Kovoje už Laisvę netrūko išradingumo

Šiandien Lietuva mini vieną iškiliausių kovos už Nepriklausomybę datų – Laisvės gynėjų dienos 30-metį. Tuomet tūkstančiai šalies gyventojų, kai kurie – net paaukoję savo gyvybes, patyrę sužeidimų, Vilniuje apgynė šalies Laisvę. Vienas svarbiausių objektų, kuriuos tada užėmė sovietų kariuomenė – Televizijos bokštas, Radijo ir televizijos komitetas. Šiame straipsnyje, pasinaudodami Virginijaus Apanavičiaus publikacijos „Kuklūs 1991-ųjų sausio įvykių prisiminimai“, išspausdintos Deltuvos kultūros almanache „Eskizai“ 2011 m. numeryje, ištraukomis, prisiminsime tas nerimastingas akimirkas. Su tam tikra humoro doze, tiesiogine kalba autorius perteikia savo įspūdžius, kai sužinojo, kad per užimtą televiziją pasisakys sovietų kolaborantai, kokių veiksmų jis pirmiausia ėmėsi.

 „[…] Aš sėdžiu pas uošvienę … Sakau: „Neišjunkit televizoriaus, nes rodys dabar kažkokie kiti […] Dabar visiems skambink ir sakyk, kad čia jau visai kiti, kad sėdi televizoriuje blogiečiai, kad netikėtų nė vienu žodžiu…“

 Na ir pradėjau galvoti, ką dabar daryti, ką veikti, kad nereikėtų sėdėti čia, rankas sudėjus. Atsivežiau septynis maišus grūdų, užrišau ir pas uošvienę sandėliuko palėpėje pakabinau ant sijos. Sakau: „[…] Jūs nežinot, bet gali būti karas. […] Štai, grūdų padėjau, susimalsit mašinka mėsai malti ir valgysit“.[…] galvojau, jau važiuosiu Aukščiausion Tarybon. Turėjau ginklų, šovinius susirinkau. Draugams pasakiau, kad šautuvų neatiduotų, saugotų optikas […]“

„[…] Galvoju, kad reikia įrašyti į videojuostą informaciją labai trumpai, bet kad rusų kalba, kad būtų galima išplatinti Rusijoje. Kad reikėtų sudaryti įvykių santrauką ir įrašyti į videomagnetofono juostelę. O paskui išplatinti ir išvežioti. Turėjau Maskvoje draugelį karininką, galvojau jam perduoti juostelę ir informaciją. Maskvoje tuo metu gyvavo „Echo Moskvy“ (radijo stotis), stebuklingai iki dabarties išlikusi stotis. Ir aš galvojau kaip nors iki ten nugabenti medžiagą, o jie jau žinos, ką daryti […]

[…] Radijo stotis informaciją priėmė. Dar paprašiau, kad praneštų per televiziją, kad rodys ne vidury dienos, kai nieko nėra, o pirmą valandą nakties, kai visi namie prilipę prie ekranų. Kad būtų visi pasiruošę, kas turi vidiakus, įsirašyti trumpą informaciją. Ir tą padarė. Tiksliai nežinau, negaliu patvirtinti, bet man sakė, kad taip padarė“ […]

„[…] Paėmėm seną kerzaveką batą, parašėm „Sovietskaja armija“, įmerkėm į raudonus dažus, kad „sukraujuotų“, kad po to padarytos pėdos būtų su krauju. Greitai viską padarėm, įdėjom į celofaną. […] (Aukščiausioji) Taryba jau buvo aptverta metalinėmis armatūromis ir blokais, bet dar nė vieno daikto nebuvo padėta. Buvo tuščia, jie tikriausiai nukabinėdavo, nenorėdavo konflikto su rusais. Suprantu, išeinu aš su tuo batu ir einu per visą aikštę, o ten pilna korespondentų ir žurnalistų. Na ką, o aš einu ir lipu ant tvoros su tuo batu. Galvoju, užkabinsiu aukštai, kad niekas nenuimtų. Atsisuku, matau pilna videokamerų aplinkui, žinai, pilna, pilna ir man tokia mintis atėjo į galvą: jeigu pasikeis valdžia, sėsiu, teks atsakyti už viską. Tačiau batą pakabinau. Bijojau… Bet iš ryto bato jau nebebuvo, nukabino. Aišku, ne tie piliečiai, kurie buvo šitoj tvoros pusėj. Tačiau po kelių valandų pradėjo jau visi kabinti ant tvorų. Karikatūras, plakatus, dokumentus ir kitką. Drebėjo rankos, negalėjau nusėdėt.

Paskui galvojau, ką čia pašnekėt. Nes buvau tarnavęs karininku Šiaurės miestelyje, kur buvo tankų bataliono vadas papulkininkis, geras karininkas, tikras karininkas. […] Pagalvojau, jog reikia, kad šie karininkai, kurie mane gerai pažinojo, išgirstų mano žodžius per televiziją (gal ir naiviai galvojau). Kiek prisimenu, ten buvo TSRS televizijos programos „Laikas“ „Intervizijos“ grupė. Ir aš ieškau ir ieškau, kur ta rusų televizija, pamačiau jų lentelę su užrašu ir priėjau prie jų, o čia priėjo ir kitų televizijų korespondentai. Priėjęs sakau: „Noriu pašnekėt, nes mano tankas dabar važiuoja čia, nes tarnavau tanko vadu Šiaurės miestelyje. Esu buvęs Tarybų Sąjungos kariuomenės karininkas“. Po šių žodžių visi korespondentai iškart nukreipė žvilgsnius ir videokameras į mane.

Ėmiau pasakoti, kad tarnavau čia, kad tikiu, jog mano pažįstami karininkai nevers karininkų ir kareivių šaudyti vietos gyventojų, kad yra tikrų karininkų šiame dalinyje. Galvojau, kad jie bus žmogiški ir nepaklus pragaištingiems įsakymams šaudyti beginklius žmones prie Aukščiausiosios Tarybos, kad paklausys manęs, jei girdės mano žodžius, nors aš dabar kitoje barikadų pusėje.“

Parengė Arvydas PĖŠINA

Nuotraukose – 2011 metų žurnale „Eskizai“ išspausdintas straipsnis ir V. Apanavičiaus skaidrės

Mus remia: