Šimtametė šventupietė – pavyzdys, pasididžiavimas ir kaimo siela

Birutė STUNDIENĖ

Šventupės kaimo gyventoja Vanda Urbanavičienė šiandien švenčia garbingą 100 metų jubiliejų. Didžiuojamės tuo, kad ji yra tipiškas kaimo lietuvės moters pavyzdys.

Vanda anksti neteko Mamos, bet Tėtis nepalūžo ir penkis vaikus augino vienas, padedamas Močiutės.

Siautė žiaurus pokaris ir Vanda neliko abejinga lietuvių tikėjimui, kad reikia kovoti už laisvę, nes ir jos du broliai buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą. Pogrindinė merginos veikla neliko nepastebėta tuometinės valdžios ir ji iš pradžių buvo suimta, o paskui ištremta į Sibirą.

Sunku buvo gimtinėje tais baisiais laikais, bet lietuviai nepalūžo ir tolimame, šaltame krašte. Iš pradžių vietinių gyventojų priešiškai sutikti, netruko pelnyti jų pagarbą ir užuojautą, nes sibiriečiai suprato, kad į jų kraštą ištrėmė visai nekaltus, paprastus, tokius kaip ir jie žmones. Kai kurios prižiūrėtojos netgi leisdavo švęsti Kūčias, Kalėdas, Velykas ir kitas šventes.

Lageryje tremtinė susidraugavo ir su ukrainietėmis.

Sibire Vanda susipažino su savo Pranuku, vienas kitam prisiekė meilę bei ištikimybę prieš Dievą ir pradėjo kartu gyventi. Gimus dukrelėms, moteriai vystyklais tekdavo apsijuosti kūną, kad šaltą naktį jie sušiltų. Pranukas sumeistravo vaikišką vežimėlį, vietinės moteriškės net pavydėjo tokios prabangos…

Kai 1957 m. jiems leido grįžti į Lietuvą, verkė visi: Vandutė su šeima iš džiaugsmo, kad vėl gyvens Tėvynėje, o kaimo gyventojai, kur tuo metu glaudėsi Urbanavičių šeima, iš liūdesio, jog reikia skirtis su tokiais puikiais žmonėmis.

Lietuvoje juos sutiko nesvetingai, valdžia kreivai žiūrėjo į tuos, kurie buvo išvežti už pasipriešinimą okupantams.

Atsiradus galimybei, sugrįžusieji apsigyveno Šventupėje.

Kažkada Vandutės paklausiau, ar ji nesirgo depresija, ar nenuleido rankų. Ji atsakė paprastai: ,,Kad nebuvo kada, negirdėjau, kad ką nors būtų užpuolusi depresija, juk tuomet buvo du keliai: gyventi arba mirti.‘‘

Ji visą gyvenimą dirbo paprastą darbą, tačiau niekada nebuvo abejinga kultūrinei veiklai. Ir dabar aktyviai sukasi Šventupės kaimo gyvenime: pirmoje eilėje sėdi ir per kultūrinius renginius, ir prie karsto, kai reikia parodyti pagarbą mirusiam ir užjausti gyvuosius.

O kiek ji moka dainų, eilėraščių, pasakojimų! Vanda ne kartą vyko į Dainų šventes ir dabar visur dalyvautų, jeigu būtų galima.

Džiugina širdis ir jos gėlių darželis.

Ar Užgavėnės, ar Trys Karaliai, su giesmėm atvykę gero derliaus palinkėti nė vienas neišėjo nepavaišintas. O po gegužinių pamaldų „mojavų“ Vandutės dainos skambėdavo per visą Šventupę.

 Neužėmė ji aukštų postų, nepavydėjo ir nesipuikavo, bet sąžiningai atliko savo pagrindinę misiją: buvo ir yra Motina, Žmona, Močiutė, Promočiutė, tikra Lietuvos kaimo Moteris, kurios, kaip ir Tėvynės Lietuvos, nepalaužė nei šaltis, nei nepritekliai, nei klasta.

Šventupės humoro grupė ,,Verpetas‘‘, kaimo bendruomenė, kultūros darbuotojai, visi šventupiečiai sveikina Vandutę su gražiu Jubiliejumi, linki sveikatos ir, jeigu bus tokia Dievo valia, dar ilgus metus būti mums pavyzdžiu, pasididžiavimu ir mūsų kaimo siela.