Ukmergė mini 690-ąsias įkūrimo metines

Skaitytojams pateikiame buvusios muziejininkės Reginos PULKAUNINKAITĖS parengtą trumpą Ukmergės miesto istoriją

Šiais metais Ukmergė mini 690-ąsias įkūrimo metines. Egzistavo įvairios miesto atsiradimo versijos, sukurta daug legendų, daugumoje jų vyrauja vilko ir mergos motyvas.

XVI a. datuotame Lietuvos metraštyje (,,Bychovco kronikoje“) pasakojama, kaip kunigaikštis Dausprungas, Romos patricijaus ainis, keliaudamas Šventosios upe, atrado labai gražią vietą, kuri jam patiko, jis ten apsigyveno ir įkūrė miestą, pavadino jį Ukmerge („Vilkomiria“), o pats pasivadino Deltuvos kunigaikščiu. Ši legendinė Ukmergės kilmės versija buvo labai populiari tarpukaryje. Vėliau, istorikams nuodugniau ištyrinėjus rašytinius šaltinius, apsistota ties konkrečia miesto įkūrimo data – 1333 m. Hermano Vartbergės kronikoje minimas Livonijos ordino žygis į Ukmergę: ,,Anno 1333 idem magistre fuit ante Vilkenberge…“

Nedaug Lietuvoje rasite miestų, kurių vidury stūkso piliakalnis. Jau XIV a. ten stovėjo medinė pilis, aplink kūrėsi gyvenvietė, vėliau virtusi miestu. Vien per šį amžių kryžiuočiai penkis kartus puolė miestą, o 1391 m. pilis buvo sudeginta. 1387 m. įvedus Lietuvoje krikščionybę, buvo įkurta Ukmergės parapija – viena iš septynių pirmųjų parapijų Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Bažnyčia buvo pastatyta į šiaurę nuo piliakalnio tuometinio miesto pakrašty, tad be Dievo žodžio skleidimo atliko ir gynybinę funkciją, nes Livonijos ordino būriai puldinėjo miestą nuo dabartinės Latvijos pusės.

Ukmergės vardą viduramžiais išgarsino mūšis, vykęs 1435 m. rugsėjo 1 d. tarp dviejų Lietuvos kunigaikščių – Žygimanto ir Švitrigailos – dabartinio Pabaisko miestelio apylinkėse, apie 12 km. į pietus nuo Ukmergės. Šiame mūšyje buvo suduotas mirtinas smūgis Livonijos ordinui – po jo ordinas nustojo egzistuoti kaip rimta karinė jėga.

XV a. Ukmergė mokesčių sąrašuose jau buvo vadinama miestu. Patogi geografinė padėtis leido sparčiai vystytis prekybai. Ukmergėje kirtosi keliai Anykščių–Kauno bei Panevėžio–Vilniaus kryptimis. Šventosios upe, tuo metu gana vandeninga, plaukioję prekybiniai laivai pasiekdavo net Kuršių marias. Laivais bei sieliais buvo gabenami linai, mediena, grūdai, medus ir kt.

Spėjama, kad XV a. pirmojoje pusėje Ukmergei suteikiamos miesto teisės. XVI a. pradžioje Žygimantas Senasis jas patvirtino. Tačiau įvairių suiručių metu miestas neišsaugojo dokumentų ir tik 1792 m. Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas pakartotinai suteikė Ukmergei Magdeburgo teises ir patvirtino herbą, simbolizuojantį miesto atgimimą.

Po 1566 m. administracinės reformos Ukmergė tapo pavieto (apskrities) centru Vilniaus vaivadijoje. Pavietas apėmė gana didelę dalį Rytų Aukštaitijos.

1711 m. Ukmergė buvo nusiaubta ir apiplėšta švedų kariuomenės, grįžtančios į savo tėvynę po pralaimėto Poltavos mūšio.

Švietėjišką vaidmenį Ukmergės gyvenime suvaidino pijorai – katalikų vienuolių ordinas. 1745 m. susirinkę į pavieto seimelį bajorai paaukojo pinigų pijorų bažnyčiai ir mokyklai įkurti.

XVIII a. miestas stipriai kentėjo nuo gaisrų: pastatai buvo mediniai, sklypai nedideli ir tankiai apstatyti, tad sudegdavo didelė dalis miesto.

Po 1795 m. Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo Ukmergė atsidūrė carinės Rusijos sudėtyje kaip apskrities miestas. 1842 m. Ukmergė priskirta Kauno gubernijai, o 1847 m. gavo apskrities miesto teises.

Dar vienas didelis mūšis rajono istorijoje vyko prie Deltuvos, kur 1812 m. birželio mėn. 28 d. susikovė rusų ir prancūzų armijų daliniai.

Ukmergiškiai aktyviai dalyvavo 1831 m. bei 1863 m. sukilimuose, kurie buvo nukreipti prieš caro valdžios viešpatavimą, tačiau siekė ir socialinių – ekonominių tikslų. Menkai ginkluoti, mažai nusimanantys apie karo meną sukilėliai drąsiai stojo prieš gausią ir gerai organizuotą caro kariuomenę.

