačioje „Kronikoje“ buvo minimi įvykiai, nutikę Ukmergės apylinkėse, tiek patys ukmergiškiai aktyviai dalyvavo leidinio sklaidoje. Iš 81 numerio mūsų krašto įvykiai yra paminėti 16-oje, dažniausiai buvo aprašomi rajono miesteliai. Vieni tekstai apie Ukmergę ir jos krašto miestelius „Kronikoje“ yra gan fragmentiški, kiti – platūs.

1973-aisiais, 8-ajame numeryje, plačiai aprašytas Pabaisko vidurinės mokyklos mokytojams organizuotas pasitarimas internacionalinio auklėjimo klausimu. Į pasitarimą atvyko Ukmergės rajono švietimo skyriaus vedėjas. Mokyklos direktorė paminėjo bažnyčią lankančius moksleivius ir pasiskundė: „Anksčiau mums buvo lengviau kovoti su moksleivių lankymusi į bažnyčią. Naujai atvykęs kulto tarnas turi didelį autoritetą, visus patraukia, o visų svarbiausia, kad pamoksluose „muša ant nacionalinio klausimo.“ Tuo metu direktorė skundėsi dėl Pabaisko klebono kunigo Vaclovo Ramanausko. Šis kunigas taip plačiai parapijiečiams skleidė krikščioniškąjį žodį, jog per metus būdavo apskundžiamas bent tris kartus. Po vieno iš skundų, kunigas V. Ramanauskas tuometinei valdžiai užsiminė, kad jei jis neįtinkąs, šie galį paprašyti, kad kleboną iškeltų. Pirmininkas paaiškino, kad kleboną nukėlus kitur, kiti turės su juo vargo. Tada klebonas paprašė, kad pirmininkas greičiau baigtų šnekas, nes šiandien Šv. Petro ir Povilo šventė.

Vertas atskiro paminėjimo ir 56-ajame „Kronikos“ numeryje 1983 metais aprašytas įvykis. 1982 m. gruodžio mėn. Kauno respublikinėje klinikinėje ligoninėje mirė Kauno kunigų seminarijos auklėtinis, trečio kurso klierikas Bronius Tamelis.

1982 m. gruodžio 22 d. mirusiojo kūnas iš Kauno katedros bazilikos buvo pervežtas į Ukmergės bažnyčią, kurioje laukė kunigai ir minia tikinčiųjų. Laidotuvės įvyko gruodžio 28 d. Rajono valdžia uždraudė B. Tamelį laidoti šventoriuje. Gedulinga procesija – karstas su mirusiojo palaikais, seminarijos auklėtiniai ir vadovybė, apie 20 kunigų bei didelė minia tikinčiųjų giedodami Ukmergės gatvėmis patraukė naujų miesto kapinių Dukstynoje link, visa didžiulė procesija ėjo 4,5 kilometro.

„Kronikos“ numeriuose aprašyti įvykiai liudijo apie ukmergiškių vienybę bei krikščioniškų vertybių puoselėjimą. Taipogi šiame krašte gimė ir keli svarbūs „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintojai. Kadrėnuose, tuometiniame Deltuvos valsčiuje, gimė monsinjoras A. Svarinskas, kuris bendradarbiavo leidžiant „Kroniką“. Galima pastebėti, jog „Kronikos“ numeriuose didelis dėmesys yra skiriamas jo asmenybei, ypač daug apie dvasininką yra pasakojama vėlesniuose leidinio numeriuose, juose analizuojama tuometinio kunigo įkalinimo byla. Skyrelyje „Mūsų kaliniai“ buvo gausiai dalinamasi A. Svarinsko laiškų ištraukomis. Nei tardymai, nei kankinimai, nei ilgi lageryje praleisti metai nepalaužė šio kunigo dvasios stiprybės bei ryžto kovoti. Tai atsispindi ir „Kronikos“ puslapiuose, kuriuose gausu A. Svarinsko cituojamų laiškų, įkvėpusių „Kronikos“ skaitytojus toliau tęsti kovą laisvės link bei nešti krikščionišką žodį. Net ir trečiąjį kartą kalėdamas lageryje, monsinjoras nestigo optimizmo: „Aš, sveikas ir žvalus, vykdau Dievo valią, todėl širdyje nėra pesimizmo ir liūdesio.“

Pogrindžio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ fenomenas neatskiriamas ir nuo tikėjimui atsidavusių asmenų, kurie „Kroniką“ ne tik rašė bei redagavo, bet ir daugino bei platino. Ukmergės krašte, Jakutiškių kaime, gimusi vienuolė Monika Gavėnaitė net ir po gausybės tardymų bei kratų nesustojo dauginti ir platinti pogrindžio spaudos. Nepabūgusi grasinimų, vienuolė globojo politinius kalinius, siuntė jiems maisto ir lankydavo lageriuose. M. Gavėnaitė savo atsiminimuose teigė, kad „bijojo tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos“.

Ši neblėstanti tikinčiųjų dvasia suteikė jėgų gyvuoti „Kronikai“, kuri, pasak monsinjoro A. Svarinsko, „Lietuvą yra privedusi prie Nepriklausomybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d.“

Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkės Benitos KASELYTĖS paruoštas pranešimas, kuris buvo skaitomas liepos 23 dieną Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vykusioje Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje

Mus remia: