Palengvinkime atsakomybės naštą artimiesiems

Kiekvienas turime galimybę rinktis ir apsispręsti, kad sunkiu momentu, atsitikus nelaimei ir artimiesiems slystant žemei iš po kojų dėl skaudžios netekties, jiems dar netektų svarstyti tokių klausimų: „Ar jis/ji norėtų savo kūno dalele išgelbėti kitam žmogui gyvybę?“, „Ar mane supras ir palaikys aplinkiniai, jei sutiksiu?“, „Kažin ar to norėtų jis pats/ji pati?“… Po mirties artimieji priima sprendimą dėl mirusiojo organų donorystės, tačiau šį jų apsisprendimą kiek-vienas galime palengvinti, išreikšdami savo išankstinę valią dėl donorystės po mirties.

 

Organų donorystė mūsų visuomenėje

Organų donorystė – žmogaus organų savanoriškas ir neatlygintinas dovanojimas. Tai medicinos mokslo progresas, gelbstintis gyvybes ar ženkliai pagerinantis gyvenimo kokybę ligų išvargintam ir viltį puoselėjančiam žmogui. Organų donoru gali tapti kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus, laisva valia, vedamas geranoriškumo ir altruizmo.

Tapti organų donorais po mirties kasmet apsisprendžia vis daugiau žmonių. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, šiais metais donorų korteles įsigijo jau maždaug tūkstantis šalies gyventojų. Per 2021-uosius išduotos 4 774 donorų kortelės, 2020-aisiais – 2 339. Šiuo metu daugiau nei 40 tūkst. Lietuvos gyventojų yra įsigiję donorų korteles. Vis dėlto, tai sudaro kiek mažiau nei 1,5 proc. šalies gyventojų. Daugiausiai organų donorais po mirties tapti apsisprendusiųjų yra Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apskrityse. 2021-ųjų pabaigoje NTB užsakymu „Spinter“ vykdytos apklausos duomenys atskleidė, kad vis daugiau lietuvių palankiai vertina organų donorystę – 72 proc. tyrimo dalyvių atsakė pritariantys organų donorystei. 53 proc. apklaustųjų atsakė, kad pritartų organų donorystei po artimo žmogaus mirties, tačiau, nežinodami artimojo valios, jo organų nesutiktų dovanoti 30 proc. apklausoje dalyvavusiųjų.

„Gimtosios žemės“ kalbinta NTB komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Grondskė sakė, jog donorų kortelių registre nėra galimybės išfiltruoti duomenų pagal atskirus rajonus, todėl nėra žinoma, kiek ukmergiškių jau turi donorų korteles. Pasak L. Grondskės, Vilniaus apskrityje iš viso išduotos 15 323 kortelės.

Išankstinio apsisprendimo svarba

Pasak NTB Komunikacijos vyriausiosios specialistės, pritarti organų donorystei gali kiekvienas, nes organų donoro tinkamumas tikrinamas tik po jo mirties (nustačius smegenų mirtį), ir tuomet sprendžiama, ar galima šio donoro organus naudoti transplantacijai. Pagrindinis faktorius, užtikrinantis sklandžią skirtingų organų sistemų veiklą – funkcionuojančios smegenys. Joms mirus, organizme vyksta greiti pokyčiai, tad laikas apsispręsti dėl donorystės greitai senka. Jeigu žmogus pritaria organų donorystei ir sutinka, kad po mirties jo organai būtų persodinti transplantacijos laukiantiems žmonėms, pats paprasčiausias būdas tuo pasirūpinti – pasikalbėti apie tai su artimaisiais. Konstatavus žmogaus mirtį, medikai būtinai turi gauti artimųjų sutikimą paimti mirusiojo organus, net jei žmogus turėjo donoro kortelę. Tačiau priimti sprendimą psichologiškai lengviau, jei mirusysis jau išreiškęs savo išankstinį apsisprendimą.

Kaip tapti organų donoru?

Savo valią galima išreikšti įvairiais būdais: internetu prisijungus per elektroninius valdžios vartus ir patvirtinus savo tapatybę, reikia spustelti „Pradžia“ ir į paieškos lauką įvesti „donorystė“. Tai padarius atsiranda nuoroda: „Sutikimo/nesutikimo tapti organų/audinių donoru po mirties teikimas/atsisakymas“. Tuomet belieka ją pasirinkti ir užpildyti prašomus laukelius; prisijungus per NTB interneto prieigą https://ntb.lt; NTB, donorystę viešinančiose akcijose, kuriose dalyvauja arba kurias organizuoja NTB; kreipiantis į farmacijos įstaigas, kuriose galima pasirašyti sutikimą po savo mirties paaukoti organus ir (ar) audinių donorystei (t. y. „Eurovaistinė“, „Camelia“ ir „Gintarinė vaistinė“).

Skirtingi donorystės modeliai Europoje

Šiuo metu Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, t. y. kuomet norintieji po mirties paaukoti savo organus sergantiems žmonėms, užpildo prašymą ir gauna donoro kortelę, o žmogaus mirties atveju prašoma ir artimųjų sutikimo. Tokio tipo organų donorystės modelis yra taikomas aštuoniose Europos valstybėse – Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje, Kipre, Airijoje, Rumunijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.

Didžiojoje dalyje Europos valstybių (Ispanijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Škotijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Italijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Islandijoje) taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokiu atveju žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs kitaip. Nepaisant to, kad nors pagal numanomojo sutikimo donorystės modelį kiekvienas žmogus yra potencialus donoras po mirties, jeigu neišreiškė tam prieštaravimo, galutinį sprendimą priima velionio artimieji. Toks modelis padeda kelti visuomenės sąmoningumą, daug daugiau žmonių yra įtraukiami į donorystės procesą, tad didėja tikimybė išgelbėti daugiau organų transplantacijų laukiančių žmonių.

„Bet kokiu atveju svarbiausiais galutinio sprendimo priėmimo dalyviais yra mirusiojo artimieji, tad šį jų sprendimą galime palengvinti iš anksto išreikšdami savo valią“, – tapti donorais ragino L. Grondskė.

„G. ž.“ inform.