Sukilimuose dalyvavo tiek valstietijos, tiek bajorijos atstovai. Nors sukilimai buvo žiauriai numalšinti (Lietuva patyrė pirmuosius trėmimus), Ukmergės istorijoje išliko sukilėlių vardai: K. Kozakovskis, M. Končia, F. Gratkauskas, B. Petkevičius, K. Maleckis, B. Dluskis, B. Olšauskas, S. Kazakauskas, M. Stanišauskas…

XIX a. pabaigoje mieste klestėjo prekyba. Miesto centre ėmė augti mūriniai namai, kurie ir šiomis dienomis puošia miestą savo architektūrinėmis detalėmis. XX a. pradžioje jau buvo susiformavusios dabartinės miesto centro gatvės. Mieste veikė plytinės, odos apdirbimo, kalkių gamybos, alaus gamybos, puodų žiedimo įmonės.

Spaudos draudimo metais ukmergiškiai daraktoriai nešė lietuviams tautišką žodį, slapstydamiesi nuo caro žandarų, rizikuodami savo laisve.

Ukmergė, kaip ir visa Lietuva, Pirmojo pasaulinio karo metu buvo užgrobta kaizerinės Vokietijos. Vokiečiai čia įvedė savo tvarką. Cirkuliavo pusiau vokiški pinigai, vokiški pasai, obligacijos. Miestiečiai gyveno sunkiai, beveik ant bado ribos.

1918 m. vasario 16 d., Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, miestas oficialiai buvo pradėtas vadinti Ukmerge, nors jau XX a. pradžioje spaudoje šis pavadinimas buvo naudojamas (caro laikais miestas vadinosi Vilkomir – kitaip – Vilkmerge).

Nepriklausomybės metais Ukmergė ėmė augti ir stiprėti ekonomine prasme. 1920 m. prie Šventosios upės buvo pastatyta elektros stotis. 1932 m. įrengtas vandentiekis. Anot tuometinio miesto burmistro Vlado Rėklaičio, 1937 m. Ukmergėje buvo du malūnai, elektros stotis, dvi spaustuvės, dvi lentpjūvės, du kino teatrai, autobusų stotis, pašto, telegrafo ir telefono stotis, odų, aliejaus dirbtuvės, koklių bei plytų dirbtuvės, ,,Vienybės“ liejykla, keletas viešbučių, valgyklų.

Ukmergiškių ir apskrities gyventojų vaikai mokėsi šešiose pradžios mokyklose bei trijose gimnazijose: lietuvių, lenkų, žydų. Didelį vaidmenį miesto visuomeniniame gyvenime suvaidino 1 pėstininkų DLK Gedimino pulkas, kuris mieste dislokavosi 1923–1939 m. Nė viena miesto šventė neapsieidavo be pulko orkestro, kariuomenės parado. 1930 m. miesto centre pastatytas paminklas Lituania Restituta, skirtas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas raštas – kreipimasis į ateities kartas, kuris buvo įmūrytas į paminklo pamatus pradėjus jį statyti 1928 m.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, Ukmergės miestas patyrė skaudžių išgyvenimų. Didelė dalis inteligentijos buvo suimta, ištremta į šiaurines Rusijos sritis. 1941–1944 m. miestas išgyveno vokiečių okupaciją. Prasidėjo teroras prieš žydus, kurie sudarė žymią dalį miesto gyventojų, buvo nužudyta virš 6 tūkst. taikių žmonių. Vos pasitraukus vokiečiams, prasidėjo kova už nepriklausomybę. Mieste susikūrė ,,Tautinio fronto“ apskrities štabas, priklausęs Lietuvos Laisvės armijai. 1944– 953 m. Ukmergės apskrityje veikė keliolika partizanų būrių, priklausiusių Vyčio bei Didžiosios kovos apygardoms. Daug ukmergiškių buvo ištremta per keletą pokario trėmimų bangų. Dalis jų grįžo į Lietuvą, dalis atgulė amžino poilsio svetimoje žemėje. Laptevo jūra, Igarka, Vorkuta, Kazachstanas – toks dabartinis jų adresas.

Po Antrojo pasaulinio karo miestas augo, kūrėsi pramonės įmonės: Odos ir avalynės kombinatas, Gurguolinių dirbinių gamykla, Baldų kombinatas, Remonto-mechaninė gamykla, Linų fabrikas, išsiplėtė ,,Vienybės“ gamykla… XX a. 9-ame dešimtmetyje Ukmergėje buvo 6 vidurinės mokyklos. Išaugo Dukstynos, Pivonijos, Pramonės mikrorajonai.

Ukmergiškiai, kaip ir visa Lietuva, 1990-iais su džiaugsmu sutiko Lietuvos nepriklausomybės atstatymą.

Mus remia: