„Ateitį kuria patirtis ir jaunystė“, Kultūra, Naujausi

Pagerbti Laisvės gynėjai, pašventinti koplytstulpiai

Emilija BALCERYTĖ

Vilniaus universiteto studentė

 

Minint monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metines, liepos 17-ąją Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke buvo surengta kovotojų už laisvę minėjimo šventė.

Tokie renginiai organizuojami jau ne vienerius metus. Jų iniciatorius – disidentas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas mons. A. Svarinskas. Dabar šią idėją puoselėja monsinjoro bendražygiai.

Šįkart šventė buvo skirta arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ir vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus atminimui.

J. Steponavičius – Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas, gimė 1911 metais Miciūnuose (prie Gervėčių, Baltarusija).

1930–1936 metais studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje ir Vilniaus universitete. 1936 m. įšventintas kunigu ir paskirtas į Rodūnią (dabartinė Baltarusija) vikaru, vėliau – kapelionu ir tikybos mokytoju į Bernardinų mergaičių mokyklą Gardine. Nuo 1939 m. – Palūšės, nuo 1941 m. – Naujojo Daugėliškio, nuo 1946 m. – Adutiškio parapijų klebonas.

Nuo 1953-ųjų buvo bandomas verbuoti KGB. 1955 metais nominuotas tituliniu Antarado vyskupu ir paskirtas Panevėžio vyskupo augziliaru. Nuo 1957-ųjų – Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkasis administratorius su rezidencinio vyskupo teisėmis; pareigas pradėjo eiti 1958 m. Atsisakęs šventinti į kunigus įtariamus bendradarbiavimu su KGB klierikus, paklusti sovietų valdžios reikalavimams uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, rengti rekolekcijas, atlaidus, jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje, 1961 m. nušalintas nuo vyskupo pareigų ir ištremtas į Žagarę. Čia ėjo altaristo pareigas, rėmė pogrindinę bažnytinę veiklą, Tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdį, šventino į kunigus baigusiuosius pogrindinę kunigų seminariją, davė leidimą steigti Eucharistijos bičiulių sąjūdį.

1987 m. Apaštalų Sostas suteikė jam jurisdikciją Vilniaus arkivyskupijoje iki gyvos galvos, bet pagal Bažnyčios kanonus sulaukęs 75 m. amžiaus atsistatydino. Nuo 1988 m. grįžęs iš tremties, ėjo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas. 1989 m. pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru. 1989 m. pašventino Lietuvos valdžios tikintiesiems grąžintą Vilniaus arkikatedrą baziliką.

Mirė 1991 m. Vilniuje, palaidotas Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1999 m., po mirties).

Vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. Šunskų parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Baigęs Šunskų pradžios mokyklą, jis išvyko į Sankt Peterburgą, kur kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje – vienintelėje katalikiškoje gimnazijoje visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigęs šešias gimnazijos klases, 1903–1909 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje.

Baigęs studijas, Vincentas buvo išsiųstas tęsti mokslus į Fribūro universitetą Šveicarijoje, kur gavo licenciato laipsnį ir 1910 m. gegužės 29 d. buvo įšventintas į kunigus. Grįžęs į Lietuvą paskirtas dirbti Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo priverstas pasitraukti į Rusiją. Su kitais lietuvių pabėgėliais išeivijoje dirbo pastoracinį darbą. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu. 1922–1926 m. buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius, dėstė moralinę ir pastoralinę teologiją. 1927 m. įsteigus Telšių kunigų seminariją, tapo jos rektoriumi. 1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kunigui V. Borisevičiui suteikė prelato titulą. 1927–1940 m. jis dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. 1940 m. vasario 3 d. popiežiaus Pijaus XII dekretu prelatas V. Borisevičius buvo nominuotas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pagalbininku. Vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. 1944 m. sausio 21 d. popiežiaus Pijaus XII buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. Vyskupas V. Borisevičius – labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas. Buvo pasirengęs visada padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos – nežiūrint jų tikėjimo, tautybės ar ideologijos. Jis pagelbėjo nacių kalinamiems sovietinės armijos belaisviams ir vokiečių nacių kariuomenėje tarnaujantiems sužeistiems kariams. Daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Telšių geto. Pokary šelpė Lietuvos partizanus.

1946 m. suimtas, kalintas ir kankintas, galiausiai nuteistas mirti. 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose, Vilniuje.

1999 m. rugsėjį vyskupo palaikai surasti ir 27 dieną perlaidoti Telšių vyskupijos katedros kriptoje.

Kandidatas į palaimintuosius, beatifikacijos byla pradėta 1991 m.

Kovotojų už laisvę minėjimo šventė prasidėjo partizanų pagerbimu Dukstynos kapinėse. Kalbėjo kunigas Paulius Vaineikis.

Vidurdienį visi atvyko į Kadrėnus, Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką. Čia vyskupas Jonas Kauneckas pašventino J. Steponavičiaus ir V. Borisevičiaus atminimo koplytstulpius.

Kalbėjo vyskupas J. Kauneckas, kunigas Nerijus Pipiras, rajono meras Rolandas Janickas.

13 valandą vyskupai ir kunigai aukojo šv. Mišias. Pamokslą sakė vyskupas Eugenijus Bartulis, giedojo solistas Mindaugas Zimkus.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė teigė, jog mūsų rajone Lietuvos laisvės gynėjų nėra daug, tačiau jų atminimo vietos yra nuolat prižiūrimos ir gerbiamos.

Vijolės IVANAUSKIENĖS nuotraukos

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas